Patyręs skurdą vėliau iš skurdo į pažangą Palangą vedė

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015-12-07
Peržiūrėta
2288
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Patyręs skurdą vėliau iš skurdo į pažangą Palangą vedė

Istorijos negalima ištrinti ir pakeisti. Nors sovietmečio veikėjai šiandien vertinami prieštaringai, Palangos miesto Garbės pilietis, buvęs Palangos Vykdomojo komiteto pirmininkas, po Nepriklausomybės atgavimo du kartus rinktas į kurorto tarybą ir dabar aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje veikloje Danius Puodžius sovietiniais metais ypač prisidėjo, kad Palanga kaip kurortas plėstųsi ir gražėtų. Nors šiandien tokių žmonių adresu dėl aktyvios veiklos sovietiniais metais kartais galbūt galima išgirsti ir ne itin gražių žodžių, jų gyvenimo faktai neretai kalba ką kita.

Dirbo ūkio darbus
Per savo gyvenimą miesto Garbės pilietis nuveikė nemažai darbų. Pasiteiravus, kokius darbus per savo gyvenimą yra tekę dirbti, D. Puodžius tikino, jog šių buvę daug ir įvairių. „Kol mama buvo gyva, gyvenome tuometinėje Utenos apskrityje kaimiškai, tai tekdavo ir arklį pakinkyti, ir dirvą paakėti. Per mokslo metus Alantos valsčiuje lankiau mokyklą, kuri tuo metu buvo vadinama gimnazija, o vėliau ją pakrikštijo vidurine mokykla. Pirmą, antrą ir trečią klases baigiau gimnazijoje, o vėliau ji buvo reorganizuota. Kai pervedė į vidurinę mokyklą, mes jau buvome baigę tris klases, o kiti – dvi, mes buvome vyresni. Vidurinę mokyklą baigėme apie šimtas mokinių“, – prisiminė pašnekovas ir pridūrė, jog toje mokykloje vaikai mokėsi dviem pamainomis: rudenį pamokos ryte prasidėdavo vienoms klasėms, vakare – kitoms, o po žiemos atostogų klasės pasikeisdavo vietomis.
Tais tolimais laikais vaikai mokyklose buvo skirstomi pagal lytį. „Viena mokykla buvo berniukų, o kita – mergaičių“, – pasakojo pašnekovas.

Anksti neteko mamos
Sudėtingas gyvenamasis laikotarpis anksti lėmė likti našlaičiu. „Mama žuvo 1946 metų rugsėjo pradžioje – man tada dar nebuvo vienuolikos metų. Turėjau du dėdes – mamos ir tėvo brolius. Per atostogas važiuodavau pas kurį nors iš jų. Iki dvylikos metų, kol dar buvau vaikiškesnis, dažniau važiuodavau pas mamos brolį, o vėliau – pas tėvo brolį. Tėvo brolis turėjo panašaus amžiaus sūnų, tai mes kartu ardavome dviem arkliais“, – pasakojo miesto Garbės pilietis ir prisipažino, jog iš pradžių buvę nelengva, kadangi vaikai nežinojo, kaip reikia arklius sutvarkyti, tik vėliau suaugusieji paaiškino, kaip tai daryti. Pašnekovas prisiminė, kad, 1949 metais mirus tėvo broliui, tuose namuose liko tik moterys. „Mes jau laikyti vyrais, todėl 1949 metais dar ten ardavome“, – kalbėjo D. Puodžius.
Prisimindamas vaikystę, pašnekovas pasakojo, jog, nors vertėsi pakankamai sunkiai, būta ir šviesesnių akimirkų. „Nebuvome tada turtingi, dviratis buvo didelė prabanga. Dar mokantis mokykloje tėvas man jį nupirko, tai važinėdavome su pusbroliu dviese: jis sėdėdamas ant kartelės vairuodavo, o aš, sėdėdamas ant bagažinės, mindavau pedalus. Mus matydami visi juokdavosi, sakydavo: „Jau Puodžiukai važinėja“. 1943 metais tėvai augino kiaules, tai bekoną išmainė į dviratį man“, – pasakojo D. Puodžius.

