Palangos vaikams – netikėtos geradarių statytojų iš Kauno dovanos

  Prieš šventas Kalėdas UAB „Kauno būstai“ Palangoje organizavo gerumo akciją – vienuolikai vaikus auginančių ir sunkiau besiverčiančių šeimų padovanojo Kalėdų stebuklą: nupirko ir vargstančioms šeimoms padovanojo dujinę viryklę, skalbimo mašiną, telefonų, lovų, kompiuterį ir kitų vertingų daiktų. „Kai moteris, gavusi dujinę viryklę, pasidžiaugė galėsianti vaikams per Kalėdas iškepti sausainių, tokia reakcija buvo ir man pamoka, kaip reikia mokėti vertinti ne tik dovanas, bet ir gerumą“, – gerumo akcijos sėkme džiaugėsi jos koordinatorė Agnė Pauliutė.

Padėjo įvairioms šeimoms
Gerumo akcijos koordinatorė pasakojo, jog prieššventinis laikotarpis visus savotiškai paragina pasidalinti gerumu, ne išimtis ir įmonės UAB „Kauno būstai“ direktorius Povilas Loda. Būtent šio žmogaus dėka šiemet Kalėdos taps šviesesnės ne vienai šeimai. „Mūsų įmonė vadinasi „Kauno būstai“, Palangoje labiau esame žinomi kaip „Malūno vilos“. Per Kalėdas visi tampame geresni. Kalbėjome su P. Loda, jis paprašė surasti vargingiau gyvenančių, vaikus auginančių šeimų – ar besirūpinančių neįgaliais mažyliais, ar šiaip vargstančių šeimų. Sako, norėčiau jiems ką nors gero padaryti“, – pasakojo A. Pauliutė.
Apie geradarius iš Kauno labai palankiai atsiliepė ir kurorto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Emilija Lapėnienė. „Šie statybininkai- nuostabūs žmonės. Iki šiol mieste nebuvo vystytojo, kuris Kalėdoms ką nors duotų visuomenei – pasirūpintų tais, kuriems galbūt pritrūksta materialinės gerovės“, – „Palangos tiltui“ sakė vedėja.
„Iš pat pradžių galvojau, kur man tų šeimų ieškoti – gal nueiti į socialinę rūpybą, mokyklą, bet turėjau reikalų savivaldybėje, ten užsukau į Vaiko teisių apsaugos skyrių – neisitikėjau, kad čia gali duoti kontaktus“, – prisipažino pašnekovė. Taip su vadovo prašymu A. Pauliutė atkeliavo į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur vadovė E. Lapėnienė, pasiskambinusi galimiems kandidatams ir pasiteiravusi, ar šie norėtų paramos, nurodė adresus šeimų, kurioms reikalinga materialinė pagalba. „Aš pati tas dovanas užsakinėjau. Paprasčiausia, atrodytų, dovana – žieminiai batai, o su ja daugiausiai sugaišau“, – šypsojosi akcijos koordinatorė.
Jau tampa tradicija, kad prieš žiemos šventes paprastai remiamos daugiavaikės šeimos, tačiau šios akcijos metu labiau atsižvelgta į konkrečios šeimos situaciją, o ne į auginamų mažylių skaičių, todėl materialinės paramos sulaukė labai įvairios šeimos. „Tarp vienuolikos nurodytų šeimų buvo labai įvairių – ne visos jos daugiavaikės. Tarkime, mama turi dukrytę, bet ji pati labai sunkiai serga, todėl mergytė norėjo telefono, kad galėtų pasikalbėti su mama, kai ši guli ligoninėje“, – apie vienos šeimos padėtį pasakojo A. Pauliutė.

Dovanos – skirtingos
Kiekviena šeima – atskiras pasaulis su savo vargo istorija, todėl ir poreikiai jų skirtingi. Priklausomai nuo poreikių pirktos ir kalėdinės dovanos – stengtasi dovanoti tai, ko reikia labiausiai. „Akcijos metu E. Lapėnienė pasiskambino šeimoms ir sužinojo, ko konkrečiai kiekvienai iš jų reikia. Dovanojome du telefonus, skalbimo mašiną, dujinę viryklę, kompiuterį. Šį dovanojome tėvelių neturinčiam berniukui, kuris yra globojamas. Mergaitei pirkome arkliuką, antrokui – kuprinę, vienai šeimai padovanojome dvi sofas-lovas su patalynės komplektais, nes ten vaikai neturėjo kur miegoti. Kitoms šeimoms – žieminių batų, striukę, kūdikio lovelę su patalyne, baldakimu, čiužinuku“, – vardino akcijos koordinatorė ir pridūrė, jog šeimos prašė tikrai pačių būtiniausių daiktų, niekas neprašė žaislų.
Sužinojusi, ko konkrečiai reikia šeimai, akcijos koordinatorė skambino į namus ir išklausė šeimų pageidavimų. „Perkant batus nepažįsti žmogaus, todėl nežinai, ko jis norėtų. Bendravome su šeimomis, jos išsakė konkrečius pageidavimus – tarkime, kad vaikams geriau būtų batai su lipdukais. Vaikams reikėjo telefonų – vadovas sako, kaži, ar jiems reikia susiskambinimui, ar žaisti. Sakau, vaikų toks amžius, kad visi jie nori žaisti. Taip buvo nutarta pirkti išmaniuosius telefonus. Labai sunku nupirkti drabužių kitiems žmonėms – jei buvo nupirkti netinkamų dydžių, gavusieji galėjo juos vėliau pasikeisti. Vadovo Povilo žmona vienai šeimai dar dovanojo savo vaikų išaugtų rūbelių – tai buvo vieninteliai naudoti daiktai, visa kita buvo nauja“, – pasakojo akcijos koordinatorė.

