Prabudęs Egipto faraonas Tutanchamonas: „Ar Eduardas Kaniava dar dainuoja?“

Eduardas Kaniava – žmogus, sugebantis iki šiol į koncertų sales privilioti tūkstantines savo didžio talento gerbėjų minias. Nenuostabu: po nuostabiu muzikos maestro talentu slypi nepaprastai išmin-tingo žmogaus siela. Žingsniuojančio Palangos gatvėmis jo nepastebėti tiesiog neįmanoma. Tvirtai praeidamas gatve jis atkreipia ne vieno praeivio dėmesį. Ne dėl to, kad įžymybė, o dėl to, kad at-skleidžia sielos gelmę ir tvirtumą spinduliuojančiomis akimis ir net eisena. Maestro E. Kaniava ma-loniai sutiko pasidalinti su žurnalo „Palanga 2016“ skaitytojais savo mintimis, prisiminimais ir pa-mąstymais. Didžiojo scenos talento 79-ojo – nejaugi?! – gimtadienio išvakarėse, žinoma, šnekėjomės ir apie Palangą.
– Esate labai užimtas žmogus, daug laiko praleidžiate keliaudamas. Ką Jums, maestro, reiškia vasa-ra? Kokios dažniausiai jos būna – kupinos prisiminimų, koncertų, o gal tai – atostogų metas?
– Palangoje yra gera gyventi. Viena koja esu Vilniuje, kita čia, Palangoje. Daug dirbu Klaipėdoje, Menų akademijoje, taip pat plušu ir Muzikiniame teatre. Menų akademijoje turiu šaunią ir stiprią dainavimo klasę.
Žinote, jeigu kalbant apie dabartį, tai man vasaros dabar labiau yra atostogų metas, bet ir tai tik iš dalies. Ypač anksčiau vasaros man būdavo kelionių metas, koncertai mane nuvesdavo ir į kurortus, žinoma, ir Palangą. Palangoje dainuodavau nuolat, kiekvieną vasarą ir net ne po vieną kartą – Kur-hauze, buvusioje Vasaros estradoje. Dabar tų koncertų šiek tiek mažiau, nors Klaipėdos muzikiniame teatre prasideda „Muzikinis rugpjūtis”, o šiais metais, manau, jog dalis tų spektaklių bus parodyta ir Palangos koncertų salėje. Kadangi aš esu ir teatro dainavimo pedagogas, tai veiklos man – per akis.
Palangoje mano maršrutai šiek tiek skiriasi nuo čia atvykstančių poilsiautojų. Gyvenu, kaip pats sakau, senojoje Palangoje, tad suku ne link J. Basanavičiaus gatvės, o daugiau į parko pusę.
– Prakalbus apie Jūsų kūrybą ir dainas, ar jose daug vasaros temų ir motyvų, o gal kaip tik dauguma jų pasakoja apie rudenį?
– Negalėčiau pasakyti, kad aš labai daug dainuočiau apie vasarą. Viena iš mano populiarių dainų, kurią yra parašęs kompozitorius Benjaminas Gorbulskis buvo ,,Palanga”.
Mano gyvenime labai svarbią vietą užima Kurhauzas, kuriame, beje, visai neseniai įvyko mano koncertas ,,Palangiškiai Palangai”. Ne kartą jau esu sakęs, jog su Kurhauzu yra susieta net, sakyčiau, visa mano artistinė vaikystė. Ten ruošta labai daug koncertų, todėl Kurhauzas man tiesiog yra ne tik nuostabi salė, nuostabi erdvė, bet ir sentimentų bei prisiminimų vieta. Beje, Kurhauzą pamenu net iš mano tėvelių pasakojimų!
Džiaugiuosi ir ilgai laukta naująja Koncertų sale. Tik kartais truputį su baime pagalvoju, jog ji ne-taptų antrąja Jūrmala, kur pasižiūrėjus vieną ar kitą laidą, pamatai kokio lygio atlikėjai toje Jūrmaloje koncertuodavo. Visgi manau, jog profesiniai „filtriukai” turėtų būti. Be abejonės, nepaprastai dideli mano sentimentai tenka ir buvusiai Vasaros estradai.
– Ar šiandien esate patenkintas viskuo, ką turite ir ką Jums pavyko pasiekti?