Dirbo už dėdienę
Vėliau pašnekovui teko dirbti kolūkyje. „Jau buvo po 1949 metų, kolūkyje buvo tokia dėdienė. Ji pati nebedirbo, tai mes su pusbroliu pjovėme šieną ir dėdienės vardu rašėme darbadienius. Buvo tokia mūsų keturių komanda – mes su pusbroliu ir dar vienas vaikinas su seneliu. Tada man jau ėjo penkiolikti metai“, – prisiminė pašnekovas.
D. Puodžius prisiminė, jog vėliau, 1951 ar 1952 metais, buvo tiesiamas plentas Utena–Vilnius. „Per vasaros atostogas aš pradėjau dirbti su darbininkais prie kelio statybos“, – pasakojo D. Puodžius ir pridūrė kartu su jaunuolių brigada dirbęs įvairius darbus: reikėjo kasti kelio griovius, daryti drenažo griovelius ir panašiai. Pasiteiravus, ar paaugliui tokie darbai nebuvę per sunkūs, miesto Garbės pilietis sakė: „Stengėmės dirbti kiek galėjome, bet niekas su bizūnu nevarė. Mokėdavo už atliktą darbą“.

Įsidarbino redakcijoje
D. Puodžius pasakojo, jog 1953 metais jų šeimai buvo pažymėti didelio vargo ir nepritekliaus ženklu. „Tėvas su brolio pagalba pirko Utenoje namuką. Tais metais šiame mieste buvo labai didelė bedarbystė, tėvui prasidėjo problemos su darbu – jis buvo batsiuvys, o sunkmečiu niekas per daug batų neperka ir neremontuoja. Pamotė augino paršiukus, tačiau tais metais jie krito nuo raudonligės“, – prisiminė pašnekovas.
Ieškodamas išeities, D. Puodžiaus tėvas įsidarbino Utenos vaikų namų pagalbiniame ūkyje. „Kai ten papjaudavo karvę, tėvas parnešdavo šonkaulių – juos ar išmesdavo, ar leisdavo darbuotojams pasiimti, nes praktiškai nebenaudojami buvo. Dar tada aš apsirgau gelta“, – sunkias gyvenimo sąlygas prisiminė pašnekovas.
Atėjus vasarai D. Puodžius pradėjo ieškotis darbo. „Moksluose nebuvau pirmūnas, bet ir neatsiliekantis. Kadangi lietuvių kalbą mokėjau neblogai, įsidarbinau Utenos laikraščio redakcijoje korektoriumi. Dirbti pradėjau gegužės pabaigoje – dar nebuvo visai pasibaigę mokslo metai. Redakcijoje dirbo du korektoriai: tokia mergaitė dirbo kelias valandas, o kadangi mūsų laikraštis išeidavo tris kartus per savaitę, jo leidimo išvakarėse reikėdavo dirbti. Tais laikais raides rinkdavo rankiniu būdu. Spausdinimas buvo primityvus: atspausdina tekstą, taisai klaidas, tada tas vietas keičia, vėl tikrini – taip dirbau vasarą“, – pasakojo pašnekovas.

Mokėsi su mergaitėmis
Prasidėjus naujiems mokslo metams iškilo keblumų. „Mokytis reikėjo iš ryto, nes aš redakcijoje dirbau vieną dieną 14-18 valandomis, o kitą – iki 24 valandos. Mokiausi paskutinėje klasėje. Rytais mokėsi mergaitės, o mes, berniukai, po pietų. Tada aš paprašiau, kad mane priimtų į mergaičių mokyklą, – prisiminė pašnekovas ir prisipažino, jog buvo kiek nejauku. – Buvo toks fizikos ir astronomijos mokytojas, kurio pirštai labai stipriai išsilenkdavo. Tai jis, būdavo, vedžioja per dienyną tuo savo pirštu ir sako: „Puodžiūtė ateina“. Aš neinu. Tada jis: „Atsiprašau, Puodžius“.
Pašnekovas prisipažino, jog pamokas kartais tekdavo ruošti darbe. „Mokslai nenukentėjo, bet gal atestate galėjo būti geresni pažymiai“, – sakė pašnekovas.
1959 metais D. Puodžius baigė Kauno Politechnikos institutą, kur pasirinko inžinieriaus-kelininko specialybę. „Studijuojant buvo prastokai su duona, tačiau 1952–1953 metais, kai augau, žmonės laukdavo duonos eilėje prie parduotuvės. Ateidavo dar naktį. Vienas žmogus gaudavo pusę kepaliuko duonos, o jei iš šeimos ateidavo keli, jie gaudavo daugiau duonos, – prisiminė pašnekovas ir pridūrė, jog jam įsiminė ir prastas tos duonos skonis. – Dabar niekas tokios duonos nevalgytų. Tėvas tuo metu gaudavo 410 rublių, o aš – 710 rublių, toks buvo korektoriaus atlyginimas, dar kartais parašydavau kokį straipsnelį, gaudavau honorarą. Tai leido man paremti šeimą, sau nusipirkau drabužių. Mokydamasis aukštojoje mokykloje gaudavau stipendiją, bet ji buvo nedidelė, todėl man buvo labai gerai, kad jau turėjau ką apsivilkti. Kai mokantis penktame kurse drabužiai baigėsi, buvo didelė problema, nes pagalbos iš tėvų negalėjau gauti“.

