Praskleidus naktinės Palangos

Kokia Palanga naktį, kai linksmybes tęsia daugiausiai įkaušę žaliūkai ir jų žavios, ir nelabai žavios palydovės? Kur Palangoje naktį geriau nekelti kojos? Ar galima kurorte naktį nusipirkti...  narkotikų? Kaip reaguoti, kai link tavęs bėga du augaloti vyrukai šūkaudami zulusų genties vyrukams labiau suprantamus riksmus? Naktis, praleista Palangoje naktį, - mano žurnalistinis „reidas“ - dar ilgai neišdils iš mano atminties.

Muzika J. Basanavičiaus gatvėje

Pirmiausia, naktinėjimui reikėjo pasiruošti psichologiškai. Prieš išeidamas į naktinį miestą intensyviai mąsčiau, kaip reikės išnešti sveiką kailį sutikus būrį piktų vyrukų. Pasakiau sau: „Esu vikrus – kaip nors „praslysiu“. Atėjus beveik šeštadienio vidurnakčiui, pajudėjau miesto centro link...

Prieš išeidamas į žurnalistinį „reidą“, prisipažinsiu, dar užsukau pas draugą, abu išlenkėme po bokalą alaus. Net dingtelėjo pasiimti peilį (kad būtų drąsiau), bet draugas nuramino: „Gi Palanga – ne Bagdadas..“

Už daugiabučio kampo, jau po vidurnakčio, matau būrelį „žalio“ jaunimėlio, kuris traukia dainą: „Tu tokia graži, kaip laukų gėlė“. „Nepavojingi“, - tariau sau. Bet prisimenu posakį: „Kuo gilyn į mišką, tuo medžių daugiau.“

Artėjant link miesto centro, žmonių, daugiausiai jaunimo, daugėja, prasilenkiu su vis daugiau linksmai nusiteikusių vaikinų. Merginų mažoka. „Kur vien vaikinai, ten agresija ir nesuvaldomas noras pasirodyti?“ - dingteli.

Ko jau ko, tačiau muzikos naktį tikrai netrūksta. Einant Vytauto gatve link centro galima girdėti iš J. Basanavičiaus gatvės sklindančią muziką.  Regis, ji „dudena“ iš kelių vietų. „Gal dvyliktokai švenčia išleistuves. Puiku, švęskite, ateis ir mano laikas!“ – dingteli, bet šauna mintis, kad „basankėje“ linksminasi visi, bet, ko gero, tik ne dvyliktokai.  Prasilenkiu su dar keliais žmonėmis, kažkokia jauna šeima, tyli ir su vaikučiu, aiškiai „neįsipaišo“ į naktinės Palangos paveikslą.

Girtuokliai, mušeikos ir grasinimai

Pagaliau esu miesto centre, prie parduotuvės „Maxima“ Vytauto gatvėje. „Čia tikrai pamatysiu ką nors intriguojančio ar įdomaus“, -  neabejoju. Pasirenku „strategiškai“ svarbią vietą viską stebėti – prisėdau pailsėti ant suoliuko prie „Maxima“. Stebiu, kaip „neaiškios kilmės“ girtuoklis išvejamas iš parduotuvės. Vaizdas man išspaudžia šypseną. Žvilgteliu į laikrodį. Liko vos kelios minutės iki vidurnakčio. „Matyt niekaip neišsirinko gėrimo, kurį įstengtų nupirkti“, - šmėsteli mintis.

Jau gerokai po vidurnakčio. Kavos negėriau manydamas, jog ištversiu kelias valandas be miego. Tačiau, regis, aš klydau. Nejučiomis akys pradėjo merktis, o aš ėmiau grimzti į miegą. „Kinkuok į J. Basanavičiaus gatvę, nesnūduriuosi joje“, - vidinis balsas šnibžda.

Įžengiu į J. Basanavičiaus gatvę ir pirmi žodžiai, kuriuos išgirdau iš kompanijos, sutūpusios prie fontano prie kurhauzo tvoros, mane šiek tiek išgąsdino: „Kaip norėčiau ką nors sumušti!“

Eidamas J. Basanavičiaus gatve, dviračių taku, buvau kone nustumtas dviejų girtų apsikabinusių vyrukų: „Traukitės, tik mes galime važiuoti dviračių taku“, - jie šaukė. Neįskaitant šio nutikimo, iki Palangos jūros tilto nukeliavau be įspūdingesnių nuotykių. Tik vienur ar kitur girdėjau spiegimą, arklišką juoką ar nežinia kurios nors dainos eilutę.

