„Pasakos“ pasakučiai ir pasakiškai išradinga jų auklėtoja, gamtos dukra Dovilė

Artimose Palangos apylinkėse ganau ir gaivinu margaspalvius atsiminimus apie gyvenimo takuose – smagu! – išnyrančias švelnias meilės apraiškas. Jos stiprina. Jos ir kelia ūpą eiti pirmyn, viltingai pasitikti kiekvieną naują dieną. Jos tirpdo sielų ledus. Kad nesusvetimėtume. Kad kai kurie gruboki Palangos žvejai savo plačiaračiais „džipais“ nevažiuotų į darbo vietas bendrojo pliažo smėlynais pajūriu tiesiog per uoliai vaikučių statomas smėlio figūras, pilis, pasakas, kuriose nėra mirties. Vaikų pasakose visada laimi meilė.

Taip pat ir Palangos lopšelyje-darželyje „Pasaka“, kuriame nuo pirmosios dienos atsivėrimo dienos – 1985-ųjų rugpjūtį – dirba auklėtoja, priešmokyklinio ugdymo pedagoge sąžiningai darbuojasi labai spalvinga asmenybė, netoliese gyvenanti dviejų vaikų mama Dovilė Kisielienė. Vis prisimenu ją tautiškais rūbais Tarmių dienoje miesto bibliotekoje.

Šalia – vis dar ir miela, supratinga kolegė Dalia Latonienė.

„Seseriška“ pedagogika vaikams „Nykštukų“, „Paukštelių“ grupėse savaime sukuria raminančią jaukių, kuriančių namų atmosferą, betarpiškumą, o viskas sykiu, atsidavusių auklėtojų iniciatyvos ir kantrybė augina savitarpio pasitikėjimą, darbštumą, šviesesnius akcentus, kuriuos dažnas ir užaugęs įvertina jaudinančiu atodūsiu: „Pasakoje“ mums buvo gera, ten mus mylėjo...“

Bet neskubėkim į ateitį. Jaukiame, Dainoros Šeižienės vadovaujamame „Pasakos“ kolektyve, taip pat ir D. Kisielienės, ir D. Latonienės grupėse šiuo metu karaliauja Esamasis laikas.

Taigi, o ką dabar veikia, ką myli, kokiais takeliais ir iš kur į savo gyvenimo „Pasaką“ atkeliavo D. Borumaitė-Kisielienė?

Didžiuojasi esanti iš... „Kartengrado“

Vaizdingas pedagogės Dovilės žodynas kaip gimtųjų Minijos slėnių, pievų žiedynai birželį rodo nemeluotą, „ekologišką“ pašnekovės sielą ir subtilaus, kartkartėmis gal ir sarkastiško humoro valdymą. Dovilė yra natūraliai graži, kaip jos tėviškė. Juk Kartena, kaip ir Veliuona, Vilkija, Kulautuva, Seredžius yra Lietuvos miesteliukų „elite“.

„Pasakos“ auklėtoja yra laisvokratė, nepakenčianti dirbtinumo, sintetikos, vaidybos, – ogi, kaip tik čia ir dirbti – vaikas tarp vaikų. „Gamtinyčia“. Man ji – greta garsiosios vaistažolių karalienės E. Šimkūnaitės. Nešlifuotas gintaras.

D. Kisielienė, praverdama ankstyvųjų jaunadienių Kartenoje duris, kur tėvelis Albertas Vytautas Borumas, veterinarijos gydytojas, buvo laukiamas tikrai kas antro karteniškio sodyboje, neslepia, kad ir ją žavėjo toji perspektyva: „Taip, aš mokykloje norėjau būt veterinorium. Bet dieviškiausios kantrybės mamytė – Bronė Borumienė, buvusi Urbonaitė iš Gargždų, kad pakėlė „cūgelę“: „Ne, vaikeli, užtenka, kad tėvas apeina visus kiemus, tu jau ramiau, moteriškiau savo širdžiai žvalgykis“... Aš taip ir padariau. Ir šiandien, va, „Pasakoj“ žvalgausi į lopšelinukus ir augesnius „mazgius“. Kas pasprendė dabartį? Nuo šešiolikos metų vasaromis dirbinėjau Kartenos vaikų daržely, įkalbėdavo geraširdė vedėja Elytė Prižgintienė. Tai jau dažnai tada, net lovoj prieryčiais būdama, išgirsdavau savo draugų vaikų balsus: „Dovile, išeik į kiemą!“ Tai ir išeidavau. Tai ir ėjom, ir einu, kur rūpi vaikams. Kas rūpi vaikams – tas ir man“.

Kartenoje ir Palangoje

„Kas rūpi mano dukrai Mildai, „persirgusiai“ meile drugeliams, paukščiams, dabar – žirgeliams, – tęsia D. Kisielienė. – Kas rūpi sūnui Povilui – tas rūpi ir man. Žinote, aš vis pagarbiai prisimenu žmones, kurie bičiuliškai praturtina kitus bendruomenės narius savo dvasiniu „Užpildu“. Myliu mąstančius, skaitančius, ieškančius, einančius, stebinčius, pastebinčius, besidalijančius, kantrius, neverksnius. Kitaip neišeina. Tam mes ir moterytės. Nuo jaunų braidymų po Miniją iki dabar „susisiekiam“ su „Jurčium“ – mokytojos kelyje irgi esančia Jūrate Skripkūnaite“.

„Daug šviesaus paliko susitikimai, pažintis su žinoma Vakarų Lietuvos gamtininke, ornitologe, menininke, gide – žygeive Lidija Imbrasiene (1940-2013). Ją Palangoje jaučiam. Ji buvo laimingas žmogus, „švarios dūšios“, – „Pasakos“ vaikų darželyje, vaikučiams perpiet besiilsint nuoširdžiai kalbėjo žinoma ir gerbiama mieste pedagogė D. Kisielienė. Kalbėjo apie darbinės biografijos „Pasakoje“ pradžią – kaip va, su Dalia, tada dar ne Latoniene, kuri tebepina, tebešukuoja gražuolių jauniausios kartos palangiškių mergyčių plaukus, tik įžengus į ką tik pastatytą darželio pastatą buvo „valytojom-stalėm“, suko varžtus, minėjo greta dirbusias, dirbančias veiklias koleges, miesto švietimo vadovus – F. Banitauską („Vakutieli, kas daba bie? Aš tau padiesu“.), M. Večerskienę, pažiūrų įvairovę, Danutę Nazarovienę, Birutę Šeputienę, Dalią Šiupinienę, Laimą Bagdonienę, Laimą Pikiotienę, Poliną Kvasytę, Auksę Laučienę. „Gyvenimas tęsiasi, tik nepameskim žmoguje žmogaus...“