Dirbo Užventyje
1959–1962 metais D. Puodžius dirbo Kelmės rajone, Užvenčio Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o 1962 metais – pirmininku. „Dar studijuojant buvo tokia organizacija – DOSAV – savanoriška draugija armijai ir aviacijai remti. Aš buvau organizacijos skyriaus vedėjas – komiteto narys organizaciniam darbui. Vėliau buvau pirmininkas. O organizacija buvo labai stipri: ruošė motociklininkus, jų šauliai respublikoje užimdavo aukštas vietas, buvo ir sklandytojų sekcija. Man mokėdavo dar pusę stipendijos. Organizacija man suteikė ir ūkinio darbo patirties. Baigus studijas paskyrė mane į Užventį kelių priežiūros inspektoriumi, bet juo praktiškai beveik nedirbau. Tuo metu buvo laisva Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo – plano komisijos pirmininko vieta, ir aš ten pradėjau dirbti. Nuo 1962 metų rugsėjo pirmos dirbau rajono Vykdomojo komiteto pirmininku“, – kalbėjo D. Puodžius. Pašnekovas pasakojo, jog vėliau, sumažinus rajoną, jį persiuntė į Tauragę, kur jis buvo pramoninio gamybinio kombinato sekretorius. „Dar dirbant Užventyje man turėjo priklausyti pramonės ir kelių statybos klausimai, bet pagrinde ten buvo žemės ūkis, kuris man nebuvo itin prie širdies“, – prisipažino pašnekovas.
1965–1969 metais D. Puodžius buvo Plungės rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas.

Atvyko į Palangą
Kurorto Garbės piliečio pažintis su Palangos miestu nebuvo itin džiaugsminga. „Buvo 1969 metų žiema. Kadangi turėjau Palangoje pažįstamų, buvau čia buvęs, atvykau į Palangą pasikalbėti su žmonėmis, kuriuos pažinau, ir pamačiau, kad vietinėje valdžioje verda didelės intrigos. Ruošėsi atleisti Mičiūną – jis jau buvo pensinio amžiaus. Į jo vietą siūlė mane, tačiau buvo norinčių vietinių. Bet mane „užspaudė“ partiniai organai, todėl pradėjau dirbti“, – prisiminė D. Puodžius.
Pašnekovas prisipažino, jog pirmosios darbo Palangoje dienos buvusios nelengvos. „Buvęs pirmininkas Mičiūnas sirguliavo, prastai jautėsi. Kai kurie jo buvę draugai buvo nepatenkinti. Mičiūnas išvyko gydytis į Vilnių, tačiau ten jis mirė. Vyko laidotuvės. Nors aš buvau niekuo dėtas, vis dėlto buvo nejauku“, – kalbėjo miesto Garbės pilietis.
Nors darbo kurorte pradžia buvo pažymėta slogučio, vietiniai gyventojai D. Puodžių priėmė gerai. „Palangos Vykdomojo komiteto pirmininku dirbau iki 1989 metų lapkričio mėnesio, o paskui – SPUAB „Palangos komunalinis ūkis“ vyriausiuoju inžinieriumi – direktoriaus pavaduotoju iki 2009 metų kovo pirmos dienos“, – pasakojo pašnekovas.
D. Puodžius taip pat buvo Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo pirmininkas.

