Politiniai posūkiai

Mitingai, piketai, protestai – normalus reiškinys ištikus krizėms. Ir būtų galima į tai nekreipti didesnio dėmesio, kol jie nevirsta masiniais ir politiniais.
Tačiau protestai, peraugantys į rimtas riaušes, kaip neseniai buvo Graikijoje, Latvijoje,  Bulgarijoje – rimtas pavojaus signalas. Ypač Latvijoje, kai prezidentas Valdis Zalteris pareiškė, kad „Seimas ir Vyriausybė prarado ryšį su rinkėjais. Dabartinėje situacijoje mes negalime tęsti konfrontacijos“ ir iškėlė ultimatumą: arba Seimas priima jo siūlomas konstitucines pataisas, suteikiančias piliečiams teisę paleisti parlamentą, arba jis pats paleidžia Seimą. Tiksliau sakant, šioje situacijoje jau galime laukti priešlaikinių rinkimų Latvijoje ir visai nesvarbu, kokiu būdu tai įvyks.
Ir tai jau labai rimta politinė krizė, kuri tik pablogins Latvijos padėtį. Todėl, kad nauji rinkimai – naujos išlaidos, o ekonominės padėties nauja valdžia niekaip esmingai nepagerins, greičiau priešingai. Ir nauja Vyriausybė privalės besąlygiškai vykdyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) sąlygas, jei norės gauti iš jo reikalingus milijardus pabėgti nuo valstybės bankroto ar nuo lato nuvertėjimo. Tokį TVF diktatą (nė žingsnio į šoną) Lietuva jau yra patyrusi 1999 metais po Rusijos krizės, kai premjerui Andriui Kubiliui teko besąlygiškai vykdyti daug skausmingų ir nepopuliarių priemonių. Kitas dalykas, kad Latvijoje tokiomis aplinkybėmis iš valdžios pasitraukus centro dešiniosioms jėgoms, radikaliems populistams atsivertų tiesus kelias į parlamentą. Kaip jie valdytų valstybę – atsisakytų TVF programos ir nuvestų Latviją tiesiai bedugnėn? O juk sunkmetis dar tik prasideda.
Taip, TVF suveržė latviams diržus daug labiau nei mums mūsų Vyriausybė: pridėtinės vertės mokestis didės trim nuošimčiais, o ne vienu, kaip pas mus, gyventojų pajamų mokestis mažės iki 23 nuošimčių, kai pas mus iki 21. Visa latvių viltis dabar – pasiskolinti iš TVF 5 milijardus eurų. Latvijos prezidentas reikalauja šiai paramai skirti ypatingą priežiūrą, tačiau kaip tokia priežiūra vyks per rinkimų kampaniją, keičiantis valdžioms?
Būtų galima nekreipti į latvius ir jų problemas didesnio dėmesio (savų užtenka), tačiau jie yra labai arti mūsų. Visomis prasmėmis. Kad ir tas Latvijos prezidento išsakytas teiginys, jog „Seimas ir Vyriausybė prarado ryšį su rinkėjais“. Pats nustebau, kad iš mano klausinėtų inteligentų niekas nebuvo girdėjęs, jog ministrai susimažino 15 nuošimčių savo algas, kad Vyriausybės biudžetas bus 2 milijonais litų mažesnis nei pernai ir beveik 11 milijonų mažesnis nei planavo Gediminas Kirkilas savo šių metų biudžete, kad Vyriausybė planuoja dešimtadaliu sumažinti valstybės valdymo išlaidas, o tai būtų nemažos sumos. Nedaug kas žino, jog Seimo nariai (regis, tik valdančiosios koalicijos) taip pat savanoriškai susimažino algas. Apie tai beveik jokia žiniasklaidos priemonė nepaskelbė, vis toliau kartojama, kad valdžia pati netaupo ir nemažina išlaidų.
Suprantama, kad sumažinus žiniasklaidos priemonėms lengvatas, sunku tikėtis, jog žurnalistai šią valdžią mėgtų ir nešaržuotų. Tačiau, kad be objektyvių priežasčių (biudžeto subalansavimo) valdžia sąmoningai esamoje situacijoje dar kurtų dirbtinę priešpriešą su žurnalistais – jau labai švelniai tariant, yra neprotinga.
Koks biesas šovė į galvą Seimo valdybai mažinti akreditacijų žurnalistams Seime skaičių, nustatyti draudžiamas zonas? Nežinau, gal tai ir logiški suvaržymai (kituose parlamentuose būna ir griežčiau), bet kam tai daryti dabar, kai ir taip vos ne kovinė padėtis? Kaip tada palaikys ryšį su rinkėjais valdžia? Lips ant „bačkos“ ar, kaip Gedimino Kirkilo Vyriausybė, pirks aiškinamuosius (pasigiriamuosius) puslapius? Arūno Valinsko arogancija jau atsirūgo jam antru galu: prieš kelias savaites Seimo pirmininkas gėdingai pamelavo, kad jo spaudos konferencija atšaukiama, nors iš tiesų į ją tiesiog neatėjo nė vienas žurnalistas.
Panašu, jog valdžia vis dar nesupranta, kad dabar svarbiausias jos darbas yra ne toliau iki išnaktų kepti skubotus įstatymus, bet aiškinti, aiškinti, aiškinti. Kalbėtis su įvairiausiais visuomenės sluoksniais ir toliau aiškinti savo veiksmus. Jau padarytus ir būsimus. Ir, žinoma, taisyti klaidas, kurių per skubą jau privelta ne viena, ir tramdyti Seimo pirmininką, darantį kiaulystes visai koalicijai. 
Šita Vyriausybė gali ilgėliau išsilaikyti tik tuomet, jei sugebės realiais veiksmais kasdien įrodinėti piliečiams, kad stengiasi būti kartu su jais, kad netoleruos jokių korupcinių žingsnių, valstybės lėšų švaistymo, reaguos į kiekvieną skandalingą netaupymo faktą. Kol kas to labai trūksta. Priešingu atveju, bijau, gali ir pas mus kartotis Latvijos politinis scenarijus – priešlaikiniai rinkimai. Ir ką jie atvestų į valdžią? Tuos pačius, valstybę iššvaisčiusius ir monopolijas įtvirtinusius socialdemokratus su G.Kirkilu ir LEO LT priešakyje? Darbo partija su į Rusiją sprukti vėl ketinančiu jos lyderiu ar Rolando Pakso partiją be paties Pakso? O gal dar daugiau artisčių, kurioms darbas Seime - tik atliekamas laikas nuo koncertinių gastrolių? Ar vėl atgyjantį „Kauno merą“ Vytautą Šustauską? Pagaliau, neabejoju, kad nauja Vyriausybė darytų iš esmės tą patį, jei ne blogiau, nes kito kelio su tuščiu biudžetu ir milijardinėmis skolomis paprasčiausiai nėra. Tai rodo ir Latvijos, ir Čekijos pavyzdžiai.
Taigi, kad ir kaip piktintųsi sunkia padėtimi verslininkai, kad ir kaip spaustų Vyriausybę (o kartais spausti tiesiog būtina, ypač kovai su monopolijomis), siūlau pasižiūrėti bent du ėjimus į priekį, kas ten už posūkio. Latvijoje, manau, už politinio posūkio – populistų valdžia ir devalvuotas latas. O Lietuvoje? Nežinau. Bet gal žino labai karingai nusiteikęs Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos pirmininkas Danas Arlauskas – buvęs kadrinis KGB karininkas? Sako, Latvijoje riaušės prie Seimo buvo režisuotos panašiai kaip „Jedinstvos" mitingai 1991 metų sausį.