Palangiškius suvienijo Maironis: taip pradėtas minėti valstybės šimtmetis

Palangos senosios gimnazijos bendruomenė kartu su Kultūros ir jaunimo centru sekmadienio popietę pakvietė palangiškius paskaityti kartu Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“, taip pagerbiant valstybę jos artėjančio atkūrimo šimtmečio proga. Į renginį atvyko ir profesorius Liudas Mažylis, išgarsėjęs tuo, jog Vokietijoje atrado Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą.

Paskatino švęsti ilgai
Susirinkęs gausus būrys, ir ne tik skaitovų, paliudijo, jog valstybei itin svarbi sukaktis yra reikšminga ir žmonėms, jie noriai įsiliejo į pirmąjį kurorte renginį, kurių šia proga bus dar tikrai ne vienas.
„Džiaugiuosi, jog nesate abejingi tokiai svarbiai valstybės sukakčiai. Ir tai yra pirmasis renginys, graži tautinė sueiga, šiai progai. Visų pirma noriu padėkoti profesoriui Liudui Mažyliui, kuris sutiko atvykti į Palangą sekmadienį“, – teigė meras Šarūnas, sveikindamas visus su Lietuvos gimtadieniu.
Pasiteiravus profesoriaus, kuo siejasi Maironis ir nepriklausomybė, jis teigė, kad Maironis, kaip vienas iš to laikmečio šviesuolių pasinėrė visa galva į politiką, dalyvavo įvairiuose leidiniuose. „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikais tai buvo normali būsena, žmogus griebdavosi pačių įvairiausių veiklos sričių, taigi, jis buvo ir kunigas, ir poetas, bet iš tikrųjų buvo politikas“, – sakė L. Mažylis, paskatinęs šią Lietuvai svarbią sukaktį švęsti ilgai. Pasak profesoriaus, dar švęsime 61 dieną iki Vasario 16-osios, paskui dar galėsim tiek pat švęsti po Vasario 16-osios ir taip ne vieną šimtmetį, didžiuodamiesi tuo, kas esame.
Poema „Jaunoji Lietuva“ kurta nuo XIX a. pabaigos („Aušros“ steigimas) iki XX a. pradžios (1905 m. Vilniaus Seimas). Poemoje vaizduojamas valstietiškos kilmės lietuvių inteligento, tautinio atgimimo idėjinio vadovo Juozo Rainio likimas: kilnios, bet neapibrėžtos gimnazijos metų svajonės, nelaimingai susiklosčiusi romantiška meilė dvarininkei Jadvygai Goštautaitei, pasiaukojama ir veikli meilė tėvynei. Juozas su draugais imasi lietuviškos kultūrinės veiklos, leidžia pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“. Jis už slaptą veiklą patenka į kalėjimą, suserga džiova ir miršta. Vėliau jo darbą tęsia draugai, tautinio atgimimo idėjos nesulaikomai platinasi. Lietuvybėn atvirsta net senis Goštautas, pianistė ir kompozitorė Jadvyga Goštautaitė garsina lietuvių kultūrą užsienyje, o jos brolis Motiejus veda Rainio seserį Onytę. Poema baigiama jų sūnaus krikštynomis, į kurias sukviečiami buvę Rainio bendražygiai. Mažasis Juozas Goštautas – lyg tautos vienybės ir naujos Lietuvos, kurioje elitinė ir liaudies kultūra susivienijusios tautinės kultūros pagrindu, simbolis.
Šios istorijos dalį ir stengėsi nuoširdžiai skaitydami perteikti palangiškiai. Tarp skaitymų visus džiugino Palangos kamerinis choras, atlikęs dainas pagal Maironį.

