Reda Rimkutė-Ščerbakovienė – kūrybinės grupės „Mostas“ įkūrėja

 „Palanga niekada nesvetima. Man čia yra gerai. Žiemą čia gyveni, o vasarą aš Palangos išvengiu...“

Tai aštuonių autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje autorės, Šiaulių universiteto Dailės fakulteto auklėtinės, Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjos ir aktyvios narės Redos Rimkutės-Ščerbakovienės mintys.

„Viskas natūralu“, – neabejoja menininkė.

Logika. Etika. Profesionalumas. Atviras sąžiningumas... Ir begalinis visko pažinimo geismas.

...ir absoliutus atsidavimas J. E. Dailei.

Asmenybė stipri, kaip spiritas.

Redos žvalgosi ir laukia visur – „Mosto“ šeimos kūrėjų pleneruose Plateliuose, Bulduriuose, latvių Jūrmaloje, „Baltijos“ mokykloje, Palangoje ir ją mylinčiuose namuose.

O išdidžia siela puošniai, valingai, meilikavimų, savireklamos ar kitokių „šunuodegiavimų“ nemėgstančiai rašytojos Jurgos Ivanauskaitės natūros moteriai rūpi Venecijos dailės bienalės, kontaktai su maskviečiais ar Piteryje, ir visi judesiai sodybėlėje arti Šventosios.

Redai rūpi... Redai rūpi... Redai rūpi... paukščiai palei upę... ji nesistebi, ko jie čia tupi...

Menininkė R. Rimkutė-Ščerbakovienė neabejoja, kad Žemė sukasi teisingai, tikslingai ir savaime meniškai, jūra irgi kvėpuoja žmogiškai, ir nesukim sau galvų dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso, – „viskas natūralu“, kaip gimimas, taip buvimas, kaip pirtis – taip mirtis...

„Aš netapau. Aš piešiu. Kiek save prisimenu, visad piešiau. Žmones. Nieko nėra išraiškingesnio už žmogaus kūną. Per jį gali parodyt visą pasaulį“, – dar 1995 metais užrašė Reda Rimkutė.

Panašiai įtaigi buvo nuo Palangos tilto į jūrą nardžiusio, kaip kiras sklandžiusio erdvėse didžiojo grafiko Stasio Krasausko linijos magija.

„Patylėkim truputį, norisi susikaupt, atsipalaiduot ...“

„S. Krasausko kūryboje lyg iš tolo jaučiu japonų piešinių aidą, ten yra būtent tas santykis – ta grakšti balta linija juodam lape – viskas tuo pasakyta. Kontrastas tarp tos baltos erdvės ir juodos, kuri visiems asocijuojasi su dramatiška linija – pakankamai visko yra. Nežinau, ar jis buvo pradėjęs ką nors su spalvom daryti“, – knygoje „Juoda ir balta“ apie Stasį Krasauską, „šarmo“ kūrybai atrasdavusio ir mūsų Palangikėje rašo kostiumų dailininkė Vytauto Kalinausko žmona Vilija Daugirdaitė (2003 m.).

Jausti! Jūrą. Dangų. Vėją. Gyvenimo meną.

Kiekvienas žmogus mąstom taip, kaip liepsnojam. Žodžiais ir linijom. Kontrastais. Saulėtekio ir Vakaro lyrika.

R. Rimkutė-Ščerbakovienė sava pasaulėjauta ir linijų žaismais gan artima didžiajam Stasiui Krasauskui, – mes čia visi giminiškai pasitikslinam vienas kito ir savo BIOTIKSĮ – harmoningąjį „AŠ“.

„Gyventi, reiškia jausti. Nenuoširdumu manęs neapkaltinsi“ (2006). Nelabai tikiu visokiais zodiakais, bet man įdomūs charakteriai, būsenos, kurias galiu atskleisti per kūno linijas“, – manė R. R. dar 1999 metais.

...ir pamažiukais ryškėja mūs gerbiamos palangiškės „meninio kraujo vaizdas“, jos vidinis „perpetuum“ mobile“ (lot. – „amžinai judantis“, „amžinasis variklis“).

...Ak, vėl – itališkasis „Saltomortale“ arba labai aukštai atliktas „krasauskiškas“ šuolis, persivertimas per galvą ore virš jūros tilto Palangoje, – seniau ir dabar!

