Rados vėliavos kelionė į Pamyrą

Nedaug atsirastų žmonių, kurie sutiktų iškeisti karštą vasarą Lietuvos pajūryje į šaltą nakvynę palapinėje kalnuose, stingdančiame šaltyje neštų keliasdešimt kilogramų sveriančią kuprinę, o vakarais trintų tepalu sušalusias ir pervargusias kojas... Ir dar už visa tai mokėtų pinigus? Tai žmonės, pamilę kalnus ir negalintys atsispirti jų šauksmui.

2013 metų vasarą į Himalajų kalnuose, Pakistane esančią 7024 metrų aukščio viršūnę kopti ruošėsi pajūrio alpinistai Audrius Bloškys ir Julius Kuktorovas. Kartu planavo vykti ir Rada Matulevičienė, kuri ruošėsi trekui kalnuose. Tačiau po tragiškų įvykių šiame regione, kai žuvo 10 alpinistų, kurių tarpe buvo ir lietuvis Ernestas Markšaitis, planus teko pakeisti. R. Matulevičienė pasirinko kitą kelionę, o Audrius su Julium prisijungė prie vilniečių grupės, planavusios kopti į ant Kirgiztano- Tadžikistano sienos esantį 7134 metrų aukščio kalną. Tai – antras pagal aukštį Pamyro kalnas. Kirgiztane jis vadinamas Lenino, o Tadžikistane – Avicenos vardu.

Šis kalnas mena baisias tragedijas. 1974 m. patekusios į audrą žuvo 8 Sovietų sąjungos moterų rinktinės alpinistės. 1990 m. po žemės drebėjimo kalno šlaitu nugarmėjusi lavina pražudė 43 alpinistus, buvusius 2-oje stovykloje. Įvairių šalių alpinistai, tame tarpe ir klaipėdietis Sergėjus Moisenko liko palaidoti po sniego ir ledo nuolaužų sluoksniu. Pagerbti žuvusį savo trenerį ir buvo vienas iš Audriaus tikslų, o Julius šį kopimą skyrė savo 50-mečiui pažymėti.

Alpinizmas – brangus sportas. Be rėmėjų susiruošti į ekspediciją yra sudėtinga. Todėl Audrius su Julium kreipėsi paramos į R. Matulevičienę, kuri sutiko finansiškai paremti alpinistus, įsigyjant

būtiną aukštuminį alpinistinį inventorių. Abu vyrai negailėjo padėkos žodžių savo šeimoms, kurių palaikymas labai padėjo šios ekspedicijos metu.

Į Kirgiztano Ošo miestą Audrius su Julium atskrido dviem parom anksčiau už vilniečius. Jų užduotis buvo nupirkti reikiamus maisto produktus, dujų balionėlius viryklėms ir visą tą krovinį paruošti transportavimui. Atvykus vilniečiams visi septyni alpinistai per Ferganos slėnį buvo atvežti į bazinę stovyklą, esančią 3600 metrų aukštyje.

Kopimas į Lenino viršūnę yra aukštuminis alpinizmas, kuriam būtinas geras fizinis, psichologinis pasiruošimas, aklimatizacija. Kiekvieno žmogaus organizmas į aukščio pokyčius reaguoja skirtingai. Aukštyn kylama palaipsniui, įrengiant tarpines stovyklas kaskart nusileidžiant žemyn ir leidžiant organizmui pailsėti, prisitaikyti prie deguonies trūkumo. Lenino kalno šlaituose alpinistai įrengė tris stovyklas: 1-ąją – 4200, 2-ąją – 5300 ir 3-ąją – 6100 metrų aukštyje. Mums, gyvenantiems prie jūros, nelengva prisitaikyti prie aukščio. Siekiant geriau aklimatizuotis, alpinistai dvi dienas kopė į greta esančias 4100 ir 4730 metrų aukščio viršūnes, nakvoti grįžtant į bazinę stovyklą. Alpinistus supo nuostabūs Pamyro vaizdai, žaliuojantys slėniai ir dangų siekiantys Lenino kalno sniegynai. Prie kalno klesti komercinis alpinizmas. Asilai ir arkliai, vedami varovų, zuja kalno papėdėje. Tai suprantama, nes prie kalno suvažiuoja alpinistai iš viso pasaulio, nusiteikę mokėti už krovinio nešimą ir kitas paslaugas. Iš 1-osios į 2-ąją stovyklą krovinį pernešti gali ir nešikai (portje) ant savo pečių. Tai – brangus malonumas: 1kg – 10 EUR. Taupydami jėgas ir laiką, dalį krovinio mūsų grupė atidavė nešti samdomiems pagalbininkams.

