Rasa Užpelkytė: „Jei nebūtų jūros, mano darbai būtų kitokie“
Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos Dailės skyriaus pedagogė, pajūrio krašto menininkams labai miela, sava ir geranoriška kolegė Rasa Užpelkytė čia pirmąsyk savo jautrią sielą „atvedė“ būdama dar visai pavasariška – vos keturiolikos metų paaugliukė. Jai ir šiandien pavyksta išlikti savimi – vaiku tarp vaikų. Pavydėtinas pastovumas! Ir privalumas.
Tarnauja menui, gėriui ir šviesai
Menininkė R. Užpelkytė, tikrai nelepinta ir nelaukianti pagyrų, laiko didele garbe ir misija „tarnauti menui, gėriui ir šviesai“. Kad jaunieji palangiškiai išsiugdytų ne tik didingą, gyvenimui pakylėjantį menišką „jūros žvilgsnį“, bet ir charakterį. Daug nelengvų išbandymų siekiant savo meninių tikslų patyrusi Rasa su jai būdingu atvirumu kalba: „Nėra elitinių menininkų. Kūrėjų karūnose nežiba auksas ar kitoks metalas, jose perlų nederėtų ieškoti. Menininko širdies aistros žarijomis, nemigo naktimis paženklinta jo kiekviena kūrybinė diena ir džiaugiesi tuo, kad ne viskas pavirsta nuodėguliais, buvusio laužo anglimis“.
R. Užpelkytė neslepia esanti laiminga savo pasirinkimais. Čia ji laukiama. Ypač moksleivių. Ir... jūros.
Plenerai Palangai pažinti, Palangą pagerbti
Mums geriant kvapią dilgėlių arbatą jos klasėje Meno mokykloje, į kurią pirmąkart atėjo prieš ketvirtį amžiaus Rasa prisiminė įspūdingas kūrybos valandas su Palangos menininkais kaimyninėje Latvijoje, reto grožio ir laukiniškumo Jurmalciems vietovėje: „Tai mus labai suvienija. Kaip ir tęstinis kelių metų Palangos kultūros centro ir mūsų, S.Vainiūno meno mokyklos projektas kultūros paveldo pažinimui puoselėti. Šitaip pulkeliai vaikų ir vadovai lyg per mikroskopą širdimi pažinome, įamžinome parką, „Anapilį“, „Senąją vaistinę“, Palangos bažnyčią. Esu labai dėkinga už plenerų akimirkas Dovilei Oškinytei ir Aušrai Latonienei“.
„Jeigu nevertint jūros, tai ko gyventi čia, Palangoje?“
Meno mokyklos mokytoja R. Užpelkytė gimusi Šilutėje. Čia su tėveliais, žinomais ir gerbiamais, daug Palangai nusipelniusiais žmonėmis apsigyveno jau ketverių metukų, ir neslepia, jog geriau ir negeidžianti. „Toks jau yra palangiškis ar didelę laiko atkarpą išgyvenęs Palangoje žmogus. Jam turi būt šalia vanduo. Jis turi jausti vandenį savo esybe. Ne šalia. Vanduo yra tavyje. Kaip kraujas. O širdis ir mintys, kur bebūtum nutolęs, kužda viena: „Vandens, vandens! Erdvės“.
Su jūra jau vaikas Palangoje susigiminiavau. Ilgėjausi jos, kai atostogavau pas savo geriausiąją pasaulyje močiutę Kazlų Rūdoje. Ten vien tik žali miškai aplink. O man jau už dienos reikėjo „Palangos jūros“. Akys žvalgėsi, kur ežeriukas, bent mažas upeliukas. Nėra? „Vandens, vandens noriu, močiute, o jeigu nesurandi, tai aš su tėveliais vėl išvažiuoju, kur jūra mato ir mane, ir mus visus“. Jūra – ramintoja, įkvėpėja. Negaliu be jos. Ir mano auklėtiniai taip pat šneka. Ir mano bendradarbiai. Ir meninių plenerų dalyviai. Visi atvirai pasakome: „Jeigu nevertint jūros“, tai ko gyventi čia, Palangoje? Jūra yra Palangos atradėja, jos gyvybė ir ateities sąsajos su visu pasauliu“, – mano išminties turtinga šio krašto augintinė, brandos atestatą antroje vidurinėje, meniškos sielos direktoriaus Jono Brazdžionio vadovaujamoje mokykloje 1987 metais gavusi R. Užpelkytė.
