Palangiškių Irenos ir Antano neišsemiamą meilę nutraukė gripo komplikacija

Praėjusią savaitę gripas pasiglemžė dar vieną auką – palangiškę Ireną Jokšienę. Ji – dar vienas įrašas šalies gripo epidemijos aukų statistikoje šiais metais, bet žmoną praradusio Antano Jokšo gyvenimą Irenos mirtis padalijo į dvi dalis: iki jos išėjimo į Anapilį ir po... Pažįstantys šią šeimą ne vienas pastebėtų, kad poros šeimyninis gyvenimas buvo itin darnus ir gražus.

Visą gyvenimą nesibaigiančios kelionės
„Susipažinome mudu darbovietės kelionėje. Dirbome toje pačioje autotransporto įmonėje Klaipėdoje, tačiau skirtinguose filialuose – aš Palangoje, o tuomet dar būsima žmona – Klaipėdoje. Matydavau ją ir iki tol, bet tik labai trumpai, darbo reikalais. Iš Palangos keliskart per savaitę važiuodavau į Klaipėdos sandėlius prekių, tad taip ir pamačiau Ireną. O kai 1980 metais visas kolektyvas gavome kelialapį į Jaltą, ten ir susipažinome artimiau. 1981 metų birželio 12 dieną jau susituokėme, po kurio laiko parsivežiau ją iš Klaipėdos į kurortą“, – prisiminimais dalijosi Antanas, dirbantis taksi vairuotoju Palangoje.
Sunkiai ašaras pokalbio metu tramdęs vyras vis nutildavo, net sudrebėdavo.
„Žmona man buvo artimiausias žmogus. Mes visą laiką leisdavome kartu, ypač daug keliaudavome. Sugalvojome ryte atsikėlę, kad kur nors važiuojam. Sėdame į mašiną ir lekiame. Kur akys mato“, – sakė A. Jokšas.

Visada visur kartu
Sutuoktinių, užauginusių sūnų, kelionės nesibaigė ir persiritus į antrąją gyvenimo pusę: „Sau sakėme, kol leis sveikata, keliausime. Mums abiems kelionės buvo geriausias būdas bendrauti!“
Kol dar buvo gyvas uošvis, kiekvieną laisvą dieną Antanas ir Irena plaukdavo kartu žvejoti į marias.
Dar viena abiejų aistra – grybavimas. „Dar mažas būdamas eidavau grybauti vienas pats, tad to išmokiau ir žmoną. Prieš porą metų, pamenu, buvo toks laiko tarpas, kad pusmetį kiekvieną dieną važiuodavome į mišką. Žmona nelabai pažinojo miškų, tad grybaudavo netoli automobilio, bet tai būdavo didelė pramoga. Pabuvimas gamtoje, gryname ore suteikia daug gerų emocijų. Paskutiniais metais, kai jau nebelabai leido sveikata, važiuodavome į mišką nors pakvėpuoti grynu oru“, – pasakojo palangiškis.
Antanas prisimena, kad jei ne grybavimas ar žvejyba, vis tiek namie juodu su žmona sėdėdavo retai: „Išvažiuodavome vakarais bent apsukti keletą ratų po Palangą ar kur kitur. Važinėdavome, bendraudavome. Tai daug geresnis bendravimo būdas, nes namie dėmesį atitraukia televizorius, buities darbai ir kiti rūpesčiai“.

Suartina ir bendri rūpesčiai
Antanas prisimena, kaip kartu su žmona ne tik keliaudavo, bet ir turėdavo malonių rūpesčių: „Auginome paukščius – amadinas. Vienu metu jų turėjome apie 18. Dabar, po žmonos mirties, dar man vienam liko rūpintis trys poros. Tai buvo abiejų bendras rūpestis, bet malonus. Noras auginti būtent šiuos paukščius buvo žmonos, nes jie reto ir išskirtinio charakterio. Kaip aš sakau, žmonių gyvenimas. Jie ir barasi, ir mušasi. Jei kuris išskrenda ir neparskrenda pamaitinti jauniklio, tas paukštis jau nebeįleidžiamas, yra mušamas. Taip ir žmonių gyvenime – būna visko. Žmona labai tais paukščiukais rūpinosi, visi turėjo vardus, į kuriuos, nepatikėsite, atsiliepdavo. Užsirašinėdavo, kiek kuri pora padėdavo kiaušinių, kiek išsirisdavo ir pan.“
Mylėdavo Irena ir kitus gyvūnus – katinus: „Ji mokėdavo jų tiek prisikviesti, kad būdavo pilnas kiemas. Susirinkdavo iki 12. Bet visus gaila išvaryti, tad žmona rūpindavosi“.

Vienas kitą daug ko išmokė
Santuokoje išgyventi beveik 35-eri metai – nemažas laiko tarpas, tad klausėme Antano, ko vienas kito išmokė per gyvenimą. Vyras nedvejodamas atsakė: „Atlaidumo vienas kitam“.
Anot jo, gyvenime visiems pasitaiko visko – susibarama, susiginčijama. „Bet svarbiausia – mokėti nusileisti, paminti savo principus. Taip buvo ir mūsų šeimoje. Kitą kartą susibarus išvažiuodavau, ir jau po keletos minučių žadėdavau skambinti žmonai, bet ji neiškęsdavo ir paskambindavo pirma. Labai jautėme vienas kitą“, – prisiminė vyras.
Antanas su šypsena veide prisimena, kad vienas kito išmokė gražaus bendravimo, spontaniškumo, nesėdėjimo vietoje.
„Paskutiniu metu žmonai dėl nemažo svorio būdavo sunkiau judėti, ji nebedirbo ir dienas leido daugiausiai namie. Paskambindavo man, ir jausdavau, kad balsas liūdnas – tuoj pat lėkdavau namo, kad tik ji neliūdėtų“, – šniurkščiojo vyras.

