Rasos Užpelkytės vilnonis rūpintojėlis prabyla miniai

Žmonių ir jūros saloje – Palangoje, blykštant vasariškai saulei, vėstant dienai – dar ne liūdesys, kuriuo apsivilkęs ir kitiems jį perša lapkritis.
Kinta aistros formos.
Rugsėjo aistros stebi mus pajūrio erškėtrožynų ir giraičių „žibintų“ – šermukšnių akimis. O kur tik daržo lapija – girdi balsus: „Linkėjimai nuo cukinijos!“

Mano stebėjimai...
Tačiau mes priartėkime prie Stasio Vainiūno meno mokyklos, Maironio-Gintaro gatvių šerdies ir širdies. Čia daug meilės, pakilaus gerumo, kuris švelnina šiurkščią mūsų kasdienybę. Menas meilės skraiste švelnina mūsų elgseną, žingsnius, žodžius, kai godusis pasaulis bėga streso kojom. Gamtos menas, kurį pačiomis tikriausiomis priemonėmis išsako – išreiškia vaikai, dar laiko nesubraižytieji veidrodukai. Gabiausieji mažieji palangiškiai. Ak, kaip mums brangi ir reikalinga, lyg donorų kraujas yra Stasio Vainiūno meno mokykla, kuriai nuo 1992 metų ramiai vadovauja smuiko pedagogė Virginija Marozaitė.
Ketvirtį amžiaus stebiu ir šios mokyklos veiklą, einu į ją, praveriu duris šimtąsyk pagarbiau, negu žengiant į bet kurį prekybos centrą. Tereikia prisiminti mokyklą kūrusį vieną iš pirmųjų vadovų, iškilų mūsų krašto chorvedį – dainavedį, gražų Lietuvos patriotą visais laikais Boleslovą Normantą.
Būtų mano valia ir galia – už Europos Sąjungos eurus pirmiausiai renovuočiau Palangos S.Vainiūno meno mokyklą. Mūs dvasinę šventovę. Dar ir priestatą kiemo pusėje pastatyčiau, naujausius pasaulio muzikos instrumentus supirkčiau, Dailės galeriją stiklo stogais Saulės pusėn išplėsčiau. Ačiū visiems, čia kantriai ir meniškai jau nuo 1958-ųjų rugsėjo Palangos meniškąją gyvastį palaikantiems.
Jau dvi 2012-2013 mokslo metų savaites čia vėl sugrįžusi vasariška aistra, vėl gyva: gabiosios architektės Irenos Likšienės fantazijoje pirmiausiai gimusi, jos projektuota ir premijuota S.Vainiūno meno mokykla plyšta nuo muzikos garsų, repeticijos veja repeticijas.
Atgijo – atšvito ir saviraiškos būdų ieškantys įvairiaamžiai „Mažojo Palangos pasaulio“ dailininkai: kiekvienam savaip savas „Fliuksas“. Žaismė. Mažam ir augusiam.

„Mokytoja Rasa, mes jūsų labai pasiilgom“
Taigi, S.Vainiūno meno mokyklos dailės klasėje, girdžiu, plepiausiųjų piešėjų dailės mokytoja Rasa Užpelkytė klausia ir pati atsako: „Vaikai, prašau jūsų dirbti ramiai, ramiai, ramiai, juk negi norit, kad aš būčiau tramdytoja? Kas bus, kai jūsų mokytojai ragai išaugs? Per vasaros atostogas visi išsidūkom – ir aš, ir mano džiaugsmas – duktė Saulė, ir jūs visi, o dabar – vėl dirbam, dirbam, kantriai piešiam, ieškom savo spalvos, linijos, kiekvienas turim būdus, kaip savo nuotaikas išreikšti, - ar girdi mane, Pijuk – Apvijuk? Viskas bus gerai, viskas bus tik labai gerai“.
„Ką jūs, mokytoja Rasa, mes jūsų labai pasiilgom“, – choru „atsivynioja“ vaikų – dailininkų balsai, o vyresnioji mokytoja, pati irgi „žaliai žiloje“ vaikystėje čia (tik kitoje gatvėje!) dailę studijavusi Rasa Užpelkytė atlaidžiai šypsosi. Ji puikiai pažįsta auklėtinių psichologiją, jai visi „priėjimai“ ir medžiagos, skirtos meniškos sielos kūrybai ir gyvenimui jau itin gerai pažįstami. Sava ir vaikiškoji „Sielos faktūra“. Siela „švitriniam popieriui“ nepavaldi, jai svetima „botaginė konstitucija“. Siela gal jūros šviesos, jaučiama tam, kas pats švisdamas į pasaulį eina, norėdamas nudžiuginti ir greta esantį.
Rasa Užpelkytė kantriai nužiūri piešėjų darbelius. Tarp pirmokų – Pijus Venslovas ir Monika Raišytė, Tadas Ramonas ir Miglė Sokolovaitė.
Dvylika. Pirmokai. Čia jie savaip.
„Niekad ir nieko į klases susibūrę nebūna per anksti ar per vėlai, Tadai. Piešk ramiai. Susikaupk. Viską suspėsi“, – kantriai nuramina mokytoja Rasa ir netrukus vaikinukas smagus rodo savo darbelį. Prisiminiau kitos unikaliai kantrios, darbščios, net 40 metų meno mokyklos raštvedybą tvarkančios Mildos Puodžiūnienės miniatiūrinį monologą – charakteristiką apie menininkę – pedagogę Rasą Užpelkytę: „Raselė – tai moteris be pozos, be arogancijos, nevaidinamai nuoširdi. Taikdarė. Labai jautri, sava vaikams ir visiems mums“.
Kam jau kam, o poniai Mildai čia kiekvienas darbuotojas – „bičiulis, draugas, brolis“, ji kiekvienos širdies „Doremi“ žino – nuo mažiausio – jauniausio iki senjorų.

