Petras Baronas: „Liejiniai iš gipso, ąžuolo skaptavimai įprasmina mano būtį“

Šventoji yra jai brandžiausius gyvenimo ir kūrybos metus atiduodančio iškilaus menininko – profesionalo Petro Barono žemė. Žeista, griauta, ardyta, išduota, pardavinėjama ir vėl smėlynais ir jūros mūša gundanti, magnetais savo paslaptimis traukianti. Istorija šventintais ir net nešventintais pelkynais, lagūnomis ir takais juose, kuriuose tebegyvuos kuršių pėdos. Čia yra ką veikti! Čia Petras nuo 1988 metų sukūrė Šventosios herbą, apsibrėžė savo „baroniškąją“ teritoriją. Jo sielos autografas – Šventosios herbas.

Ką sapnavo Petras?

Gerbkim Šventąją, auginančią baltiškąją kultūrą.

Beje, o ką gi sapnavo Petras B. birželio 28-29 d. naktį? Jis pats išvakarėse savo galerijoje prisipažino, jog „dabar labiausiai jam rūpi Maironis ant Birutės kalno“: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis...“

...ir grafaitė Marija Tiškevičiūtė kitoje kalno pusėje“...

„Maironį darau, – keliskart kartojo. – Medalį. Maironio metai. Visą laiką matau pakylėtą, kaip Maironis žiūri nuo Birutės kalno į Baltijos jūrą, kaip žmogaus gyvenimą, kur taip pat – ir štormai, ir štiliai... Rudenį Vilniuje Lietuvos medalių „suneštinė“, atsakinga paroda, turim apie ką pagalvoti net Petrinių naktį“.

Šioje vietoje įsiterptų Mikelis Balčius, patikimiausias Šventosios sūnus, kurio autoritetas Kuršių istorijoje abejonių nesukelia Rucavoje ir už Jurmalciems. Petro Barono galerijoje yra ir  „sugipsėjęs“ „bronzinis Mikelis“, kuriuo menininkas pasitiki, kaip pats savimi. „Baronui trukdyti neturime teisės. Jis – tiesioginis karaliaus vasalas. Baronas... cha... nuo XVIII a. pr. Pabaltijo vokiečių bajorų titulas. Mūsų skulptorius Petras Baronas dirba visiems šventus darbus“.

Stiprina visa, kas tikra

Ketvirtį amžiaus akylai stebėdamas Šventosios – Būtingės ir pajūrio teritoriją tarp „Memelio – Papės“ labai norėčiau viešai padėkoti Lietuvos dailininkų ir dailės pedagogų plenerų „Šventosios žemės atminties ženklai“ organizatoriams Palangos S.Vainiūno meno mokyklos dėstytojams Audronei Bukauskienei ir Petrui Baronui bei jiems padedantiems. Kas šventa – neištirpsta. „Sniego dėsniai“ negalioja. Išlieka. Skatina šviesai, „nesukurmėti“. Stiprina visa, kas tikra. Gerbiama A. Bukauskienė, kurios pastangomis 2007 metais net 30 pagrindinės mokyklos jaunųjų dailininkų iliustravo ir mano poezijos knygą vaikams „Laivas į Šventąją“ supažindino su įsimintiniausiais jų senokai sumanytojo plenero metraščio puslapiais.

Štai eilutės iš 2008 metų:

„Visi paliekame savo ženklus: pastatytą namą ar bažnyčią, įkurtą uostą ar miestą, užaugintą vaiką ar sodą, sukurtą muzikos ar dailės kūrinį. Šie žmonių palikti gyvenimo ženklai pasiekia mus iš seniausių laikų. Stebėdami juos šiandien, mes tiriame praeities pasaulį, susipažįstame, bendraujame ir kuriame savo minčių judesių žymenis. Pirmiausia susipažįstame su mus supančio krašto kultūriniais pėdsakais.