„Mosto“ meno galerijoje, kuriai labai sąžiningai vadovauja Nijolė Griušienė ir kiekvieną rytą sąžiningai, kaip bažnyčios Laikrodis menininkų sielų atvaizdus ant sienų sukabinėjantis jos ir mūsų visų Juozukas, netikėtai išgirstu menininkę ir humorą gerbiančią R. Rimkutę-Ščerbakovienę kartojant tokią Raisos Ranevskajos sentenciją: „Aš niekada nebuvau gražuolė, tik visada – velniškai žavi“.

Susiprask – tolesnės „gelminės diskusijos... ar būtinos?

Būtina viskas, kas gyvena. Ir tai, kas lieka Gyvenimo kūryboje.

Ne tik Sau.

P.S. Nepersistenkim bandydami suprasti Moterį. Moterį – menininkę. Nevalia abejoti Moters tiesa. Netrukdyk moteriai ir turėsi viską. Tik stebėk savo Moters žvilgsnius rytais, vyre...

Iš kur atiteka Menininko tikrumas?

„Kaip visa, kas gera žmogiškumo vandenyne, aš manau, genetiškai atiteka iš šeimos, iš tėvų, iš namų, giminių, mokytojų. Mano mama – Marija Rimkienė – nuostabi moteris, eilėraščių kūrėja, energinga giedrasielė inteligentė, tarsi nepatyrusi tremties vargų. Tėvelis Edvardas Rimkus irgi buvo labai šiltas, labai jaukus, doras, darbštus, apsiskaitęs, sesė Dalia – Amerikoje. Šviesią vaikystę šaunioj šeimoj Šiauliuose, Draugystės prospekte išgyvenom. Baigus 10-ąją vidurinę mokyklą, ryžtingai nuėjau į gimto miesto universiteto (tada – instituto) Dailės fakultetą. Man dėstė iškilus profesorius Vytenis Rimkus, dar šviesiai minėčiau grafiką Rimantą Buivydą. Baigiau 1987 metais, o nuo 1990-ųjų gyvenu su visais Palangoje“, – vasariškai šypsosi R. Ščerbakovienė.

Pernai Palangoje, netoli Birutės parko iš toli stebėjau ramiai kiekvieną kurorto kertelę atidžiai studijuojantį inteligentiškai žilstelėjusį senjorą. Atidilo iš tų metų lentynos, pažinau: tai neeilinio talento lietuvių meno eseistas, 1932-aisiais Šiauliuose gimęs Tomas Sakalauskas. Nesiartinau. Nenorėjau trikdyti. Savo laiku esame vaisingai diskutavę Vilniuje, „Švyturio“ žurnalo redakcijoje, Tomas Sakalauskas spausdino mano eilėraštį. Ten pat dirbo ir kitas pagarbos vertas palangiškis žinomas Lietuvoje kultūros darbininkas, rašytojas – žurnalistikos patriarchas Laimonas Tapinas, kurį, – man kelios gražios palangiškės senjoros gyrėsi, – yra išgelbėjusios skęstantį iš jūros ties Kunigiškiais, žinoma, tai buvo „žiloje vaikystėje“...

Štai, ką rašo dar 1980 metais man dedikuotoje savo straipsnių ir esė knygoje „Karaliai be karūnų“ (1976) Tomas Sakalauskas: „ ...Traukia tas žmogaus tikrumas, stebina aptikta kūrybinė būtinybė, dvasinė tiesa. Ir nors akies krašteliu pamatyta žmogaus nematytoji pusė, – kai jis yra tikriausias, mažiausiai apsimetinėjąs, nebesivaikąs garbės ir naudos, atitolęs nuo pašėlusios materijos traukos ir vilionių... Kai jis karalius be karūnos, kai jo galvą puošia Minties karūna.

Nelengva pamatyti ir svarstyti tuos nematomus žmogaus papuošalus, – jie kaip japoniški sodai, kuriuose viskas nežymu, nespindi, rodos lyg savaime atsiradę. Kad juos suprastum ir pamatytum, negana aptarti. Jų kūrybą. Būtinai reikia pažvelgti į jų gyvenimo būdą, žodžio ir veiklos sąsajas, jų kūrybinius impulsus, žiūrėti ne į vardą, ką apie juos šneka, o į tai, ką jie daro“.