Tarp 1-osios ir 2-osios stovyklų reikia kopti ledynu užsidėjus „kates” ir susirišus saugos virve, kad netyčia įkritus į plyšį giliai nekristum. Į maršrutus tarp stovyklų išeinama anksti ryte. Tuomet po nakties sniegas būna sušalęs, netenka klampoti per sniego košę, atsirandančią pašildžius saulei.

2-ąją stovyklą reikia pasiekti kiek galima anksčiau. Stovyklos vieta, rusiškai vadinama „skovorodka“, įrengta tarp sniegu ir ledu padengtų kalno šlaitų, todėl vidurdienį nuo jų atsispindintys saulės spinduliai kopimą paverčia tikru pragaru. Oro temperatūra pakyla iki +25C ir daugiau, kai tuo tarpu naktį ji krenta iki -15C. Nakvojant 2-oje stovykloje jautėsi aukščio poveikis.

Kitą dieną visi grįžome į 1-ąją stovyklą, kur ilsėjomės. Kitą dieną išėjome pasivaikščioti po

gretimas kalvas.

Vėliau alpinistai nusigavo iki 2-osios, o pernakvoję ir iki 3 stovyklos, kur pasiliko nakvoti. Esant 6100 metrų aukštyje, sunku miegoti, greitai pavargstama, nesinori valgyti. Būtina vartoti daug skysčių. Nesant vandens, jo tenka prasimanyti tirpinant sniegą. Po nakvynės leidomės vėl į 1-ąją stovyklą dviejų dienų poilsiui prieš lemiamą viršūnės šturmą.

Vilniečiai Elvyra ir Ričardas nesileido kartu su visais, o pasinaudoję palankiomis oro sąlygomis nusprendė kopti tikslo link ir sėkmingai pasiekė viršūnę.

Sulaukę po kopimo nusileidusių draugų ir vieną dieną pailsėję, į viršų išėjo vilniečių trejetas. Audrius ir Julius pasiliko dar vienai dienai, nes 2-oje stovykloje po nakvynės vilniečiai turėjo palikti palapinę. Kitos dienos rytą jie patraukė 2 stovyklos link. Kalnuose oras gali pasikeisti labai greitai. Oro pokyčiai privertė sunerimti visus alpinistus, esančius maršrute ant kalno šlaitų. Rytojaus dieną dėl siautusios pūgos vilniečiai liko 3 stovykloje. Dėl prastų oro sąlygų alpinistų iš pajūrio dvejetui savo kopimo grafiką teko koreguoti ir pernakvoję 2 stovykloje tik vidurdienį jie galėjo išeiti į 3 stovyklą. Pakeliui sutiko besileidžiančius vilniečius Arvyda ir Vitalijų, kurie sužinoję, kad oras artimiausiomis dienomis tik blogės, atsisakė kopimo į viršūnę. Tuo tarpu mūsų dvejetas pasiekė 3 stovyklą, kur sutiko vilnietį Stanislovą. Jis kitą diena su grupe alpinistų, kurią vedė alpinistų gidas profesionalas, jau ne kartą buvęs viršūnėje ir turėjęs navigacinį prietaisą sudėtingomis oro sąlygomis, pasiekė viršūnę.

Ankstų rugpjūčio antrosios dienos rytą Audrius su Julium išėjo viršūnės link. Oro sąlygos buvo prastos. Įsismarkavusi pūga šlaitus užklojo storu puraus sniego sluoksniu. Užkopus ant keteros 6400 metrų aukštyje vėjo gūsiai tapo dar stipresni, tekdavo pritūpti, kad nenupūstų nuo keteros. Esant oro temperatūrai -15C ir 20m/s vėjo greičiui, šalčio pojūtis toks, kaip prie -35C. Teko klampoti per sniegą, vietomis klimpstant iki kelių. 11 val. pasiekus 6800 metrų aukštį, matomumas gerokai pablogėjo. Bendražygiai nutarė nerizikuoti savo gyvybėmis ir grįžti atgal, nors kelionės tikslas buvo ranka pasiekiamas. Kalnai arba priima, arba ne. Kalnuose negalima būti azartiškiems ir lengvabūdiškiems. Ten reikalingas šaltas protas ir blaivus mąstymas. Šį kartą jis liepė sustoti.

Rados vėliava, kartu su alpinistais nukeliavusi tūkstančius kilometrų, sugrįžo namo, suteikdama viltį, kad kitą kartą ji suplazdės viršūnėje.

Audrius BLOŠKYS