Pažintieji Palangoje: gal iš akių, bet ne iš atminties

„Žurnalistą ir vilką kojos maitina“, – šią sakralią tiesą šimtus kartų girdėjau niekaip neužmirštamais studijų universitete ir „abėcėlinio“ darbo „Komjaunimo tiesos“, kitų laikraščių redakcijose, rengiant Lietuvos radijo komitete laidas „Kolūkietiškoje radijo stotyje“, vaikų „Žvaigždutėje artimai tolimais ikivedybiniais, tad „ramiai išdykėliškais“ 1965-1971 metais. Stuokynės bendrabutyje aukštu žemiau gyveno ir guvus, smalsus, dainuojantis plunksnos brolis Stasys Povilaitis, talentu kilstelėjęs ir Palangos garbę. Po to žurnalistinės ir gyvenimo patirties pasisemta Kelmėje, Klaipėdoje, Kretingoje, o greit 30 metų – Palangoje. Širdis, akys, kojos vejasi informaciją, o informacinis faktas – žinia savaime suveda su nauja Asmenybe, – nesvarbu, ar tai latras, žemdirbys, žvejys, kunigas, spekuliantas, vagis, artistas ar ministras, prezidentas, o iš to gimsta ne tik „makulatūriniai“ tekstai spaudos leidiniams, televizijai, radijui, bet ir plečiasi žurnalisto – literato Pažinimo lobynas. Paslaptis po – Klaustuku. Rašto žmogus – visur ir visada stebėklis. Žinių nėra ten, kur nėra žurnalisto. Žurnalistika būtent tuo ir žavi, kad čia ir dabar suveda su įvairiausių likimų ir profesijų atstovais, leidžia pažinti žmogaus keliaveidiškumą, galimybę susivokti ne tik savo gyvenamajame laike, pasaulyje ir guodžia, raminančiai veikia net puošia „senjoriškos jaunystės“ kasdienybę. „O kur jau tu benupulsi, 65-erių metų „berniuk“? Kam dar įdomus? Ak, tiesa, tu dar esi „pats – pats – pats“ mieliausias ir laukiamiausias mažajam jaunimui, ypač anūkei Beatričei! Tai – dar labai daug savo kūryba padėti vaikams dvasiškai. O didieji žurnalistiniai vandenys...
Ateina laikas –
Laikraščio nereikia
Ir net skaityti,
Būna pamiršti,
Ir nebe keista –
Niekas neiškeikia,
Ir tu ant nieko Jau nebeniršti.
Bet... nors dūšelė
Visad nerami
Žvalgais rašiklio,
Vėl rašyt imi...

Atviriau kalbant, žurnalizmas dažnai ir visur yra ideologinis šunuodegiaujantis „Muilo dizainas“. Mes daug kur – „slabai“ renkantys grašius. Bet... Gali apsivalyti nuo šiukšlių, o kaip apsivalyti nuo minčių? Tiksi su laikrodžiu mintys – visą parą, žiemą-vasarą... „Atrask. Stebėk. Bendrauk. Suprask. Rašyk“. „Pala – pala, sakau, sau: tu, buvęs ligų maišas, dar paneši kuprinėje kibirinį akmenį, dar gali eiti ir sustoti, kur panorėjęs, kalbėti, susitikti su vaikais, ir kalbas užrašyti... Tai tu ir nebūk „Klounas savo malonumui“, nes jeigu esi gyvenimo aistrų sūkuriuose, ne šalikelėse, tai ir yra tavo Buvimo prasmė. Tai ir yra Laimė. Apsinuodiju žmonėmis – pasveikstu tarp žmonių. Tačiau šioje vietoje derėtų prisiminti ir žinomo Vakarų Lietuvos žurnalisto, buvusio „Lietuvos žvejo“ redaktoriaus, vėliau „Klaipėdos“ dienraštyje zonos korespondentų veiklos barus administravusio, redagavusio (beje, pedantiškai kruopščiai!) Klaipėdos apskrities gyvenimui nušviesti skirtus puslapius Romualdo Norkaus žodžius: „Klausyk, man ekskursanto įspūdžiai nereikalingi. Konkrečiai siūlyk, ką iš Palangos gali duoti „į numerį“, gal kokia retesnė „razinka“ pasitaikytų, tai ir tavo mėnesio honoraras būtų didesnis. Konkretumo, vyrai: tai liečia ir patį, ir Romualdą Rimą (dabar dirbantį emigracijoje Anglijoje), EdmundąUntulį iš Skuodo ir Algį Kuklį iš Kretingos, o literatūrines fantazijas sudėkite į knygas vaikams“. 1996 m. birželio pradžioje aš apskrities puslapių – laikraščio laikraštyje, – redaktoriui „juvelyriškam“ Romui Norkui pasiūliau „Klaipėdai“ parengti interviu su tuomečiu Palangos „Auskoje“ besiilsinčiu Lietuvos Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku su žmona Julija ir darniu pulkeliu žavių anūkų.
„Klausyk, Gediminai, ar tu čia rimtai, nejuokauji? Va, čia tai laikraščiui būtų labai laukiama „superinė razinka“. Vadovybė apsidžiaugtų, o labiausiai – skaitytojai. Laiminu, laiminu... Pasiimkit Artūrą Šeštoką ir – pirmyn. Šis žurnalistiniam pašaukimui visad atsidavęs vyras be laikraščio negali, kaip fanatiškas valdininkas – piligrimas – be Šiluvos atlaidų“, – pritarė redaktorius.
