Palangos senosiose kapinėse – penkios kultūros vertybės

(Pabaiga. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 85)

Palangos senosios kapinės, kaip ir visos kapinės Lietuvoje, Visų šventųjų – mirusiųjų pagerbimo – bei Vėlinių dienomis mirga žvakių liepsnelėmis. Čia palaidotus artimuosius lankantieji dažnai ne vien sustoja prie savo šeimų kapaviečių, bet ir pasivaikšto po kapines, nusilenkia čia amžino poilsio atgulusiems pažįstamiems, stabteli prie žymių žmonių kapų, kartu su kitais tikinčiaisiais ir Palangos parapijos kunigais pasimeldžia prie senosios medinės koplyčios, kuri, kaip ir dar keturi čia esantys objektai: pedagogo, kalbininko Antano Vireliūno, kompozitoriaus Balio Dvariono, aviakonstruktoriaus Broniaus Oškinio kapai bei Paulauskų šeimos kapo antkapinis paminklas-koplytėlė, – įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Beveik du šimtai metų
Palangos kapinėse iš tolo geltona spalva šviečianti medinė aštuoniakampė koplyčia senesnė nei pačios kapinės. Kaip istorinėje pažymoje mini istorikė Janina Valančiūtė, nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyta koplyčios pastatymo data – 1900 metai – yra netiksli. Archyviniuose šaltiniuose koplyčios pastatymo data nurodyta kaip 1815 metai, tad 2015 koplyčiai sukaks du šimtai metų.
Tuo tarpu parapinės kapinės prie koplyčios atidarytos 1824 m., jas iškėlus iš Palangos centro į šiaurę nuo miestelio..
„Palangos kapinių medinė koplyčia stovi Palangos kapinių šiaurės vakarų dalyje. Kapinės, kaip minėta, prie koplyčios iš miestelio centro persikėlė 1824 m. To priežastimi, manytina, buvo būtinybė kapinėms plėstis, o šios galimybės augančiame miestelio centre nebuvo. Todėl kapinėms parinkta neapstatyta vieta į šiaurės rytus miestelio centro“, – aiškina J. Valančiūtė.
Anksčiausi trumpi duomenys apie koplyčią aptinkami Palangos bažnyčios XIX a. dokumentuose. Juose minima, kad parapinės kapinės įsikūrė už 2 varstų nuo Palangos bažnyčios, yra aptvertos storlenčių su tašytais stulpais tvora, kuriai reikia remonto. Kapinėse buvo išskirta teritorija kitatikių – liuteronų ir stačiatikių laidojimui.
 

Statė už suaukotas lėšas
Kapinėse 1815 m. koplyčia pastatyta už parapijiečių ir aukotojų lėšas. 1845 m. Palangos bažnyčios vizitacijos akte ji aprašoma esanti medinis, aštuoniakampis pastatas ant žemų akmeninių pamatų, su kvadratėliais sudalintais dviem langais, storlentėmis dengtu stogu. Virš stogo buvo iškeltas vienintelis bokštelis su varpeliu – signaturka viduje.
Koplyčios viduje grindys sudėtos iš medinių lentų. Koplyčios vakariniame šone esančiose grindyse buvo medinis dangtis: jį atidarius buvo patenkama į po koplyčia iš plytų išmūrytą rūsį. Tikėtina, kad jame buvo laidojama, tačiau šiuo metu palaidojimo požymių nelikę.
Koplyčios interjeras buvo paprastas, elementarus, būdingas kapinių, dvarų privačioms koplyčioms, kuriose Šv. Mišios laikytos nepastoviai, tik tam tikromis intencijomis.
Koplyčios šiauriniame gale stovėjo vienintelis dviejų kondignacijų (aukštų) altorius. Altoriaus centre buvo apaštalo šv. Petro atvaizdas, antroje kondignacijoje – drobėje tapytas šv. Marijos Magdalenos paveikslas. Altorius buvo visas nudažytas.
Dar 1845 m. vizitacijos akte nurodyta, kad koplyčios pamatams, stogui ir grindims skubiai reikia remonto (šaltinyje lenkų kalba rašoma: „Potrzebuię gwaltowney reparacyji“), kuriuo turi rūpintis dvaras ir tikintieji.

Šv. Marijos Magdalenos titulas
Palangos bažnyčios 1850 m. vizitacijos akto duomenimis, kapinės aptvertos nauja tvora, koplyčia dar buvo neremontuota. Kaip mini J. Valančiūtė, šame šaltinyje apie koplyčios interjerą daugiau duomenų, nei 1845 m. aprašyme, nerasta.
1873 m. Palangos bažnyčios aprašyme kapinių koplyčia tik paminėta.  
XIX a. II pusės bei XX a. I pusės kartografijoje kapinės žymimos schematiškai; jose koplyčia atskiru žymeniu neišskirta.
XIX a. archyviniuose dokumentuose kapinių koplyčios titulas nenurodytas. Tik iš XX a. I pusės archyvinių šaltinių išaiškėja, kad ji buvo šv. Marijos Magdalenos titulo.
Kaip rašoma istorinėje pažymoje: „1946 m. Palangos klebono dekano kun. Jono Ilskio pranešime apie Palangos parapijos būklę 1946 m. Telšių vyskupui nurodyta, kad  „<…> parapijos kapinėse – šv. Marijos Magdalenos garbei medinė koplyčia. Aštuonkampės formos, sena. Karo metu koplyčia apiplėšta: sunaikintas visas inventorius: mediniai liktoriai (čia – žvakidės – J. V.), altorius ir procesijoms mediniai kryžiai; laupkaitė (čia – klaupka – suoliukas su atrama – J. V.), suolai; pavogta signaturka, išimtas vienas langas, išplėštos – sugadintos durys. Kapinėse išmėtytai – netvarkingai prilaidota karių lavonų. Iki šiol lavonai nepaimti, nors buvo keliais atvejais to reikalauta. Didžioji dalis kapinių paminklų apgadinta – nudaužyti nuo kryžių Kančios (čia – Kristaus Kančios simbolio metalinės statulėlės – J. V.) ir nuvogta nuo kelių kapų geležinės tvorelės. Sulaužyti geležiniai kapinių vartai. Po karo tik: užkaltas lentomis koplyčios langas, suremontuotos durys ir geležiniai kapinių vartai“.  