Nė vieno rimto barnio per 35 metus
A. Jokšas pabrėžė, kad ypač jauni žmonės, pradėję kartu gyventi galėtų atkreipti dėmesį į atsakomybę susituokus.
„Kaip dažnai mes baramės dėl visiškų niekų. Šiandien jau galiu taip pasakyti, o kol buvome dviese, nelabai to mačiau. Per 35-erius bendro gyvenimo metus, prisimenu, nebuvo nė vieno rimto barnio, tik menkniekiai. Jie nereikalingi gyvenime“, – samprotavo vyras.
Antanas ir Irena užaugino sūnų, kuris taip pat gyvena darniai, kaip ir jų tėvai: „Natūralu, nes tokį pavyzdį nuolat matė. Dabar su savo antrąją puse sugyvena labai gražiai. Kartu dalijasi buities darbais, kartu visur keliauja“.

Sveikatos problemų turėjo jau seniai
„Mokėkite parodyti savo moterims švelnumo. Dėmesys, švelnus apkabinimas, geras žodis – labai svarbu“, – patarimais dalijosi netekęs žmonos palangiškis.
Anot jo, vyrams kartais labai sunku prieiti ir apkabinti savo mylimą žmogų tiesiog be jokios priežasties, bet tokios akimirkos yra labai svarbios.
„Atsimenu, kaip bandydamas išvaikyti blogą nuotaiką klausdavau Irenos, kokias gėles pirksim šiandien. Ji labai mėgo kambarines gėlės. Jų visada buvo pilni namai. Bet dovanodavau ir skintas gėles, kad tik žmona neliūdėtų. Jei tik pajusdavau, kad nuotaika prasta, tuoj pat bandydavau nuotaiką praskaidrinti puokšte gėlių arba išsiveždamas kur nors Palangoje ar kitam Lietuvos kampelyje“, – prisiminė Antanas.

Labai svarbu sutuoktiniams rūpintis vienam kito sveikata
Kuomet Antano teiravomės apie darnaus santuokinio gyvenimo receptus, vyriškis pabrėžė ir dar vieną svarbų dalyką – sveikatą.
„Labai svarbu rūpintis vienas kito sveikata. Jei antroji pusė užsispyrusi ir turėdama sveikatos problemų nesikreipia pas gydytojus, reikėtų vis tiek rasti kokį būdą, kaip susitarti, kad nueitų. Man, deja, nepavyko. Žmona jau kurį laiką nesijautė gerai“, – pasakojo pašnekovas.
Antanas pasakojo, kad žmona Irena turėjo sveikatos problemų, tačiau medikų vengė: „Paskutiniais metais dėl antsvorio jau būdavo sunku judėti. Nebenueidavome kartu net iki parduotuvės. Žmona galvojo, kad nugarą skauda dėl inkstų akmenligės, o, pasirodo, nieko panašaus. Jai nuolat trūkdavo oro, o aš niekaip nesusitariau, kad nueitų pas gydytojus“.
Medikai Klaipėdoje konstatavo, kad palangiškė mirė nuo gripo komplikacijos, kuri „įsisuko“ į plaučius: „Aš nežinojau, kad plaučiai neturi skausmo receptorių. Žmogus gali nejausti jokio skausmo, o šis organas gali būti iš lėto ardomas ligos. Žmonos plaučiai buvo šitiek pažeisti, kad jie net trūko. O jei būtume anksčiau kreipęsi, gal šiandien dar būtume kartu. Visiems sakau – rūpinkitės ne tik savo sveikata, bet ir savo artimo. Aš pats visą gyvenimą siekiau, kad tik žmonai būtų geriau, savimi nesirūpinau“.

Paskutiniai žodžiai buvo pranašiški
Kai Antanas išvežė žmoną į Klaipėdą, nes jau matė, kad liga tikrai gali liūdnai baigtis, Irena ištarė jam pranašiškus žodžius: „Parsivežei mane iš Klaipėdos – aš į Palangą nebegrįšiu“.
Taip ir buvo, po trijų parų žmona iškeliavo.
Antanas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje itin sunerimo išgirdęs medikų žodžius: „Ar nebus tas pats atvejis?..“ „Tai nugirdęs įėjau paklausti, ką jie turėjo mintyje, bet tylėjo. Tada surašė reikiamus popierius ir perkėlė į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur jau žmona atsidūrė reanimacijoje, – prisiminė paskutiniąsias Irenos dienos vyras. – Gydytojai neslėpė, kad nieko gero nebesitikėčiau. Prognozes labai blogino didelis žmonos svoris. Medikai perspėjo, kad jei ne ši problema, gal situacija būtų pakrypusi kiek kitaip. Plaučiai buvo ventiliuojami, tačiau gripas, anot medikų, persimetė ir į širdį… Žmonai tik vieną vakarą buvo pakilusi temperatūra aukščiau 38 laipsnių, didesnių gripo požymių nebuvo“.