– Metų aš jau turiu pakankamai, tad sumuoti būtų labai sunku… Esu pasiekęs tiek, kiek pasiekęs. Aš patenkintas tuo, jog galiu pasakyti, kad man trūksta laiko, o tai yra labai gerai. Pakviečia koncertuoti, prisimena mano pavardę, o kur dar pedagoginė veikla! Muzikai skyriau labai daug savo gyvenimo metų. 60 metų skirta vien tik mano profesinei veiklai. Manau, kad visus mano darbo rezultatus geriausiai gali įvertinti klausytojai.
– Pakalbėkime apie smagius dalykus. Ar scenoje Jums yra nutikę kokių linksmų nutikimų, kuriozų?
– Kartu su savo mokiniu Deiviu (Norvilu) turėjome koncertą Klaipėdoje. Taip nutiko, jog aš padai-navau ir išėjau pailsėti. Jis liko pilnutėlėje scenoje ir girdžiu sako: „Aš jums papasakosiu apie savo profesorių anekdotą”. Aš klausausi įtempęs ausis ir girdžiu: „Egiptas. Archeologai atlieka savo dar-bus, kasinėja ir atkasa sarkofagą. Atidaro, o jame guli Tutanchamonas. Staiga jis pakelia galvą ir klausia: „Ar Kaniava dar dainuoja?..”
Va, taip auditorijai Deivis papasakojo apie savo profesorių. Tada nusprendžiau, kad aš jam skolingas neliksiu. Tuo metu jis buvo nepaprastai populiarus, jo buvo visur pilna. Išėjau į sceną ir sakau: „Dabar aš jums papasakosiu istoriją apie savo mokinį. „Atsiverčiu laikraštį – straipsnis apie Deivį, pažiūriu žurnalą – pirmame puslapyje Deivio nuotrauka, įsijungiu televiziją – Deivis, radijas – ir vėl Deivis. Šiandien nusipirkau konservų – tos dėžutės neatidarinėsiu”. Tai buvo toks linksmas ir ne-piktas mano kerštas (juokiasi).
(Pauzė) Aš buvau, plačiąja prasme kalbant, atlikėjas ant ratų. Nemažai keliauta automobiliais, daug skraidyta lėktuvais, aplankyta begalė valstybių, dainuota daugelyje scenų. Nenuostabu, jog tų linksmų situacijų būta įvairiausių.
Prisimenu vieną savo kelionę į Tbilisį, kur turėjau dainuoti savo mėgiamą Figaro vaidmenį Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas”. Buvo laiko skirtumas ir pamenu, kad labai skubėjau. Mane visi skubino – administratorius, rengėjai, o aš užtikrintas, jog laiko dar turiu pakankamai. Tik pagalvokite, į spektaklį aš pavėlavau visą pirmąjį veiksmą!
Dalyvavau nuo antro veiksmo ir kiek prisimenu, viskas praėjo labai šauniai. Tai čia toks vienas ne-didelis linksmas mano epizodas. Kažkodėl kai vertinamas dainininko darbas, visuomet norima, kad tai būtų susieta su gera nuotaika. Jei pažvelgtume į dainavimo prigimtį, kodėl žmogus dainuoja – jis tą atlieka ne tik kai jam linksma, bet ir kai liūdna. Aš manau, jog nedainuojančio žmogaus nėra. Jeigu nedainuojama balsu, tai dainuojama mintimis. Gerai kada linksma, bet būna ir nelabai…
– Ar žinomumas bei šlovė padeda kasdieninėse situacijose?
– Žinoma tas žinomumas jaučiamas, ypač būnant Palangoje. Esu šio miestelio gyventojas, tai daugelį pažįstu aš ir daugelis pažįsta mane. Ir profesija tokia, kur tau ant kaktos parašyta, kas tu toks esi. Be abejonės, būna smagu, kai žmonės pasisveikina su tavimi, su gerais palinkėjimais pasilabina ar palinki geros dienos. Tai yra profesija, tai ne mano privalumas. Scenoje būni tu vienas, o tavo auditorija būna šimtinė, tūkstantinė, o gal net ir dešimtūkstantinė.
– Papasakokite, kur gimėte ir kokie keliai Jus atvedė į Palangą?