Atrodė skurdžiai
Pasmalsavus, kokia tik atvykus pasirodė Palanga, pašnekovas prisipažino, jog kurortas paliko ne itin gerą įspūdį. „Pradžioje Palangos aplinka man pasirodė skurdi: labai mažai buvo statoma – nors miestelis buvo švarus, man atrodė, kad reikia stipresnio žengimo į priekį kuriant materialinę bazę. Pradėjau labiau domėtis ir pamačiau, kad mūsų statybininkai – silpnoki: statybos valdybos apimtis buvo apie du milijonus rublių – už tai buvo statoma ne tik Palangoje, bet ir kitur: Kretingoje, Skuode. Siekėme apimtis nukreipti Palangos objektų statybai. Vienas pirmųjų mano įgyvendintų norų buvo pastatyta poliklinika, vėliau pagyvėjo gyvenamųjų namų statyba. Iki tol per metus buvo pastatoma 10-12 butų, o jau paskutiniais darbo metais statybos apimtys buvo apie 150-200 butų per metus, – pasakojo miesto Garbės pilietis, tačiau pridūrė, jog ne viskas čia buvo lengva ir paprasta. – Plano komitetas skirdavo lėšų maždaug trijų butų statybai, o visam kitam reikėjo ieškoti lėšų“.
Vis dėlto per savo darbo metus D. Puodžius nemažai nuveikė Palangos labui. „Mums pasisekė, nes pradėjome kooperuoti žinybas. Naujai pastatyti „Gintaro“ poilsio namai. Kooperuodavome įvairias organizacijas. Vėliau atsirasdavo norinčių prisidėti prie savo darbuotojų – kiekviena žinyba rūpinosi savo darbuotojais. Sukooperavome lėšas“, – pasakojo pašnekovas.

Ėmėsi lūšnų
D. Puodžius pasakojo, jog kitas darbo baras buvo apleisti pastatai. „Prie bažnyčios, kur dabar viešbutis, buvo sukiužęs statinys, vadinamas ubagynu. Čia glaudėsi apie dvidešimt šeimų. Ganyklų gatvėje buvo vadinamasis žiurkynas – bendrabutis. Ir daugiau buvo tokių: kur „Tauras“ buvo aplūžęs pastatas, J. Basanavičiaus gatvėje buvo namukų be patogumų, tai vasarą žmonės ten iškabindavo skalbinius. Reikėjo iš ten iškelti šeimas, o kaip tai padaryti, jei mažai gyvenamosios statybos“, – kalbėjo D. Puodžius.
Vis dėlto pavyko rasti išeitį iš susidariusios situacijos. „Buvo norinčių turėti poilsines – jiems pasiūlėme rekonstruoti tuos sukiužusius statinius, iškelti gyventojus. Iškelia gyventojus, ir dar Vykdomasis komitetas gauna kelis butus“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, jog taip per dvidešimt metų buvo pastatyta apie 3000 butų, taip pat nebeliko lūšnų.
Pasak D. Puodžiaus, pradėjus judėti statyboms, į kurortą ėmė atvažiuoti žmonių iš valdžios. „Jie pamatė galimybę įsigyti vietą Palangoje – pradėjo statyti „Lino“ baseiną, „Vanagupę“, gydyklas“, – prisiminė pašnekovas.