Jau trečiame Lietuvos dailininkų ir dailės pedagogų plenere „Šventosios žemės atminties ženklai“ daugiau gilinomės į kuršių palikimą. Mūsų pagalbininkas – kraštotyrininkas, archeologas Mikelis Balčius – pravedė išvykas po žymias vietas, vėl kvietė patyrinėti savo muziejaus eksponatus. Jis plenero dalyvius supažindino su kuršių šeimų specialiais žymenimis, kuriais anksčiau buvo žymimi buities rakandai, žvejybos įrankiai. Juos meniškai įprasminti stengėmės ne tik grafikos, tapybos, bet ir skulptūriniuose darbuose.

Senojoje Liuteronų bažnyčioje širdis suvirpino tragiškas bažnyčios architekto likimas, kurį papasakojo Evangelikų liuteronų bažnyčios Būtingės parapijos tarybos narys E.Brigmanas. Santūrus pastato grožis ir didinga dvasia, įkvėpė mus kūrybai, o skulptorių P.Baroną, sukūrusį Šventosios herbą, paskatino kurti ir Būtingės herbą.

Įdomios jungtys susidarė stebint Anapilin išėjusio kaligrafo A.Kliševičiaus pomirtinės parodos ženklus, plenero dalyvio R. Dagio pristatytus kinų kaligrafijos elementus ir kuršių įrėžtus žymenis“.

Ugnyje sukurti ženklai virto kompozicijomis

Visi plenero dalyviai sukūrė ugnies skulptūrą, kurią Mindaugo karūnavimo dieną sudegino jūros pakrantėje. Visi stebėjome, kaip ugnyje sukurti ženklai virsta naujomis kompozicijomis ir tarsi pasakoja mums savo istoriją ir tuo pačiu kviečia kurti savąją“.

„Pėdos“ iš ketvirtojo dailės plenero Šventojoje 2009 metų liepos – rugpjūčio sankirtoje:

„Ketvirtasis projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ pleneras Šventojoje skirtas šįmet 185-metį mininčiai Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčiai.

Dalyviai išklausė vyskupo Mindaugo Sabučio paskaitą apie liuteroniškąją ikonografiją, bendravo su M. Balčiumi, jaunųjų evangelikų liuteronų stovyklos dalyviais, gilinosi į Šventosios praeitį, kultūrinį paveldą, lankėsi apylinkėse. Kunigui Sauliui Varanavičiui maloniai pasiūlius, pleneristai kūrė pačioje bažnyčioje. Pirmosiomis dienomis spėjo aplankyti buvusios plenero dalyvės iš Druskininkų E. Šturmaitės tapybos parodą Plungėje, V. Orvido sodybą, akmenų muziejų Mosėdyje, išlydėjo Klaipėdos tarptautinę didžiųjų burlaivių regatą... ir piešė, fotografavo, tapė...

Visi šie įspūdžiai sugulė į naujas kompozicijas, kurios rugpjūčio 9 d. buvo eksponuotos pačiame Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriuje. Čia buvo pastatyta ir pašventinta skulptoriaus Petro Barono sukurta ąžuolinė paminklinė skulptūra „Būtingės istorija I“. Darbai labai įvairūs, rasime tapybos, grafikos, tekstilės, net architektūrinę jaunojo Juliaus Barono „Miestelio istorija ženkluose Šventosios upe“ viziją...“

Ryškūs prisiminimai

Ryškūs ir 2010 metais įvykusio penktojo projekto „Šventosios  žemės atminties ženklai“ plenero prisiminimai:

„Buvo pasirinktos vietinei kultūrai aktualios temos: Būtingės evangelikų liuteronų bendruomenės 450-metis ir 750 metų Durbės kautynėms.