– Sakyčiau, jog viskas yra susieta su Palanga. Aš esu gimęs Klaipėdoje. Man teko būti vienos ka-dencijos Lietuvos Seimo nariu. Paskui nesėkmingai balotiravausi Pajūrio apygardoje – tai buvo Pa-langa, dalis Klaipėdos ir Neringos miestas. Man tekdavo dažnai lankytis pas tėvus Palangoje. Čia koncertuodavau, būdavo metas, kuomet rinkiminės kampanijos metu praleisdavau net ištisas savaites – susitikimai su žmonėmis ir visa kita, tame tarpe ryšiai su Klaipėda, su universitetu. Na, ir dirb-damas Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Muzikos akademijoje, aš sulaukiau pa-siūlymo dirbti Klaipėdos universitete. Aš ir mano žmona. Pasvarstęs pasiūlymą priėmiau. Pradžioje taip ir važinėdavau – pusę savaitės praleisdavau Vilniuje, pusę savaitės Klaipėdoje, bet galiausiai aš pavargau taip gyventi. Taigi, mano atsidūrimas Palangoje susietas ne tik su tuo, jog čia gyveno mano tėvai, bet ir mano veikla. Dabar jau esu tikras palangiškis!
– Ar pakankamai anksti supratote, jog gyvenimo kelią siesite su muzika?
– Oi, ne! Aš kaip tik ilgai nesupratau. Niekuomet negalvojau tapti dainininku, mano noras buvo tapti chirurgu, mediku. Mokiausi labai vidutiniškai. Tuo metu įstoti į Kauno medicinos universitetą būdavo labai sunku, labai dideli konkursai.
Sugalvojau planą, jog stosiu į Kauno veterinarijos akademiją, o po pirmo kurso be stojamųjų egza-minų lengvai pereisiu į mediciną. Taip atsitiko, kad ta Veterinarijos akademija garsėjo labai puikiu profesionalaus lygio vyrų choru. Ten mane pakvietė dainuoti. Atsitiktinumo ar mano laimingos žvaigždės dėka, mane išgirdo mūsų dainius Kipras Petrauskas, kuris man pasiūlė stoti į Muzikos akademiją. Matote, taip tarsi savaime susidėliojo, esu toks, koks dabar esu ir savęs kitoje profesijoje net nematau.
– Papasakokite apie tamsiąją scenos pusę – ar išties po blizgučių šleifu slepiasi begalinė konkurencija, pavydas?
– Kur, jūsų manymu, konkurencijos nėra? Aš manau, kad jos gausu visur, net ir žurnalistikoje jos yra pakankamai, kaip ir visose srityse. Tai yra gerai, ji privalo būti. Sveika konkurencija yra geras variklis, kuris priverčia tave nenurimti profesijoje.
Man ilgą laiką teko būti Vilniaus muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėju. Vieno pokalbio metu su žinomu dainininku Vladimiru Prudnikovu diskutavome, kiek iš tuo metu 72 besiruošiančių tapti dainininkais, išties taps tikrais dainininkais? Jis pasakė, jog, ko gero, taps tik kokie 7, o aš sa-kiau, kad 8. Vėliau, jau po kiek laiko, pasakojau apie tą mūsų pokalbį rektoriui, tačiau jo veide ne-mačiau jokios nuostabos, nes jei iš tų, kurie stoja į mediciną būtų 10 procentų puikių medikų, iš žurnalistikos būtų 10 procentų gerų žurnalistų, tas pats ekonomikoje, vadyboje, teisėje, tai mes vaikščiotume labai aukštai iškėlę galvas.
Konkurencija privalo būti. Aš manau, jog kiekvienas žmogus privalo mylėti save, būtina tai daryti. Nemanau, jog tai yra blogas bruožas. Egoizmas yra blogai, o save mylėti reikia, taip pat ir savo pro-fesiją, ir savo darbą, ir džiaugtis rezultatu, kuris yra pasiekiamas.
– Ar nepasitaiko trumpų liūdesio akimirkų, kai pagalvojate, kad dar ne viskas išdainuota, o laikas, kaip tas mūsų Palangos kurorto smėlis, greitai slysta tarp pirštų?
