Palangos bibliotekoje pasivaikščiota J. Brazdžionio kūrybos labirintais

Kaip Ravena pasisavino italų poetą Dantę iš Florencijos, taip Palanga bando pasisavinti poetą Joną Brazdžionį iš Pasvalio. Daug metų J. Brazdžionis gyveno ir dirbo Palangoje: buvo vakarinės mokyklos mokytojas, II vidurinės (dabar Palangos V. Jurgučio pagrindinė) mokyklos direktorius. Dabar, būdamas garbaus amžiaus, rašo eiles ir kreipiasi tiesiai į mūsų egzistencinę esmę – į mūsų sąmonę, aukštuosius jausmus, į sąžinę. Palangos viešojoje bibliotekoje vyko J. Brazdžionio poetinės kūrybos pristatymas.
Skaitydami eilėraščius, suvokiame, jog poetui svarbios amžinosios vertybės. Pirmiausia – tėvynė. Eilėraščių žmogus, nuėjęs netrumpą gyvenimo kelią, atsigręžia žvilgterėti, kas liko už nugaros. O ten jis mato ne vien valdovų rūmus, Lietuvos kunigaikščius, bet ir prabėgusio laiko griuvenas, svetimų paliktas žaizdas. Dalis eilėraščių skirta šių dienų Lietuvai ir lietuviams aptarti. Eilės sarkastiškos tiems, kurie siekia naudos tik sau, kurie pamiršo, jog svarbiausia – tėvynė (kaip artima Maironiui!). Satyriškai rašo apie emigrantus, kurie pamiršta savo kalbą, papročius; piktinasi, jog lietuviai mieliau švenčia Helovyną, Valentino dieną, lyg lietuviškų švenčių nebūtų. Autorius sakė esąs laimingas, kad dabar gali be baimės dalintis savo mintimis apie Lietuvos praeitį ar dabartį, prisipažinti, jog Bernardas Brazdžionis – artimas jo giminaitis.
Nemažai eilėraščių įkvėpė prisiminimai iš tėviškės, patirtys, išgyventos Pasvalio krašte. Graudulį kelia posmai, kuriuose minimi duona kvepiantys laukai, gimtųjų namų kiemo varteliai, žydinti obelis, šilumą ir šviesą skleidžiantis mamos veidas, atsisveikinimas išlydint į didįjį kelią. Visa tai, rodos, taip toli, bet kartu ir taip sava, pažįstama ar atpažįstama. Eilėraščiai naratyvinio tipo, tarsi atskiros miniatiūros – skaitai ir viską matai: gimtąsias poeto (savo) apylinkes, Bartą, Skuodą, Palangą, kur dirbo, subrendo J. Brazdžionis kaip Pedagogas, Vadovas, Poetas ir Žmogus.
Žmogus, žmogiškumas, gerumas – kita vertybė, kuri išryškinta jo poezijoje. Patyręs ar padovanojęs gerumą, žmogus jautiesi pakylėtas, tarsi iš naujo atgimęs. Poetas ragina užkasti pykčio, keršto akmenį, mylėti savo artimą, gerbti. Jis pats buvo visą gyvenimą toks – stangėsi įsiklausyti į kiekvieno sutikto protą ir širdį. Pačios brangiausios moterys poetui – motina ir žmona. Būtent jos mokė gerumo, tiesos, meilės, šilumos. Jis – aukštaitis nuo Pasvalio, ji – Zita Brazdžionienė – žemaitė iš Palangos. Net pats stebisi, kaip iš tūkstančio merginų pasirinko būtent ją? Pasirodo, tai buvo išskirtinis žiedas: mokėjo suprasti, atjausti, patarti... ,,Gyvenau aš dėl tavęs“, – prabyla viename savo eilėraščių.
Palangos bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys, buvęs J. Brazdžionio mokinys, žavėjosi poeto ištikimybe klasikinei eilėdarai – mintys suguldytos į ketureilius posmus, išlaikytas rimas ir ritmas. ,,Iš kur mokėsi poezijos gramatikos, kas paskatino rašyti, kada kilo mintis eiliuoti, kiek įtakos turėjo giminaitis B. Brazdžionis?“ – klausimai, į kuriuos maloniai atsakinėjo literatūrinės popietės svečias J. Brazdžionis. Poetui dėkojo ir sveikino ne tik Palangos akademinė visuomenė, draugai, ,,sodo“ (ir ne tik!) kaimynai, bet ir buvę mokiniai iš Skuodo. V. Jurgučio pagrindinės mokyklos mokiniai skaitė jo eiles, taip sujungdami visų širdis. Renginio metu skambėjo Gabijos Paulikaitės, Justės Dumčiūtės, Adrijos Burbaitės atliekamos dainos. Mergaičių muzikos mokytoja D. Beržanskienė tik teigiamai prisimena buvusį II vidurinės mokyklos direktorių J. Brazdžionį. Anot jos, geras pavyzdys ir sunkų darbą palengvina. Ir priešingai – rašytojas taip pat žavėjosi Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos jaunaisiais talentais ir mokytoja, gebančia tuos talentus atrasti.
Sakoma, geras menininkas yra nuoširdumo, aistros ir talento jungtis. Taip apibendrintai galime kalbėti ir apie J. Brazdžionį. Pilna skaitykla žmonių, rožės, netilpusios poeto glėby, byloja, jog visuomenei reikia jo eilių, kuriose suguldyta išmintis, atmintis, patys tauriausi jausmai – meilė, ilgesys, tikėjimas, gerumas, nerimas, kuriuose prakalbintas pro šalį skubantis laikas.