Gera dabartiniame kelyje...
Palangos meniniame gyvenime vis daugiau ryškių pėdsakų paliekanti R. Užpelkytė atvirai apsakė savo odisėją, baigus vidurinę mokyklą ir siekiant „Meno olimpo“ studijuoti aukštojoje mokykloje: „Kiek žygių nedariau, norėdama studijuoti Vilniuje – atšokau kaip biliardo rutulys. Nemaža grupelė lietuviukų „pasinešėme“ net į architektūrines – menines studijas Taline. Greit grįžome atgal. Tada įstojau į tuometę Kauno 52-ąją profesinę technikos mokyklą, ten ramiai studijavau siuvinėjimo paslaptis ir šiandien tuo labai džiaugiuosi. Visos patirtys menininkui – tik į naudą. Užgrūdina. Lengviau apeini tuštybę. Skiri tikrumą. Darbas, darbas iki išsekimo 80 procentų garantuoja sėkmę. Talentas? Nereikia „svaigti“. Reikia pačiam sau ryžtingais darbais įsirodyti, kiek polėkio ir „šarmo“ turi“, – mano jau ir scenografijoje, kaligrafijoje, etnokultūroje daug gražaus pasiekusi tekstilei, grafikai, tapybai atsidavusi palangiškė R. Užpelkytė, neslepianti, jog jos „sielai – artimas ir ekspresyvus abstrakcionizmas“. Apibendrinant Rasa tarė: „Man gera tame kelyje, kuriame Palangoje dabar esu“.
Dailės skyrių sukūrė Lendrūna ir Vytautas Moncevičiai
Dabar jau pati įgijusi pedagoginės patirties, tekstilei, tapybai, grafikai atsidavusi palangiškė menininkė R. Užpelkytė visiems laikams liko įrašyta mokyklos Dailės skyriaus pirmosios laidos metraštyje. Pedagogė prisimena, kaip su bendramoksliais Lina Baguckaite, Jurga Bliuvaite, Donatu Rakausku, Gitana Daniūte, Danu ir Tomu Pakutinskais laukdavo labai kuklių, bet labai profesionalių dailės mokytojų Lendrūnos ir Vytauto Moncevičių, Sigitos Auželienės ir kitų „dailės sėjėjų“ Palangoje užsiėmimų.
„Ilgainiui teko dailę studijuoti, profesines žinias gilinti Kaune ir netgi tarp Suomijos – Švedijos Baltijos jūroje esančioje švediškai kalbančioje Olando saloje. Laimėjau tarptautinį konkursą „Menas ir amatai“. Bet Palangos dailės skyriaus pirmųjų metų ir dėstytojų Moncevičių dėmesingumo mums, mokiniams, nepamiršiu visą gyvenimą“, – sakė dailės dėstytoja R.Užpelkytė. „Gerų, gyventi padedančių, jautrių kolegų pamiršti mes neturime teisės. Laimei, tokių geruolių yra, jų savo gyvenimo kelyje sutikau, sutinku ir giminiškai remiuosi, pasitikiu“, – atviravo Rasa.
Čia pat ji dar prisiminė ir kūrybinės – pedagoginės biografijos pradžioje jai padėjusį šviesaus atminimo Moksleivių namų vadovą Aleksą Gecą, taip pat mintimis vėl sveikino ir laimino kelis kūrybos žmones didžiuosiuose Lietuvos centruose, neleidusius jai išduoti pašaukimo, stiprinusius, visaip padėjusius „kriziniais“ atvejais.