– Pastebiu, jog scenos žmonės – dainininkai, aktoriai, kurie yra sulaukę brandaus amžiaus, mėgsta žiūrėti į savo jaunystės nuotraukas, klausytis įrašų. Nesumeluosiu, tačiau aš pats niekada nežiūriu savo laidų ir neklausau savų įrašų. Man svarbiausia yra tai, ką aš darau dabar. Džiaugiuosi kiekviena diena, o kad kažkas buvo – labai gerai, lieka prisiminimas. Tiek metų esu scenoje, o kiek ten visko būta! Jei pradėčiau narplioti, ko ten buvo daugiau – ar gero, ar blogo… Visko buvo, bet gero – daugiau.
– Ar yra dalykų, kurių Jums trūksta iki visiškos laimės?
– Laimės sąvoka – toks dalykas… Aš nelaikau savęs nelaimingu žmogumi. Vien dėl to, kad aš galiu save reikšti savo profesijoje, tai, manau, yra labai daug.
– Ar pastebite skirtumų tarp anų ir šių laikų publikos?
– Be abejo. Jie – akivaizdūs. Dabar yra labai daug komercijos, ir ne tik mano profesijoje. Teatro spektakliai, bendravimas, produkcijos terminas… Man tai yra ne tiek tolima, kiek nepriimtina. Jeigu žvelgtum, kas buvo prieš 30 metų, tai darbo buvo tiek daug, jog norėdavosi pailsėti, dabar labai dažnas scenos žmogus ieško darbo, laukia kada jis bus pakviestas, ar bus reikalingas.
– Jūsų klausytojai – intelektualaus muzikos skonio gerbėjai. Ar yra amžiaus grupės, ypač mėgstan-čios Jūsų koncertus? Ar jaunimas šiais laikais ne itin domisi klasikine muzika?
– Aš galvoju, kad mano klausytojas yra daugiau vyresnio amžiaus žmogus. Su savo mokiniu Deiviu buvome paruošę muzikinę programą, turėdavome labai daug koncertų. Jo ateidavo klausyti jaunimas, o manęs ateidavo paklausyti vyresnio amžiaus žmonės.
Sausio mėnesį lankiausi Jungtinėse Valstijose, ten teko koncertuoti lietuvaičiams. Aišku, jog į kon-certus atėjo vyresnio amžiaus žmonės, kurie su manimi kartu augo, mokėsi. Tai visiškai suprantama ir nieko nuostabaus čia nėra.
– Kaip prasideda įprasta Jūsų diena?
– Mankšta. Keliuosi 6-7 valandą ryto. Kiekvienas mano rytas pradedamas mankšta, pabėgiojimu. Mane lepina ta aplinka, kurioje aš gyvenu – šalia parkas, nuostabi gamta. Aš ir būdamas jaunas kiekvieną dieną prabėgdavau iki 10 kilometrų Vilniuje, Vingio parke. Dabar tokių atstumų aš neį-veikiu, bet mano įprasta diena prasideda mankšta. Kažkas neįprasto turi įvykti, kad aš nesimankš-tinčiau. Tai tiesiog įprasta. Mėgstu šaltą vandenį, labai didelis sveikuolis nesu – valgau viską. Tiesa, kartais pabaru save, kad gal per daug. Labai mėgstu žuvį, sriubą.
– Pabaigai, ko palinkėtumėte Palangai bei mūsų kurorto svečiams?
– Iš tikrųjų Palanga – stebuklingas miestas, sugebantis sutraukti begales žmonių. Žiūrėkite, net sa-vaitgaliais ir net ne aktyviuoju sezono metu čia pilna žmonių. Žmonės ja džiaugiasi. Suprantate, Palanga vis tiek yra kažkoks savo įtaiga išskirtinis miestas. Aš labai žaviuosi dabartine Palangos valdžia, matau kaip jie myli Palangą. Pažiūrėkite, koks išpuoselėtas mūsų Birutės parkas! Palanga yra stebuklinga vieta. Žinoma, kartais pagalvoju, kad gal čia yra šiek tiek per daug transporto, bet tai tik menkos detalės. Kiti miestai taip pat turi tas pačias problemas. Palanga – vienas gražus, puikus stebuklas ir gyventi, ir būti, ir ilsėtis!