Pašėlęs riedlentininkas

Nors jau beveik pirma, bet paplūdimyje regiu kelias šeimas su vėžimėliais.  Žvalgausi. Kur gi tas tikrasis kurorto naktinis gyvenimas? Nematau nė vieno girtuoklio, besivoliojančio paplūdimyje, nepastebiu net didesnių būrelių, net nematau nė vieno girtuoklio, ar juo labiau muštynių, kuriomis garsėja kurortas. Net truputį nusiviliu, bet imu teisintis, kad dar „žiauriai“ anksti.

Klestelėju ant suoliuko prie Palangos tilto. Stebiu, kaip „siaučia“ riedlentininkas – krenta, keliasi, pašoka, krenta, ir vėl keliasi, krenta ir vėl keliasi... Nors man tik aštuoniolika, net pradedu pavydėti jam tokios ištvermės. Nusižiovavau ir pasukau pajūriu link Šventosios. Į jos pusę pajūrio ruožas toks tamsus, kad mano vaizduotė vėl sudirgsta: „Kur tamsa, ten nuotykiai..“ 

„Kas nors tikrai paprašys manęs rūkyti ar bent jau pridegti cigaretę“, - dingtelėjo. Bet ir vėl - nusivylimas. Vos tamsoje įžiūrimi žmonių siluetai šmirinėja kažkur toli. Regis, tos dunksančios poros ir būreliai nusiteikę visai draugiškai. Mažų mažiausia, aš jiems neįdomus.

Palaikė narkomanu

Pajūriu nusliūkinu prie nakčiai pakrantėje paliktų, bet, kaip matau, surakintų vandens dviračių. Jie - visai šalia tilto, įlindau tarp jų. Pro šalį einančios dvi bobutės trumpam nutilo, susižvalgė, ištiesė kaip gulbės kaklus, spoksodamos į mane. Spėju, kad mane jos palaikė narkomanu.  Girdžiu, kaip viena jų sako: „Kas ten?“ „Narkomanas, kas daugiau“, - kita iššvokštė. Nusišypsau joms pavymui. Aš – ne toks!

Toliau tęsiu kelionę, lipu į kopas. Ten tikrai pamatysiu kokią nors besimylinčią porelę, lėbaujantį pulką jaunimėlio ar dar ką nors intriguojančio... Ir vėl - nusivylimas. Praeinu priekopiu nuo pat  tilto iki gelbėjimo stoties,  bet nematau jokios gyvos dvasios. Nė gyvos dvasios. Pasiekęs gelbėjimo stotį, apžiūriu ją, pasimėgauju pilnatimi, pasvajoju apie savo vaikystės meilę ir pėdinu atgal į miestą.

 Šeštadienio nakties nuotykiai tęsiasi

Eidamas pro sugriuvusį buvusį „Jūratės“ baseiną sutinku trijų žmonių kompaniją. Tiesa, vienas iš žmogėnų  ne visai panašus į žmogų, veikiau į bulvių maišą – toks „sugriuvęs“. Pamatę, jog atvažiuoja policijos pareigūnai, greitai išrėžė: „Greičiau „tempiame“ į mišką, atvažiuoja policija“,-sušuko ir pasileido ristute link jo...

Dar nepriėjęs J. Basanavičiaus gatvės, girdžiu traukiant „Su gimimo diena“. Tai mane „suintrigavo“, kad net nubėgau pažiūrėti, kam skirta daina. Išvydau gatvės muzikantus, kurie labai stengėsi groti. Regis, jiems tai pavyko. Minia šėlo jiems grojant.

