„Prabilkite kanklės, smuikai ir arfos“. Vytautas Galdikas – instrumentų meistras

Ir prabilo. Nors Vytautas Galdikas prieš dešimt mėnesių iškeliavo amžinybėn, kurorte jis vis dar gerbiamas kaip tradicinės Palangos krašto muzikos puoselėtojas, dailininkas, muzikos instrumentų meistras.

Jeigu gimtų, veiktų tą patį

1927 metais gimęs, Telšių taikomosios dailės technikume mokęsis menininkas meną ir muziką pamėgo dar jaunystėje – Telšių dailiųjų amatų mokykloje mokėsi keramikos, o vakarėliuose ir „robaksuose“ grojo bandonija. Metalo liejiniai, gintaras, varikliai, laikrodžiai, sprogmenys – visa tai buvo jaunojo Vytauto aistros. „Kai rankos į gelžgalius atsimušė“, ištikimas liko tapybai ir muzikai. Nors natų nepažinojo – „grojo iš kepurės“, veikiausiai dar ir šiandien jo klausytų lūpinė armonikėlė, tūba, vokiška armonika „Hohner“, akordeonas ir vargonai, kurių net trejetą pats buvo pagaminęs. „Jeigu Vytautas gimtų antrą kartą – veiktų tą patį“, – įsitikinusi jo žmona Genovaitė.

Dar aštuntąjį dešimtmetį Palangoje norėta įkurti senovinių variklių muziejų. Palangiškis liaudies meistras V. Galdikas turėjo surinkęs 43 senovinius variklius. „Velnias tūno mumyse, kiekvienas turi, tik reikia pabudinti. Nuo pat mažų dienų turėjau potraukį prie variklių. Prieidavau ir žiūrėdavau, kaip dirba. Man gražu, kaip jie pukši, kaip juda stūmokliai“, – yra pasakojęs V. Galdikas.

Tik sulaukęs 50-ies pradėjo rimtai kolekcionuoti

Rimtai kolekcionuoti variklius V.Galdikas pradėjo būdamas penkiasdešimties, 1977 metais ir per penkerius metus buvo surinkęs jau 40 variklių.

„Draugas pasiūlė įsigyti vieną seną variklį. Taip ir užsidegiau. Turiu potraukį išsaugoti tai, kas sena, vertinga. Pagrindinis mano tikslas buvo įkurti variklių muziejų. Variklių ėjau ieškoti į kaimus. Iš lūpų į lūpas atsklisdavo kokia žinelė, kad toks ir toks gal turi variklį, ir eidavau“, – sakė V.Galdikas. Senovinių variklių paplitimo teritorija didelė. Pradedant Klaipėdos apylinkėmis, tęsiant Telšiais, Skuodu ir baigiant Vabalninku. Tai daugiausiai angliški ir vokiški karbiuratoriniai, dyzeliniai, žibaliniai ir net garo varikliai. Dažniausiai variklių rasdavo apleistuose malūnuose, lentpjūvėse.

Apie kiekvieną variklį meistras gali papasakoti ilgiausią istoriją. Tačiau brangiausias jam buvo Telšiuose draugo nurodytas keturių arklio galių garo variklis „Fliater“.

Rado jį jau užaugusiame miške. Teko kirsti taką per suaugusį mišką, samdyti galingą kraną. Meistras variklį buvo beveik visiškai suremontavęs. Norint paleisti, tetrūko vienos detalės.

Taip pat turėjo labai retą 1954 metų gamybos lietuvišką 25 arklio galių variklį. Svėrė dvi tonas. Tai buvo angliško „Blackstone“ variklio kopija.

Buvo gavęs „International“ amerikietišką žibalinį variklį, kelis vokiškus „Deutz“, „Pioner“.

Vienas iš įdomesnių eksponatų – maniežas. Tam tikru būdu pakinkytas arklys sukdavo dantratį, kuris buvo sujungtas su dar keletu dantračių. Taip susidarydavo pakankamai apsukų linams minti, grūdams kulti.