Panašiai, kaip teigia mano „idėjinis Rašto brolis ir mokytojas“ Tomas Sakalauskas, aš Lemties valia esu „sugiminiuotas“ su palangiškiais kūrėjais, nuo 1990-ųjų rugpjūčio, tarsi driežas nuo smėlio kopos nužvalgau žmonių veidus, elgsenas, jausenas, ne tik smėlynuose, jūros akių gelmėje išnykstančius laivus, o iš erdvių išnyrančius paukščius.

...ir stebiu, kartu išgyvenu, regėdamas kaip besidžiaugiančios ar net nuliūdusios, net verkiančios menininkų akys taptų gyvenimo atvaizdais rėmuose, paveiksluose, kurie nuskaidrintų juos stebinčių gyvenimo dalyvių veidus. O juk jie, tie paveikslai, kaip ir literatų tekstai ilgainiui paliudys Pasauliui mus čia buvus. Gal paliudys.

„Kartu užaugom, kartu pražilom“

Nežinau, kaip bus rytoj, tačiau šiandien esu laimingas su ryškaus mūsų geografinio taško menininkais sykiu jau išgyventuose Būtojo laiko paveiksluose.

„Būkit su „Mosto“ žmonėmis sykiu“, – 1995-aisiais padrąsino, o 2006-aisiais tą frazę pakartojo intelektualioji Palangos patriotė, už jos Šviesos garbę nieko negailėjusi Audra Lukauskytė, „sirgusi“ ir idėja sykiu leisti Palangoje kultūrinį almanachą „Palangos burės“ ir žurnaliuką kurorto vaikams – „Mažųjų Palanga“.

Ji visus čia suprato, Audrai Lukauskytei nebuvo paklydusiųjų, nes kam nežinoma, kad Meno keliai – skaudžiomis erškėtrožių šakomis apsipynę...

Malonaus skonio laukiniai idealistai, dažniausiai bepinigiai menininkai ir jų užtarėjai teigiamų asmenybės įvertinimo balų nuo Laiko aukštumėlės susilaukia tada, kai ant Amžinojo akmenėlio jau atrandi skaičiais įrėmintą „Nuo – iki“.

Eikim, kol einasi. Su Reda, Juozu, Dovile, Romu, su Nijole, Petru, Audrone, Egle. Su meno rėmėju Kęstu Rudžiu. Su J.Vaiše – artyn Gyvenimo vaišių.

Čia visada regint ir E.Žibą, ir J.Meškį ...

„Mostas“ – Palangos dailės uostas

„Anksti, anksčiau gal buvome sambūris, grupė, o ilgainiui negailint energijos Nijolei Griušienei ir visiems, „Mostas“ tapo gražia šeima“, – užvakar salone ramiai mūsų pirmąjį dialogą užbaigė talentingoji – niekam neabejingoji menininkė R. Rimkutė-Ščerbakovienė.

Primintina, kad jos ir kitų darbai spausdinami puošniame albume, reprezentuoja Palangą ir 2012 metų projekte „Vilnius – vartai į Žemaitiją“, kuriame Egidijaus Skarbaliaus rūpesčiu dalyvauja Žemaitijos regiono miestų ir miestelių profesionalūs dailininkai. Malonu stebėti ir ponios Redos kolegų Raimondo Daukšos, Vytauto Kuso, Petro Barono, vaisingais ieškojimų takais einančių Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, Dovilės Oškinytės kūrybinį „medunešį...“

Kitąmet Palangos dailės uostui „Mostui“, kuriame niekas nepretenduoja į „Kapitono“ garbę ir sostą, o dirba kaip „lygus su lygiais“ – 20 metų.

Taip meniškai mes visi esam girti Gyvenimu ...

Minėtame albume yra itin taiklus, visus suvienijantis ir į daugybę klausimų Palangos dvasiniame gyvenime atsakantis teiginys: „Kūrybinė grupė „Mostas“ jungia įvairios brandos kūrėjus, tačiau juos visus maitina pajūrio vėjas, jūra, erdvės ir Palangos gamta“.

Čia savitumu puošni ir R. Rimkutė-Ščerbakovienė, kiekviena jos linija. Žinoma, pirmiausiai – paveiksluose.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".