Skiria laiko dailės terapijai
Jiedu su mama, daugelį gražiausių savo gyvenimo metų Lietuvos moksleivijai pašventusia, iš Pakražančio Kelmės rajone kilusia ir dabar Palangos moksleivių klubui vadovaujančia Rūta Geciene toliaregiškai skatino R. Užpelkytę mokytis realios „gyvenimo ekonomikos“, nesitikint nuolaidų, jokios „ponystės“, nes menininkui – jautruoliui pragmatiškame laikmetyje ypač sunku siekti savųjų tikslų. Eini, kaip pavasarį link Klaipėdos jūros krantu, kojos klimpsta į smėlį, o už įlankos – nauja dviejų kilometrų įlanka. Kol prieisi Klaipėdą – gali ir sutemti.
Širdies gerumo turtinga palangiškė menininkė nemažai brangaus savo laiko skiria ir dailės terapijai. R. Užpelkytė teigiamai vertina Palangos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos ir kantriosios jos vadovės Anės Petrikienės veiklą.
Didžiausia gyvenimo dovana
„Man didžiausia gyvenimo dovana buvo pažintis su žymiuoju Kauno dailės pedagogu, tekstilininku ir tapytoju Zenonu Varnausku (1923-04-03 – 2010-12-18). Labai garbingas lietuvis – šviesuolis. Tokia pati ir jo žmona, įžymioji tekstilininkė Aldona Tamošaitytė-Varnauskienė. Gerbiu visą jų šeimą, studijų metais gyvenaus pas juos, labai ačiū. Esu dėkinga ir menotyrininkei Nijolei Tumėnienei, esu dėkinga visiems, kas dar sugeba parodyti šilumą. Kas gera – prisiminkime ir linkėkime naujo pavasario, jūros kūrybinės aistros ne tik mokyklose – mokiniams ir kolegoms mokytojams, bet ir visiems palangiškiams“, – nė minutei nepamirštanti: „Mano namai Palangoje, mano darbai – Palangai, tai yra visų mūsų Lietuva ir Lietuvai“, – akcentavo jūrai ir kranto kūrybai atsidavusi S.Vainiūno meno mokyklos dailės dėstytoja, plenerų „Senoji Palanga“ dalyvė ir aktyvioji organizatorė R. Užpelkytė.
Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Nors naujasis žurnalo „Lietuvos pajūris“ numeris rekordiškai storas, miela Palangos močiutė jo teirausis taip, kaip iki šiol: „Gal turite naują savo žurnaliuką?“
Linas JEGELEVIČIUS, 2021 07 15 | Rubrika: Miestas
Išėjo dar vienas nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ numeris. Jis man, jo leidėjui ir redaktoriui – toks ypatingas. Pradėtas tik gegužės pradžioje, turėjo išeiti toks „kovidinis“, „iš idėjos“ – plonytis, iki 82 puslapių, nors vasarinis numeris nuo pat žurnalo leidybos pradžios 2016 metais visada „persiropščia“ 100 puslapių. Matyt, nesu labai geras verslininkas: šįkart žurnalą...
Linas Jegelevičius – vienas iš keleto vyresnės kartos Lietuvos žurnalistų, kuris yra dvikalbis: lengvai ir profesionaliai rašo lietuviškai – jis yra dabar jau vienintelio Palangos laikraščio „Palangos tiltas“ redaktorius, žurnalo „Lietuvos pajūris“ redaktorius ir leidėjas – ir angliškai. Linas jau daugiau kaip 10 metų...
Laima Liucija Andrikienė: „Nemažesniu iššūkiu tampa siekis išlikti savimi, išlikti lietuviais ir išsaugoti Lietuvą“
Linas JEGELEVIČIUS, 2021 03 11 | Rubrika: Politikų, lyderių žodis
Visa Lietuva, ir Palanga, švenčia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11-osios – 31-ąsias metines. Lietuva pasikeitė neatpažįstamai, užaugo nauja, laisvėje gimusių, žmonių karta. „Palangos tiltas“ ta proga kalbino Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarę Laimą Liuciją Andrikienę. Ponia Laima atvirai kalbėjo apie Lietuvos, mažos tautos...