Atiduoti tiesiai į rankas
Pašnekovė pasakojo, jog dovanos buvo teikiamos tiesiai gavėjams į rankas. „Aš skambinau šeimoms, klausiau adreso, ir jie manęs laukė atvažiuojant su dovanomis“, – sakė akcijos koordinatorė. A. Pauliutė. Ji teigė, kad ir jai pačiai, ir „Kauno būstų“ direktoriui P. Lodai buvo svarbu, jog daiktai atitektų tiems, kuriems yra tikrai reikalingi. „Vadovas sako, aš žmonėms kažką duodamas, noriu duoti jiems tiesiai į rankas, kad įsitikinčiau, jog jiems tikrai to daikto reikia. Man pačiai taip pat svarbu įsitikinti, kad dovaną gauna tas, kuriam jos tikrai reikia, todėl noriu nuvežti pati, o ne atvežti į savivaldybę – jūs išdalinkite“, – kalbėjo A. Pauliutė.
Prabilus apie tai, kad vis daugiau atsiranda žmonių, abejojančių tokių akcijų nauda, teigiančių, neva paramą neretai gauna ne tie, kuriems ji labiausiai reikalinga, akcijos koordinatorė teigė, jog prie tokios nuomonės susiformavimo greičiausiai labai prisidėjo įvairios didžiulės išsipildymo akcijos. „Manau, dėl išsipildymo akcijų žmonės žiūri skeptiškai – turbūt pagrindinis dalykas, kad žmonės nežino tiksliai, kur nueina paaukoti pinigai, – savo nuomone pasidalino pašnekovė ir paragino pirmiausia apsidairyti savo aplinkoje – gal visai šalia yra žmogus, kuriam labai reikia pagalbos. – Nesunku nueiti ir į Vaiko teises ar Socialinę rūpybą. Tarkime, jums liko vaiko išaugtų rūbų – gal kokiai konkrečiai šeimai jie reikalingi. Reikėtų stengtis labiau pastebėti šalia esančius. Visiems palinkėčiau daugiau bendradarbiauti su institucijomis. Esame tokie vartotojai – kiek perkame daiktų, kurių mums nereikia – galime juos padovanoti kitiems“.

Nemoka parodyti džiaugsmo
Lankydama šeimas pašnekovė prisipažino patyrusi daug džiaugsmo. „Labiausiai akcijos metu man įsiminė tai, kad lietuviai nemoka priimti dovanų – gal mūsų tautiečiai nėra tokie emocionalūs žmonės, nemoka parodyti džiaugsmo. Žmonėms sunku džiaugtis – kitiems gal sunku buvo suvokti, kad paprašė ir gavo – tiesiog neįprasta, kad kažką gauna veltui. Ir tai galiu pasakyti ne tik apie skurstančias šeimas – mes visi tokie. Tačiau nusivylimo nejaučiau – buvau tokia laiminga, pasikroviau emociškai. Mačiau džiaugsmą žmonių akyse, gal kiti nemoka išreikšti padėkos, tačiau jie džiaugėsi – veido mimika, akys tai rodė“, – pasakojo pašnekovė.
Duodamas kitam neabejotinai kažką gero, neįkainoijamo gauni ir pats. A. Pauliutė tikino gavusi ne tik gerą porciją džiaugsmo – pašnekovė sugebėjo kai ko netgi išmokti. „Kai moteris, gavusi dujinę viryklę, pasidžiaugė galėsianti vaikams per Kalėdas iškepti sausainių, tokia reakcija buvo ir man pamoka, kaip reikia mokėti vertinti dovanas. Aš pati labai nemoku priimti dovanų. Neseniai buvau tokiame seminare, kur apie tai buvo išsakyta labai taiklių minčių. Pirmiausia, žmonės nesijaučia dovanos verti – gal dėl to nemoka jos priimti. Mes visada linkę save smerkti, esame labai kritiški sau ir kitiems – gal reikėtų mokėti džiaugtis, o mes nemokame savęs mylėti“, – svarstė pašnekovė.
Akcijos koordinatorė džiaugėsi, jog visos dovanos buvo skirtos pagerinti vaikų kasdienybę. „Visos buvo orientuotos į vaikus – kad ir dujinė viryklė, kuri leis per šventes vaikams sausainių iškepti“, – sakė A. Pauliutė.