Priklauso Savivaldybei
Kapinės ir koplyčia nuniokotos karo pabaigoje, sunaikintas koplyčios interjeras. Apie 1946 m.  atlikti smulkūs remonto darbai – sutvarkytos išlaužtos durys, užkaltas išdaužtas langas.  Sovietmečiu koplyčios interjeras nebeatstatytas. Koplyčia schematiškai pažymėta 1985 m. sovietiniame kariniame žemėlapyje.
2008 m. J. Valančiūtė fiksavo: „Šiuo metu koplyčios vidus tuščias, apleistas; grindys vietomis įlūžusios, sienos panelių lygyje išsegtos presuoto kartono plokštėmis. Kapinių teritorija išsiplėtusi už istorinių ribų“.
Duomenų apie koplyčios remontus, restauravimą nerasta ir archyviniuose dokumentuose, išskyrus tai, kad 1845 m., 1850 m. bažnyčios vizitacijos aktuose akcentuojama, kad koplyčios pamatams, stogui, grindims reikia skubaus remonto.
Kaip minėta, XIX a.-XX a. pusėje kapinės ir jose stovinti koplyčia priklausė Palangos katalikų parapijai. XX a. II pusėje kapinėms suteiktas civilinių kapinių statusas, nacionalizuota koplyčia tapo jų priklausiniu. Nuo 1995-ųjų kapinių koplyčia nuosavybės teise priklausė Palangos miesto savivaldybei.

Įtraukta į Kultūros
vertybių registrą
„Būsimų kapinių teritorijoje 1815 m. pastatyta koplyčia istoriniu požiūriu vertinga kaip  XIX a. I pusės medinės sakralinės liaudies architektūros tradicijų pavyzdys. Aštuoniakampė koplyčia yra vienas ryškiausių Palangos kapinių istorinės struktūros fragmentų“, – tokią išvadą padarė istorikė J. Valančiūtė.
2009-ųjų sausį koplyčia įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Jai suteiktas regioninio objekto reikšmingumo lygmuo, pažymint, jog vertingųjų savybių pobūdis yra kraštovaizdžio, architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, retas), istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus) bei sakralinis (lemiantis reikšmingumą, retas).
Prie vertingųjų koplyčios savybių priskiriama jos tūrinė erdvinė kompozicija – aštuonkampio plano (aštuonkampio kraštinės – apie 3,5 m, koplyčios aukštis – iki karnizo 4,5 m), dengta daugiakampiu stogu; tūris – vieno aukšto su rūsiu ir pastoge; stogo forma – daugiakampė aštuonbriaunė bei jo dangos tipas – skiedrų.
Saugotinas yra pastato aukštų išplanavimas – kompaktiška aštuonkampė erdvė su įėjimu iš pietvakarių ir priešais įėjimą įrengtu altoriumi bei šonuose dviem šiaurės rytų ir pietvakarių pusėse esančiais langais; grindyse įrengtas medinis dangtis patekimui į rūsį bei medinės koplyčios sienos, iš lauko ir vidaus apkaltos dažytomis lentomis.
Vertingu pripažintas koplyčios fasadų architektūrinis sprendimas – liaudiškos architektūros medinė kapinių koplyčia bei fasadų apdailos tipas – medinių dažytų lentų su antplyšiais apkalimo tipas, taip pat ir konstrukcijos: iš išorės apcemenuoti lauko akmenų – plytų pamatai; iš abiejų pusių apkaltos medinėmis lentomis medinės koplyčios sienos; pastogės medinės perdangos tipas (medinės sijos su lentų paklotu): koplyčios medinės stogo konstrukcijos tipas.

Rengiasi restauruoti
„Mes labai norėtume, kad kapinių koplyčioje būtų galima aukoti Šv. Mišias Visų Šventųjų dieną, taip pat pasimelsti už mirusius pačius brangiausius artimuosius Motinos ir Tėvo dieną. Būtų puiku, jei turėtume galimybę ir laidotuvių metu aukoti Šv. Mišias, kad artimieji su velioniu galėtų atsisveikinti šioje koplyčioje“, – sakė Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas Marius Venskus.
Pasak klebono, visa tai gali būti įgyvendinta: prieš maždaug pusantro mėnesio būta susitikimo su koplyčią valdančios Savivaldybės atstovais bei tartasi dėl šios kultūros vertybės restauracijos.
„Greitai visko padaryti nepavyktų. Tikimasi, kad artimiausiu metu bus sutvarkyta koplyčios išorė, planuojama rengti projektą jos vidaus sutvarkymui. Darbams, pavyzdžiui, supuvusių grindų pakeitimui, – lėšų skirtų Savivaldybė, o altoriais, šventais paveikslais ir kitais dalykais pasirūpintų parapija, – sakė klebonas, pabrėžęs, jog jam labai džiugu, kad, rekonstravusi Laidojimo namus, miesto valdžia ketina pasirūpinti ir šio sakralinio objekto prikėlimu. – Būtų labai gražu, jeigu atsisveikinti su mirusiais artimaisiais ir pasimelsti už iškeliavusius amžinybėn palangiškiai galėtų jau 2015-aisiais, kai sukaks 200 metų nuo koplyčios pastatymo“.