„Jeigu ne „kovidas“, mano tėtis ir 100 metų galbūt būtų sulaukęs“ (VISAS STRAIPSNIS)
Linas JEGELEVIČIUS, 2020 06 25 | Rubrika: Miestas
Ne, 90 metų per Velykas sulaukęs palangiškis tremtinys Jurgis Poška gegužę mirė ne nuo koronaviruso pandemijos. Tačiau jo dukra, Irena Poškaitė, įsitikinusi, kad jeigu nebūtų buvę „kovido“ ir jo sukeltos panikos, jos guvus, darbštus ir blaivaus proto tėtis galbūt ir šimto metų būtų sulaukęs.
„Jeigu ne „kovidas“, mano tėtis ir 100 metų galbūt būtų sulaukęs“ (SKAITYKITE RYTOJAUS „PALANGOS TILTE“)
Linas JEGELEVIČIUS, 2020 06 18 | Rubrika: Miestas
Ne, 90 metų per Velykas sulaukęs palangiškis tremtinys Jurgis Poška gegužę mirė ne nuo koronaviruso pandemijos. Tačiau jo dukra, Irena Poškaitė, įsitikinusi, kad jeigu nebūtų buvę „kovido“ ir jo sukeltos panikos, jos guvus, darbštus ir blaivaus proto tėtis galbūt ir šimto metų būtų sulaukęs.
Stasio Vainiūno meno mokyklos pedagogų koncertas „Tėvyne, mano Tėvyne...“
2018 03 24 | Rubrika: Kultūra
Kovo 11-ąją Stasio Vainiūno meno mokyklos pedagogai koncertavo istorinėje Kurhauzo salėje. Styginių instrumentų skyriaus metodinės grupės pirmininkės mokytojos Liucijos Gadeikytės iniciatyva šiemet surengtas jau 4-asis šventinis koncertas Palangos bendruomenei. Sumanymas, šiai progai rengti mokytojų koncertus, pasiteisinimo, sulaukė susidomėjimo. Klausytojų susirinko...
Stasio Vainiūno meno mokyklos absolventai pagerbti Kurhauzo salėje
2016 06 06 | Rubrika: Kultūra
Gegužės 27 dieną Kurhauzo salėje šventinė nuotaika lydėjo visus susirinkusius – baigusius Stasio Vainiūno meno mokyklos muzikos ir dailės skyriaus mokinius, jų artimuosius ir draugus. Mokyklos direktorė Virginija Marozaitė ir pavaduotoja ugdymui Rasa Daukšienė įteikė Neformaliojo vaikų švietimo pažymėjimus, gražiausiais žodžiais palinkėjo sėkmės, padėkojo tėveliams...
Antanas Vinkus: „Kai pavyksta padėti žmogui, jaučiu savo darbų prasmę“ 5
Linas JEGELEVIČIUS, 2016 04 04 | Rubrika: Miestas
Antanas Vinkus, gydytojas, ambasadorius ir premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas sveikatos klausimais, yra dažnas Palangos svečias. Kai kas net nuoširdžiai nusistebi: „Kaip garbaus amžiaus vyras suspėja visur?“ Bet A. Vinkui pavydėti energijos, azarto ir aistros gyventi bei pagelbėti kitiems šiandien galėtų ir dvidešimtmečiai. „Mano darbotvarkė...
Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Rašytojų susitikimai ir dailės parodos Palangos Vaikų bibliotekoje)
Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 05 17 | Rubrika: Miestas
Po daugelio, daugelio metų į savo tikrąją tėviškę Palangą Vaikų bibliotekos ir vedėjos Nijolės Bagdonienės kvietimu sugrįžo, Palangai vėl „atgimė“ į lietuvių vaikų literatūros aruodus daug pasakiškai gero jau įnešusi iškili poetė, Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė. Mažieji prirašė laiškų... Mažieji...
Rasa Užpelkytė: „Jei nebūtų jūros, mano darbai būtų kitokie“
Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 04 19 | Rubrika: Miestas
Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos Dailės skyriaus pedagogė, pajūrio krašto menininkams labai miela, sava ir geranoriška kolegė Rasa Užpelkytė čia pirmąsyk savo jautrią sielą „atvedė“ būdama dar visai pavasariška – vos keturiolikos metų paaugliukė. Jai ir šiandien pavyksta išlikti savimi – vaiku tarp vaikų. Pavydėtinas...