Palangoje palikusio pėdsaką signataro žymė
Profesorius L. Mažylis patikino, jog tokiame puikiame kontekste, klausant Maironio poemos, pristatyti savo istorinius tyrinėjimus jam dar neteko, nors pranešimus jis skaitė jau daug kur. „Net dvi kartos poemoje „Jaunoji Lietuva“ turėjo išgyventi sunkmetį, jos negalėjo niekaip įgyti tos suprantamos lietuvybės saviraiškos. O mano pranešime regėsite žaibišką greitį, kai Lietuva per aštuonis trumpus mėnesius turėjo suartikuliuoti Lietuvos kvietimo idėją, ir ji kaip sniego gniūžtė ėmė plisti. Kaip to įrodymas atsivėrė kovo 29-ąją Vokietijos archyvuose rastas Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas. Šimto metų išsirutuliojusioje istorijoje iš tikrųjų mes galime surasti ir Maironio pėdsaką. Šiandien, priešingai savo nuostatoms, kadangi esu Palangoje, skirsiu didesnį dėmesį tiems žmonėms, kurie paliko pėdsakus čia, nors visi signatarai savo įnašu buvo labai svarbūs“, – kalbėjo profesorius.
Jis pranešė, kad penktadienį teismo ekspertai atsakė į pateiktą profesoriaus L. Mažylio ir dviejų jo bendradarbių klausimą ir patvirtino, kad visi rankraštiniai tekstai yra rašyti to paties žmogaus ranka – Jurgio Šaulio. „Kiek man teko sužinoti, šis žmogus turi sąsajų su Palanga“, – pasidalijo atradimais profesorius.
Nepriklausomybės akto signataras J. Šaulys nuo 1887 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, Palangos progimnazijoje, Vilniaus kunigų seminarijoje (1897–1899 m.).
Profesorius pasidalino dokumentais, fotografijomis, kurios išsaugotos ne tik archyvuose, bet ir asmeniniuose palikuonių albumuose.
„Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas buvo susitaikymas visų ideologijų, oponentų, visi sutarė šiuo klausimu. Taigi, ir tai buvo atlikta per aštuonis mėnesius, neilgas laiko tarpas. Stengiantis, kad toji sniego gniūžtė nenulėktų, reikėjo dar ir nuovokos“, – pastebėjimais pasidalijo L. Mažylis.
To eigoje buvo nutarta daug reikšmingų įvykių. 1917 m. rugsėjo 18-23 dienomis Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri paskelbė: kad „Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiškais principais sutvarkyta… Steigiamasis seimas turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis.“ Konferencija išrinko vykdomąjį organą – Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. priėmė aktą, kuriame nutarė, jog Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių Tautos Atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus Konferencijos nutarimu rugsėjo 18-23 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę.
Taip pat kartu su Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto kopija profesorius rado ir 1917 metų gruodžio 11 dienos vokišką ranka rašytą Lietuvos Tarybos Akto egzempliorių su devyniolika parašų, kuriame nėra signataro Prano Dovydaičio parašo. „Šią progą mes tyliai paminėjome, mes trise surengėme konferenciją būtent tą dieną“, – sakė profesorius L. Mažylis, pasidalinęs įspūdžiais ir apie savo grįžimą namo, kai paaiškėjo neeilinis įvykis – atrastas svarbaus dokumento originalas.

Pasižadėjimai Lietuvai
Renginio metu buvo galima pasirašyti iš Seimo atvežtoje knygoje „Pasižadėjimas Lietuvai“. Kaip papasakojo viena iš knygų parvežusių palangiškių – Tarybos narė, istorijos mokytoja Ilona Pociuvienė, jai pačiai kilo minčių, o kokį gi pasižadėjimą Lietuvai ji galėtų parašyti pati.
„Juk aš, kaip ir jūs visi čia esantys, esu tik paprastas žmogus. Esu kažkieno vaikas, kažkieno mama ir tiesiog dirbu darbą, kurį dirba ir visi kažkokį, galbūt prasmingą, bet nelabai matomą. O paskui ir pagalvojau, ar ne nuo to ir prasideda Lietuva – ar ne nuo paprasto žmogaus, nuo to, kaip jis myli ir puoselėja savo namus, savo darbą, kaip jis bendrauja su žmonėmis, kaip ištiesia pagalbos ranką tiems, kurios labai reikia. Taigi, mūsų pasižadėjimas turbūt ir yra toks – būti gerais žmonėmis. Už tai, kad mes galime pasirašyti šioje knygoje, esame dėkingi labai daug žmonių. Kiti nebegalės pasirašyti, jie pasirašė istorijoje savo krauju. Šiandien mes matome skirtingų kartų atstovus ir labai džiugu matyti, tuos žmones, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, kurių rankose – mūsų ateitis“, – sakė mokytoja.
Knygoje pasižadėjimus pirmiausia parašė meras ir klebonas, o profesorius L. Mažylis palinkėjo nebūti priešiškiems, didžiuotis savo istorija.
Be to, L. Mažylis pasirašė ant dviejų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto kopijų, kurios atiteks Kurorto muziejui ir Senajai gimnazijai.