Variklius pardavė

Įkurti variklių muziejų V.Galdikas neturėjo pakankamai lėšų. Dirbtuvės mažos, dalį variklių teko laikyti lauke. Sunku buvo prižiūrėti, reikėdavo tepti, kad nerūdytų. Variklius apniko metalo vagys.

V.Galdikas pagalbos įkurti muziejų paprašė tuometinės Palangos miesto valdžios. Tačiau aštuntojo dešimtmečio visuomenės veikėjai idėjos nepalaikė. Jie manė, kad ši „bjaurastis“ netinka kurortiniam miestui, toks muziejus tiktų nebent kaime.

Matydamas, kad svajonei nelemta išsipildyti, V.Galdikas variklius pardavė. „Norėjau, kad mano surinkti varikliai būtų išsaugoti. Todėl, kai 1987 metais į mane kreipėsi Maskvos politechnikos muziejaus darbuotojai, prašydami parduoti savo kolekciją – sutikau. Sumokėjo 12 tūkstančių rublių. Iš kolekcijos beliko tik keli eksponatai, prisiminimai ir dešimtys nuotraukų“, – su širdgėla pasakojo V. Galdikas.

Pagelbėjo žmona

Gausią variklių kolekciją prižiūrėti V.Galdikui padėjo žmona. Ji suprato vyro aistrą. Moteris apsivilkusi chalatą, paišina nuo galvos iki kojų tepdavo, dažydavo variklius, padėdavo užkurti.

Pardavęs turėtus variklius, V.Galdikas dar įsigijo tris. Įspūdingiausias – iš Darbėnų malūno atsigabentas angliškas dyzelinis „Robson“ 50 arklio galių variklis. Pirko už 2 tūkstančius litų. Variklis pagamintas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vien jo sraigtas sveria tris tonas.

„Visos televizijos yra filmavusios mus su vyru. Būdavo, kad įsijungiam, pasiklausom, ką kalbėjom. Kartu išgyvenom trisdešimt metų. Taip jau nutiko, kad Vytautas Anapilyje.

Kai susipažinome, nežinojau, kad jis dailininkas. 18 metų, iki pensijos jis dar ir metalą liejo, darbus pristatydavo į Klaipėdą. Stažą turėjo 30 metų, nors už darbą mokėjo labai mažai, tad jis ir atsisakė to darbo. Aš sakydavau: „Aš jau tave išlaikysiu, tu tik tapyk paveikslus“. Tai tą ir darė. Žmonės neturėdavo pinigų, tad paveikslų nedaug tenupirkdavo. Jeigu būtumėm juos pardavinėję pagal tikrąją jų vertę, šiai dienai būtumėm buvę milijonieriai. O kai žmonės neturi pinigų, tai iš pensijos ir gyvenom. Jo sveikata buvo prasta dėl didelio svorio. Jis augęs vaikų namuose“, – pasakojo Genovaitė.

Baigė keramiką, dailę, domėjosi archeologija, paišydavo karikatūras.

Kai dirbo dailininkų Grigiškių fabrike, rusų laikais ten dirbo apie 3 tūkst. darbuotojų, pradėjo gaminti vargonus. 8 vinkliadų, 25 metrų.

Gamino ir variklius. Ėjo į tuometinį vykdomąjį komitetą prašyti, kad duotų patalpą, kad pagelbėtų, tačiau išgirdo atsakymą, kad Palangoje, kurorte, variklių muziejaus nereikia. Nors ir kažkoks kolūkis arti Palangos buvo, nepriėmė. Sužinojo Maskva ir išsivežė. Kol Palanga galvojo, Maskva pasiėmė ir atgaivino beveik visus variklius.

Vytautas buvo kupinas idėjų optimistas. Eksponavęs savo paveikslus ir Plungėje, ir Mažeikiuose, ir Klaipėdoje, ir Palangoje. Kai jam pabosdavo tapyti – imdavosi metalo. Sakydavo: „Einu pažaisti su metalu“. Vėliau griebdavosi variklių. Ir taip – visą gyvenimą.