Vartydamas knygų lentyną namuose, Saulėtekio take, – koks unikaliai įdomus sutapimas! – šiemet lapkričio 7-ąją, 96-ųjų Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metinių dieną žvilgsniu užkliudžiau Vilniuje 1995 metais išleistą puošnią enciklopedinę knygą, „Lietuvos Respublikos prezidentai“. Ji skirta Antanui Smetonai, Aleksandrui Stulginskiui, Kaziui Griniui ir Algirdui Mykolui Brazauskui. Argi ištversi neatsivertęs, o dar tada, kai Palangoje už langų „pliušija“ lapkričio lietkruša – žalioj pievoj baltuoja ledukai. O jau tada, kai ir visiems draugiškas Prezidentas A. M. Brazauskas jau nuo 2010 metų „užsiklojęs“ Vilniaus Antakalnio kapų smėlio patalais. O Prezidento dovanotoje knygoje išliko Atminties įrašas: „Gerb. Gediminui Griškevičiui ir Jūsų sūnui Mindaugui, su pagarba – A. Brazauskas, 1996-06-11“. Tokią knygą padovanojo ir fotokorespondentui A. Šeštokui.
Dabar prisiminiau ir pirmąjį mūsų pokalbio su A. M.  Brazausku sakinį tada „Auskoje“: „Jūs nežinote, Prezidente, kiek valerijono tablečių man kainavo ėjimas iki Jūsų – labai jaudinausi“. Tada jis, aukštaitiškai linksmaveidis, ramiai pastebėjo: „Be reikalo. Man reikia būti prezidentu, jūs duoną užsidirbate rašydamas laikraščiui. Visi natūraliai ir sąžiningai dirbame, ir norime, kad žmonių būtume suprasti. Jaudulys irgi natūralus jausmas. Aš irgi jaudinuosi, kai reikia dalyvauti oficialiuose valstybių vadovų priėmimuose, – va, mano ištikimasis apsaugininkas Virgilijus Alekna gali paliudyti. Ir brendis ne visada nuramina. Man daug laisviau būna medžioklėse ar kad ir čia, Palangoje, su mielais anūkais. Kalbėkimės, kiek jums ir laikraščiui reikia. Taip ir sakiau jūsų „Baltijos“ vadovui, savo darbo žinovui Jonui Juchnevičiui – gal jis to nepasakė, būtų buvę iš karto drąsiau. Aš J. Juchnevičiumi jau seiai labai pasitikiu. Profesionalas. O Lietuvą ir turi valdyti, jai dirbti profesionalai kiekvienoje darbo vietoje, tarp Palangos ir Ignalinos, Rokiškio. Ne peckeliai. Kad tikėtume tuo, ką darome ir norėtume tai su meile daryti. Palangai irgi iš vadovų pusės daugiau dėmesio reikia – į ką panaši J. Basanavičiaus gatvė?“ Su derama pagarba ir man, žurnalistui, atmintin grįžta gera dariusieji žmonės iš Būtojo laiko. Šia proga aš šiltai prisimenu Palangos viešajame gyvenime labai žmogiškus pėdsakus palikusį valstybinės įmonės poilsio namų „Baltija“ direktorių J. Juchnevičių. Kaip šeimos nariai rūpinosi ir visais „baltijiečiais“. J. Juchnevičius kaip žvejys nuo tilto į jūrą godžiai gaudė kiekvieną „verslingesnę“ idėją, pritarė dešimtims europinių projektų, siuntė į įvairias šalis specialistus, kad tik būtų vis geresni kolektyvo rezultatai, o tuo pačiu augtų ir darbuotojų atlyginimai.
„Bus gerai „Baltijai“ – laimės Palanga ir visi mūsų svečiai“, – dar 1993 metų žiemą sakė „Auskoje“ J. Juchnevičius, kurio gimtose Tytuvėnų apylinkėse man irgi yra tekę darbuotis. Tai „Baltijos“ vadovas man, dėl „Klaipėdos“ dienraščio skaitytojų ir „suorganizavo“ susitikimą 1996-06-11 „Auskoje“ su LR Prezidentu A. M. Brazausku. Su žmogumi, kuris valstybinei veiklai „atrado“ ir Europai padovanojo talentingą politikę, dabartinę Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tikėjimo nėra be pasitikėjimo. O žurnalistiniuose keliuose ir sankryžose duris „atidaro ir žalią šviesą“ įžiebti greičiau padėjo bičiuliška geranorystė. Kai kada tereikėjo vieno (!) telefono skambučio. Ir patiklaus akių žvilgsnio žmogiškuose kalbėjimuose? Iš ko reikia ir šeimas išlaikyti. „Būk draugu – neprarasi draugų“. Beje, nepamirštu ir fakto, kad 2002 metais leidžiant satyrinių eilėraščių knygą „Būrai ir strasbūrai“, jos leidybą finansiškai parėmė J. Juchnevičiaus vadovaujama „Baltijos“ administracija. Gera ilgam neužsimiršta. Betgi kas trukdo gerus darbus gausinti ir šiandien? Neslapukaukime. Nemeluokime sau. Venkime „sintetinių“, netikrų jausmų, holivudinio apsimetinėjimo („dantis rodo, o širdis nesišypso“). Gausėja stresiniai – ekstriniai atvejai, agresyvumas, o kur dingsta valstietiškas lietuvių ramumas, kuris pagarbiai gaubė kiekvieną gyvą žmogų, nepaisant amžiaus?
Lietuvis sunkiai susikalba su lietuviu. Lietuvio moralinis būvis – anekdotas? Apgailestauju, bet tai – tiesa. Štai todėl kalbėkime „brazauskiškai“ atvirai, mandagiai, dėmesingai, gerbiant kiekvieną pašnekovą. Anūkus ir senelius. Negailint dėmesio, darbo ir atlygio žmgui už darbą.
Primenu, kad jau LR Premjero poste A. M. Brazauskas pasistengė, kad nepristigtų pinigų esminei J. Basanavičiaus gatvės rekonstrukcijai.