Gera širdyje
Džiaugdamasi akcijos sėkme, pašnekovė neslėpė, jog šis renginys buvo savotiška dovana ir jai pačiai. „Aš tokia visada buvau – man labai gera matyti, kai kiti žmonės džiaugiasi. Labai smagu matyti, kad jiems tai padeda, kad dovanoti daiktai teiks naudos – man buvo tiesiog gera širdyje. Kai matai, kaip žmogus džiaugiasi dovana, norėtųsi jam dovanoti dar ir dar“, – neslėpė A. Pauliutė.
Vien dovanų įteikimu akcija nesibaigė – koordinatorė prisipažino ir šiandien pagalvojanti apie kai kuriuos vaikus, kurių buitį sušildė „Kauno būstų“ dovanos, o ateities planuose – ilgalaikis bendradarbiavimas su Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir galbūt dovanos vargstantiems ne tik per šventes. „Labiausiai įsiminė tas berniukas, kuriam padovanojome kompiuterį. Kai vyko akcija, jis sirgo, tai ir dabar dažnai apie jį pagalvoju – ar jau pasveiko, kaip jam sekasi mokykloje. Jie labai vargingai gyvena. Galvojau, kad šiais laikais žmonės taip negyvena – taip suspaudė širdį. Išeidama iš jų visą kelią šypsojausi – labai stipriai mane palietė ta šeima. Norėčiau ir vėliau jiems paskambinti, paklausti, kaip jie gyvena, norėčiau ir per kitas Kalėdas aplankyti. Ir su vadovu kalbėjau, jis sako, dažniau paimk sąrašą – nebūtinai per Kalėdas. Gal pradėsiu dažniau bendrauti su vedėja E. Lapėniene. Juk kartais tikrai lieka daiktų – nebūtina kažką pirkti. Pasitaiko, kad užsisakai daiktą, o jis netinka, tačiau nėra galimybės jį grąžinti – tokiu atveju galima jį dovanoti kitam žmogui. Viena mūsų gyventoja sako, turiu sofą, kurios man nebereikia – gal jums reikia? Tokiais atvejais galima būtų padovanoti kitiems net specialiai kažko neperkant. Tiesiog mes neturime ryšio su žmonėmis, kuriems tų daiktų reikia, mes atsiribojame nuo jų. Ir visai nebūtina visada remti tokiomis didelėmis sumomis kaip mūsų vadovas. Kaip aš džiaugiuosi, kad jis „įvėlė“ mane į šią savo akciją“, – džiaugsmu dalijosi pašnekovė.

Prieš kalbant reikia pagalvoti
Du savo vaikus auginanti pašnekovė teigė nuolat su mažaisiais kalbanti apie tai, kaip svarbu padėti tiems, kuriems sekasi sunkiau. „Kuo gerai yra išsipildymo akcijos – vaikai jas mato ir jie sako: „Mama, paaukok“. Jie supranta, kad reikia tai daryti. Visada savo vaikams sakau, kaip svarbu padėti žmonėms, kurie serga, kuriems reikia pagalbos. Ir tai, kad vaikai jaučia raginimą kitiems padėti, yra tų akcijų nauda vaikams. Visada su savo vaikais kalbu apie tai“, – prisipažino gerumo akcijos koordinatorė.
Matydami įvairias išsipildymo akcijas, kai kurie žmonės jomis džiaugiasi ir noriai aukoja, tačiau vis dažniau pasigirsta kritikų, teigiančių, kad, norint tikrai padėti, svarbiau ne paduoti žmogui jau sugautą žuvį, bet išmokyti jį patį tą žuvį pasigauti. „Jei kalbėtume apie benamius, jiems galėčiau pritaikyti šį posakį. Tačiau mūsų remtų šeimų nariai daugelis yra dirbantys, bet gaunančios mažas pajamas, kitos neranda darbo. Manau, reikia šiems žmonėms padėti. Nėra taip paprasta. Jei pats praeitum tą kelią, tada galėtum sakyti – taip ar kitaip. Prieš kalbant visada siūlau pagalvoti – o jei pats būtum tokioje padėtyje. Būna, kad žmonėms po nelaimių nepavyksta atsistoti – ir jiems reikia padėti“, – įsitikinusi A. Pauliutė.