Susirinkę dailininkai iš Kauno, Šakių, Klaipėdos, Palangos daug dėmesio skyrė bendruomenės istorijai, narių portretams. Čia, kaip visada, mums talkino šventojiškis kraštotyrininkas Mikas Balčius. Džiaugiamės pasirodžiusia kompaktine plokštele su dainuojamuoju Šventosios palikimu, gausia istorine, kultūrine vaizdo, garso, teksto medžiaga, lankėmės kuršių gyventose vietovėse. Mūsų tinklaraštyje „Šventosios ženklai“ patalpinome iš ankstesniųjų plenerų surinktą medžiagą apie Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčią ir bendruomenės narių portretus.

Istorikė I. Baranauskienė supažindino plenero dalyvius su nenusileidžiančiomis Žalgirio mūšiui savo istorine reikšme Durbės mūšio pasekmėmis mūsų krašto istorijai, ikonografiniais momentais. Aplankyta pati Durbė.

Plenerą baigėme sukurtų darbų ir eskizų parodėle, kuri linksmai plevėsavo mūsų sodyboje ir džiugino atvykusius draugus ir gerbėjus.

Organizatoriai Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas“.

Drąsu tvirtinti, kad susivieniję mūsų valstybės intelektualai gali atnešti gerokai daugiau naudos, negu „kiaurus“ metus posėdžiuose neįgyvendinamus pažadus savo rinkėjams žarstantys, bet jais patys netikintys politikieriai.

„Yra į ką remtis“

Mintis prikelia mintį – „gali apsivalyt nuo šiukšlių, bet kaip apsivalyti nuo minčių?“

Tačiau be jų – nelaimingas. Galvojimas, žiūrėjimas ir veikimas „Prasmės – gelmės“ kryptimi anksčiau ar vėliau neša pagarbą sukeliančius vaisius.

Skulptorius Petras Baronas savo sodyboje atvirai ir šiltai kalbėjo apie bendrakursius, toli pasaulyje žinomus menininkus Arūną Sakalauską ir Klaudijų Pūdymą, apie neeilinę asmenybę, netoliese gyvenantį Šventosios girininką, išmintingą publicistą ir politiką Rimantą Kviklį, Mažosios Lietuvos iškiliuosius raštijos atstovus ir vėl – apie „Šventosios valstybę“, kurios ekologiška gamta harmonizuoja ir įkvepia ne tik šios vasaros darbams. „ko reikia, tai reikia – pastatyti namą, užauginti sodą ir sūnus...“

Laisvamintis menininkas, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos pedagogas Petras Baronas visas persmelktas Palatvijo pievų, miškų, jūros kvapų, sielvartauja dėl nevienalytės didžiųjų kaimynų skaldytos, žeistos mažųjų – Kuršių, Prūsų, Mažlietuvių tautų istorijos, džiaugiasi senbuvių kuršių gyvensenos ir jų tiesų tikrumu: „Paklausyk Mikelio Balčiaus – ir mane suprasi... Čia daug temų ne tik man – kiekvienam dailės ir istorikų plenerų dalyviui dvidešimčiai metų į priekį“.

Teisybę sakė ir rašytojas Saulius Šaltenis: „Tokia mūsų realybė. Ant mūsų galvų nuolat kas nors krinta, gaunam žiaurius likimo smūgius, dūstam nuo absurdo, kasdienybės – bet viskas priklauso nuo to, kaip tu visą tai nurysi, kaip iškosėsi tuos smūgius. Jie gali tave įstumti į juodą tamsą, neišbrendamą liūdesį, bet tu gali iš ten išeiti ir į saulėtas lankas. Tai yra gyvenimas, įspūdingas gyvenimas, kurio kvapą, gniaužiantį grožį sendamas dar labiau jauti. Ir žinai – kito gyvenimo nebus“.

Artėjančios Valstybės dienos proga linkime šviesių kūrybos metų atkakliems dailės plenerų Šventojoje sumanytojams ir vykdytojams Audronei Bukauskienei ir Petrui Baronui.

Bei tiems, kurie čia dar suvažiuos.

 Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".