Sumažino oro taršą
Miesto Garbės pilietis džiaugėsi, jog pasisekė išspręsti ir dar vieną problemą: „Kai buvo statoma katilinė, gavome labai nedaug kapitalinių įdėjimų. Tuomet buvo kooperuojamos firmos – buvo daug tokių katilinių, kurios teršdavo orą. Padarėme vieną katilinę su šiluminiais tinklais – pagerėjo oras“.
D. Puodžiui stovint prie Palangos vairo, kurortas smarkiai išsiplėtė: pastatyta vaikų darželių, mokykla. „Kai apsigyvenau, Janonio, Ganyklų gatvės buvo Palangos miesto pakraštys, o paskui kurortas išsiplėtė. Daug palangiškių apsigyveno naujuose butuose“, – džiaugėsi pašnekovas.
Vienu iš didžiausių laimėjimų D. Puodžius laiko kariškių lokatorių iškėlimą. „Jie buvo ten, kur dabar gyvenamieji namai už Klaipėdos plento. Pasisekė surasti firmą, kuri norėjo įsirengti poilsinę, jai paėmė kareivines, o kariškiams davė kapitalinius įdėjimus įsirengti už Nemirsetos“, – pasakojo pašnekovas.
Atsigręždamas į praėjusius metus, miesto Garbės pilietis tikino, jog ne viskas dirbant kurorto labui ėjosi sklandžiai. „Ne visada viskas gerai sekėsi. Tą darbą dirbo ne vienas, ne du ir ne trys žmonės. Bendravome ir su vietiniais, ir su respublikiniais, ir su sąjunginiais vadovais – visų noras buvo viską daryti kuo geriau. Materialinė Palangos bazė buvo pagerinta. Ir kultūrinės tradicijos: pas mus prasidėjo sezono atidarymo šventė – nemažai kolektyvų dalyvavo. Šventoji prijungta, į naujas patalpas persikėlė biblioteka“, – vardino Palangos miesto Garbės pilietis.

Gyvena Palangos rūpesčiais
Šiandien Palanga nuolat gražėja. Kurorto Garbės pilietis tikino, jog pokyčiai mieste jį džiugina. „Vertinu labai gerai – visada džiaugiuosi, kai matau, ką gražaus ir gero padaro mieste. Tiek metų gyvenau Palangoje, gyvenau jos rūpesčiais, – bet kokie kritiniai žodžiai, pasakyti apie Palangą viešojoje erdvėje, suspurdina širdį. Visi siekia, kad Palangoje būtų kuo gražiau, ir šiuo metu tai daroma“, – džiaugėsi D. Puodžius.
Kurorto rūpesčiais gyvenantis miesto Garbės pilietis teigė matantis ne tik tai, kas šiandien Palangoje glosto akį – yra ir nepatinkančių dalykų. „Nepatinka atskiriems žmonėms grąžinti apleisti laukai. O visa kita – viskas juda pirmyn ir turi judėti, – kalbėjo pašnekovas. – Man tik kiek keistokai atrodo labai išsiplėtęs savivaldybės administracijos darbuotojų skaičius. Man nemaloniai metų pradžioje nuskambėjo, kad beveik penkiolika procentų biudžeto sudaro savivaldybės išlaikymo išlaidos. Norėtųsi, kad darbuotojų skaičius būtų racionalesnis. Visur – ir valstybės ministerijose, ir savivaldybėse, mano nuomone, darbuotojų yra per daug. Tokiame technikos amžiuje, kai tiek kompiuterių, tas subiurokratėjimas – ne visiškai į gera“.

Apie gyvenimo kryptį
Sovietiniais laikais pasižymėjusių asmenų adresu šiandien kartais galbūt pasigirsta ir tam tikrų prieštaringų vertinimų. Ne vienas to meto aktyvistas yra prisidėjęs prie šių dienų gerovės. Kodėl jie pasirinko sovietinę karjerą, nuėjo į valdymo struktūras, tikriausiai gali pasakyti tik jie patys bei neretai skaudi šių žmonių gyvenimo patirtis. „Kad aš nuėjau šiuo tarybinės karjeros keliu, didelės įtakos turėjo tai, kad miškiniai nužudė mano mamą. Dar būdamas vaikas girdėjau šnekas, kad tai padarė banditai. Jos darė įtaką, todėl nebuvau jiems geranoriškas. Gal ir nebuvo tikslas nueiti į valdymo struktūras – aš norėjau būti kelininku. Bet vienas mamos brolis žuvo 1922 metais kovose su lenkais – tuomet mama buvo dar mažytė, kitas brolis Smetonos laikais dirbo Kauno policijoje, bet jau tarnavo vokiečių pusėje. Jis pas mus slapstėsi, 1945 metais buvo suimtas su ginklu slėptuvėje ir liepos mėnesį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas“, – netikėtai prisipažino miesto Garbės pilietis.