Liko ištikimas savo didžiajai meilei – kūrybai

Iš kur visa tai? Jis gimė dailininku. Kai jo prašydavo išmokyti piešti žmonių veidus jis atsakydavo, kad to neišmoksi, tokiu reikia gimti. Būdamas trijų, ketverių metų jis vartydamas laikraščius, kopijuodavo atspausdintas raides, paveikslus. Ir atlikdavo tai taip tiksliai! Jis augo vaikų namuose. Vienas mokytojas, pamatęs jo gabumus lavino jį. Pastatydavo „usboną“, indą kokį ir prašydavo piešti.

V. Galdikas niekuomet nebandė keisti savo srities. Netgi tada, kai šeimai trūkdavo pinigų, jis tvirtai laikydavosi savo pozicijos. Jis sakydavo: „Aš pripaišau, tu parduok“.  Apie kitą veiklą jis net nesvajojo.

Vytautas išėjo sulaukęs 84 metų ir keturių mėnesių. Žmogus nugyveno tikrai gražų, įdomų, prasmingą ir gerą gyvenimą. Iki paskutinės dienos jis pats vaikščiojo, nors jo svoris ir buvo didelis – 140 kilogramų.

Genovaitė prisipažino, kad gyvenimas su Vytautu buvo įdomus ir kupinas nuotykių: „Man nuo juoko skaudėdavo žandai ir skrandis. Juokus krėsdavo ir mokykloje. Vyras pasakodavo, kad turėjo mokytoją, kurią vos sutikęs turėjo sveikintis. Tai ir sveikindavosi dešimt kartų per dieną. Buvo azartiškas. Su draugu buvo susilažinęs, kuris surinks daugiau metalinių pinigų. Pralaimėjęs – turės atiduoti visą mėnesio pensiją. Tai Vytautas ir po bankus, ir per draugus lakstė, rinko centus“.

V. Galdikas buvo iš tų menininkų, kurie buvo atitrūkę nuo buities rūpesčių. „Jeigu iš naujo tektų su juo gyventi, jam nepasiduočiau. Imčiau viršų. Nesidomėjo jis ir politika, nors buvo sukūręs eilėraštį apie Vytautą Landsbergį“, – juokėsi Genovaitė.

Genovaitė savo tėviškėje, Kupiškyje, buvo audėja.

Niekada nesigirdavo

1960 balandžio 20 d. atvyko į Palangą. Menininko žmona laikraščiui sakė, kad jam gyvenimas Palangoje labai patiko. Tik prie jūros retokai benueidavo: „Nebent sulaukdavome draugų iš Kauno. Degintis į pliažą neidavome, nors maudytis patikdavo“.

Vytautas niekuomet nesakydavo, kad yra geras dailininkas, tačiau žmonių simpatijas jautė. Gerbėjų turėjo ir Amerikoje, kurie nesibodėdavo atvykti pas mus ir įsigyti vyro paveikslų. Kokius tris keturis metus atvykdavo įsigyti paveikslų. Atvyko jie ir po laidotuvių. Tikrai malonu, kad Vytautas buvo gerbiamas ir mylimas. Draugai dar ilgai minės Vytautą.

Vytautas piešdavo apimtas įkvėpimo. „Kai norėdavo pailsėti nuo piešimo, į rankas imdavo geležį. Manęs į savo dirbtuves vyras neleisdavo. Vis bijojo, kad ko nesumaišyčiau. Skaityti mėgo, turėjo begalę knygų, jis netgi prisimindavo, kurioj lentynoj, kokia knyga gulėjo. Buvo susipažinęs su kitų menininkų darbais ir juos nesunkiai įvardindavo vos pažvelgdavęs į paveikslą. Šiuolaikinio meno vyras nevertino. Jis nesuprasdavo paveikslų, kuriuose reikia ieškoti prasmės. Vytautas gyvenimu mėgavosi ir džiaugėsi. Kuomet kažkas neteisingai sukirčiuodavo jo vardą, jis manydavo, kad tik kas dešimtas žodis – teisybė“, – pasakojo mylima menininko žmona.

Ir nors Genovaitės gyvenimas be vyro nelinksmas, ji turi svajonių: „Noriu parduoti likusius vyro paveikslus, namą, įsikelti į mažą butą ir turėti sveikatos“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".