Nakčiai gilėjant, skrandis pradėjo reikalauti „aukos“, o mano kišenėse švilpavo vėjas, tad nutariau pasipelnyti. Kaip? Į galvą šovė išganinga mintis. Pamatęs vaikinuką, šiek tiek kreivai važiuojantį dviračiu, mandagiai jį sustabdžiau ir pasiūliau trisdešimties metrų... lenktynes – aš pėsčiomis, o jis su dviračiu. Jis žiūri į mane nepatikliai, bet staiga jis ima kikenti –„pasirašo“. Lažybų laimėjimas – dvidešimt litų, kurių aš nė neturiu. Skuodžiu kaip vėjas, nors skrandis gurgia. Laimiu! Nežinia, galbūt jis buvo apsvaigęs, tačiau pralaimėjęs jis man kilniaširdiškai numeta dešimtinę. Ta proga nutariau kur nors išleisti savo dorai laimėtus pinigus. Prie greito maisto parduotuvės prie olandų atrakcionų prieiti tiesiog baisu. Gauja jaunimo prie jos keikdamiesi geria alų.

„Jau geriau badausiu, nei eisiu ten. Noriu likti gyvas ir sveikas!“, - burbteliu. Užsuku pasilinksminti prie atrakcionų. Mane sudomina žaidimų automatas - bokso kriaušė, kurią kirtus automatas parodo smūgio jėgą. Aš daužau „kriaušę“ kaip patrakęs. Ir, regis, suvokiu padaręs „lemtingą“ klaidą. Mano karštligė pritraukė visą būrį „treninguotų“ vaikinų, gliaudančių saulėgrąžas. „Neduok dieve, jiems užkliūsiu“, - dingteli. Kol jie artėja, aš spūdinu šalin. Paspartinu žingsnį ir einu link jūros, tik šįkart, ją priėjęs, pėdinu link Nemirsetos.

Kas dedasi pajūrio paviljonuose

Nutariau pasižvalgyti po pajūrio kavines. Nors jau naktis, kai kuriose skamba muzika. Kai, ištempęs ausis, prieinu arčiau, pastebiu, kad mane seka trys augaloti jaunuoliai. Jaučiu, kaip prakaituoja padai, bet viliuosi, kad jie apsauginiai. Kol rezgu gynybos planą, girdžiu už nugaros spartesnius žingsnius. Vienas vaikinų greitu žingsniu pralenkė mane, kiti du pasiliko man už nugaros. Atsidūręs priekyje, tvirtai atrodantis vaikinas atsisukęs kažką sušuko vaikinams už manęs, o šie ėmė bėgti link manęs. Man net širdis į kulnus nusirito, kojos pradėjo linkti, tačiau jie prabėgo pro šalį. Atsisukę „nusižvengė“... Pasigailėjau, kad nakčiai neįsigijau nors dujinio pistoleto....

Nutariau vienas „neblūdinėti“ naktį pajūriu. Atgal į miestą!

Kas vyksta naktį šalia klubų?

Dingteli nueiti į kelis naktinius klubus. Pasirinkau „Next“ bei „Chaos“. Nesuklydau! „Trindamasis“ apie šiuos klubus, mintyse kirbat mano žurnalistinei misijai, aukšto, lieso ilgaplaukio  vaikino prie vieno iš šių klubų atsargiai klausiu, kur būtų galima įsigyti svaigiųjų medžiagų. Man net neapsiverčia liežuvis ištarti „narkotikų“. Vyrukas nužvelgia mane įdėmiai, svarsto, ką daryti, kol galiausia pasiūlo susirasti Sašą.  „Jis turėtų turėti visko, ko nori“, - pasakė. Akimirką, matyt, atrodau sumišęs. „Negi taip paprasta Palangos kurorte įsigyti narkotikų?!“ – negaliu patikėti. Mandagiai linkteliu, bet Sašos nei šeštadienio naktį, nei vėliau neieškosiu. Juk Palangoje galima ir kitaip puikiai pasilinksminti! Be narkotikų ir net be alkoholio. Tik reikia mokėti rasti tinkamą kompaniją ir numatyti tinkamus linksmybių būdus.

Einant pagrindine kurorto promenada namo, mane sustabdė merginos, prašydamos jas nufotografuoti šalia gėlyno. Gal jos taip pat ieškojo naktį nuotykių, bet prisipažino, kad lietuviškai moka tik žodžius „Labas“ ir „Ačiū“. Aš šypsojausi iki ausų ir jų prašymą įvykdžiau. Nesunku gi!

Savo kailiu patyręs naktinį gyvenimą Palangoje, regis, mieliau rinksiuosi Palangos gyvenimą dieną. Palanga savaitgalio naktį man pasirodė, švelniai tariant, nesaugi ir nelabai patraukli.