„Su meno mokyklos choristais buvom Moksleivių dainų šventėje“
Priminiau menininkei Rasai Užpelkytei susitikimą vasarą Šventojoje, kur uosto įplaukoje daugiau nei pusšimtis žmonių rengėme kelias popierinių Vaikystės laivelių paklotes „Vilties flotilei“. Tai buvo žymių Palangos dailės pedagogų ir kūrėjų Audronės Bukauskienės ir Petro Barono unikali iniciatyva šių metų „Šventosios simpoziume“.
Rasa Užpelkytė ir labai miela jos dukrelė Saulė dirbo prie laivelių galvų nepakeldamos ir nepageidavo, kad kas nors trukdytų.
„Taip, „Vilties flotilė“ – puiku! – kartojo visoms naujovėms neabejinga palangiškė intelektualė. Bet jūs nežinote, kad mes su įžymiuoju, talentingu Palangos chorvedžiu-dainavedžiu ir mūsų Meno mokyklos pedagogu Edmundu Jucevičiumi, jo suburtu su moksleivių jaunių choru, taip pat D.Šeduikienės „Kikilio“ kolektyvu dar važiavome į Vilnių, į Respublikinę moksleivių dainų šventę. Ir mano devynmetė Saulė dalyvavo. Ir direktorės pavaduotoja Rasa Daukšienė. Buvo gana prasmingas susibūrimas. Gan didingas reginys, kai žvalgai visumą. Bet aš pasigesčiau nuoširdumo vaikų atžvilgiu mums, švietimiečiams, Respublikos mastu derėtų daugiau atsižvelgti į dvasinius vaikų poreikius. Negali rūpėti vien tik išorinė šventė ar tarybiška „pokazucha“ pasauliui“.

Apie ažūro šalikus, vilnonį Rūpintojėlį ir kūrybą
Menininkas tarsi kupranugaris per smėlynus nedejuodamas eina ieškojimų, erškėčiuotu dvasinės saviraiškos keliais ir jam neabejotinai įdomu ieškoti. Jam savas savų „narkotikų kaifas“. Rasa Užpelkytė yra buvusi ilgoje stažuotėje Suomijoje. Ten ji atrado, kad meniškus darbus – ažūro šalikus, netgi rūpintojėlius (ir ką tik nori!) galima sukurti netgi iš merinoso ožkos vilnos, sumaišius ją su šilku.
„Daug maksimalaus galima sukurti minimaliomis priemonėmis, bet aš, norėdama atsipalaiduoti, pastaraisiais metais vis palinkstu prie akvarelės. Gal dar kada žinoma iliustruočiau ir vaikišką knygelę Palangai, jūrai. Bet juk daug laiko praryja ir pedagogika, mokykla, namai, plenerai, visoks visuomeninis maratonas. Manau, kad iki sėsliosios „senjoriškos veiklos“, Gediminai, dar lyg ir ankstoka. Dar rūpi „paskraidyti“ su bendraminčiais po Palangą ir Šventąją, pajūriais ir gal dar toliau, juk taip smagu jausti, kai sielai skraidosi“, – visiems kūrybingų mokslo metų linkėdama, atsisveikindama šypsojosi dailės mokytoja Rasa Užpelkytė.
Žmogus su „meno genais“ visad yra suaugęs su šviesia, viltinga paslaptimi, kuri gali bet kada ir bet kuria aistros forma, talento stiprumu neprognozuojamai atsiverti viešuomenei.
Tai menininko prigimtinė kryptis, teisė, jo kraujo grupė, jo serotoninas, atrakcija, bohema, dipsomanija, sielvartas, nes visa tai – pareiga. Pirmučiausiai – savo sąžinei.
Ir pripažinimas, pagarba. Arba ne. Pripažinimo laurų tenka palaukti, bet tai gal ir geriau, kai tuštybė nesusuka galvos. Lengviau kuriasi, kai apie tai negalvoji.
Gyvam garbė – jo darbas. Kaip jūrai užauginant su vėjais smėlio kopą netikėčiausioje lygioje vietoje.
Kūrybinės paieškos lyg povandeninė archeologija. Pastangos irtis į priekį. Kantrybė, tarsi kopiant į aukštą kalną.
Tai atsakingai suvokia kukli, kantri Šviesos tarnaitė, palangiškė kūrėja Rasa Užpelkytė ir jos kolegos Stasio Vainiūno meno mokykloje.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".