Trumpai:
Gimė: Saukiškių kaime, dabar tai Molėtų rajonas, o tada – Utenos apskritis, Alantos valsčius.
Zodiako ženklas – Skorpionas.
Laisvalaikio pomėgiai: „Mėgstu keliauti, literatūrą skaitau – istorinę, kultūrinę“.
Apie Palangą: „Palanga – mano namai. Negaliu pavadinti jos tėviške – ji ten, kur gimiau, bet Palangoje jau esu įsigyvenęs. Visokios Palangos negerovės visada neigiamai veikia sveikatą. Susidarė grupė draugų, kai kuriuos savo samprotavimus pasiūlome savivaldybei. Bendradarbiaujame, važinėjame, pamatome. Graži Lietuva: miesteliai, parkai, istorinės vietos – tai duoda stimulą norėti, kad Palangoje būtų dar gražiau negu yra dabar“.

Jūsų komentaras:

jonas 2015-12-08 09:43 (; / IP: 78.57.226.210)
aciu, PIRMININKE, aciu

Taip pat skaitykite

Palangoje labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ veikia jau pusę metų.


Vienoje iš Palangos mokyklų besimokančio paauglio tėvas sunerimęs – dar spalio mėnesį kojos traumą patyręs sūnus iki šiol priverstas mokytis nuotoliniu būdu, o pastarąsias kelias savaites, pasak vyro, jo atžala mokytis apskritai nebegali – nuotolinės pamokos sūnui esą nebevyksta.


Palangos meras Šarūnas Vaitkus viešu kreipimusi savo Facebook paskyroje visų prašo registruotis TS-LKD kandidatų į Europos Parlamentą reitingavimui https://demokratijossvente.lt/registracija , o vėliau, patvirtinus jūsų registraciją ir balsuoti už jį, 30-ą saraše. Šiandien yra paskutinė diena registruotis.



Spaudžiant šaltukui, UAB „Palangos vandenys“ darbuotojai – tarsi kovinėje parengtyje. Laimei, kol kas gamta didesnių bėdų miesto vandens tiekėjui neprikrėtė. Užvertus 2016-ųjų puslapį, bendrovės direktorius Virgilijus Beržanskis džiaugiasi, kad jau trečius metus iš eilės įmonė senuosius metus baigia su pelnu. Direktoriaus mintyse – vasara: vandens...


Istorijos negalima ištrinti ir pakeisti. Nors sovietmečio veikėjai šiandien vertinami prieštaringai, Palangos miesto Garbės pilietis, buvęs Palangos Vykdomojo komiteto pirmininkas, po Nepriklausomybės atgavimo du kartus rinktas į kurorto tarybą ir dabar aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje veikloje Danius Puodžius sovietiniais metais ypač prisidėjo, kad Palanga kaip...


Miesto švara ir tvarka, „šiukšlių“ mokestis, daugiabučių administravimas bei pavasarį prasidėsiantis pirmasis jų renovacijos etapas ir tolesni namų modernizavimo planai – visomis šiomis temomis domėjosi antradienį prie tradicinio puodelio kavos į „Palangos tiltą“ kartu su UAB „Palangos komunalinis ūkis direktoriumi Konstantinu...


Trečiadienį Palangos senojoje gimnazijoje įvyko neeilinis švietimo renginys „Ateities generatorius“. Jo metu vienoje seniausių Lietuvos mokyklų mokytojus pakeitė garsūs, daug pasiekę žmonės.


Atsižvelgiant į užklupusią visus lietuvius šilumą, Palanga jau visiškai pasiruošusi sutikti poilsiautojus. Ko gi daugiau bereikia – saulutėje įdegti jau galima, ir netgi stipriai, maudytis jūroje – taip pat, viešbučiai ir restoranai išskėstom rankom laukia atvykstančių turistų, o ir pramogų jau galima rasti. Tačiau, kaip papasakojo Palangos turizmo informacijos centro direktorė Alla...


Penktadienį Palangoje lankėsi korėjiečių kompanijos atstovai, kurie, lydimi savivaldybės atstovų, smalsiai dairėsi po kurortą, apsilankė prie buvusios reabilitacijos ligoninės Vytauto g. 170, o savivaldybėje susitiko su savivaldybės administracijos vadovais, miesto meru Šarūnu Vaitkumi, administracijos darbuotojais, žiniasklaida.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius