Palangiškiams pristatyti „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“

Didžiųjų metų švenčių išvakarėse vis dar tebeskaitantys knygas palangiškiai gavo dovaną: kurorto viešojoje bibliotekoje pristatyta jų žemietės poetės Elenos Karnauskaitės esė  knyga „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Apie knygą kalbėjo pati autorė, literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras Marijus Šidlauskas, ištraukas skaitė E.Karnauskaitės kolegė lituanistė Jolita Vaičiulienė.
Trumpoje įžanginėje kalboje pabrėžusi, jog nederėtų knygos autorės tapatinti su pagrindine veikėja Ieva, E.Karnauskaitė muzikinei pristatymo uvertiūrai pakvietė jaunąjį akordeono virtuozą Algirdą Benetį, kurį pakeitė žodžio virtuozas M.Šidlauskas.
„Pagrindinė išvada, kurią priėjau perskaitęs Elenos knygą – jos personažė Ieva kalba apie tą gyvenimą, kurį tu pats gyveni, kuris tavo patirtas, – pradėjo literatūrologas. – Šiandien į eseistikos pasaulį leistis moteriai – gan sudėtinga, nes yra daug rašančiųjų. Tačiau beskaitant jų kūrinius kartais susidaro įspūdis, kad gimtoji eseistika vienu plaučiu išsikvėpusi. Ji – bespalvė, autorės nebežino, ką veikti su savo intelektu bei genialumu. Elenos knyga ir jos kalbėjimo būdas – pabrėžtinai nepretenzingas – bei tvirta gyvenimiška pozicija randa sveiką nišą su savo tvirtu egzistenciniu gruntu, kurio nepaslepia nei ironijos, nei sarkazmo gaidelės“.
M.Šidlauskas paminėjo, jog „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – šeštoji, tačiau tuo pačiu ir primoji E.Karnauskaitės knyga. Pirmoji, nes pirmąkart poetė perėjo prie prozos.
„Eseistika – neatsiejama nuo bendro autorės kūrybos konteksto. Ir jos poeziją, ir prozą sieja buvimo tikrumo ilgesys ir noras kalbėtis. Berods antrojoje savo knygoje ji išreiškė nuostatą: „Tegu tai būna paprastas pašnekesys“. Paprastas, bet ne prastas, o turiningas. Iš poezijos į esė ateina Elenos lyrinis aš, persmelktas egzistencinės melancholijos, tačiau čia daugiau ironijos, ryškesnis gyvenimo spalvų audinys. Mūsų visų – dabartinės civilizacijos auklėtinių – lemtis ta pati: jaučiame, kad gyvenimas skrieja pro šalį. Vartojimo, skubos kultai daro jį nebetikrą. O kas tada tikrasis buvimas? Tikrasis „aš“? Tie klausimai kyla skaitant esė, ir didžiausia vertybė, kad tu pats skaitydamas keli šiuos klausimus“, - sakė kritikas.
Anot jo, patrauklu esą tai, kad Ieva esanti kovingų spalvų personažas, pasižymintis asmenybės tvirtybe. Gyvendama ji formuoja save, jos gyvenimas – ne „pasrovinis“ buvimas, o juk dažnai mes nepajėgiame priešintis mus supančiam srautui ir inercijai.
„Taip, miestas, kuriame Ieva gyvena – pasaulio kraštas, provincija. Bet ji tuo pačiu dviejų begalybių – jūros ir žemės – sandūra, ir Ieva įveikia tą provincijos kompleksą, nepasiduodama buitiškai gyvenimo inercijai, kabindamasi į kultūrą, į gamtą. Ir gyvenimas darosi nebe lėkštas, jis įgyja vertikalę. Skaitydamas knygą jauti, kad pasakotoja yra mačiusi ir šilto, ir šalto, brandinta netekčių, kurios dažnai veda į destrukciją – depresiją, priklausomybes. Čia gi kelias konstruktyvus. R.M.Rilkė yra rašęs: „Kas kalba apie pergales? Svarbiausia – ištverti“. Ir autorė tai demonstruoja gindama žmogiškąjį orumą, kuris šioje knygoje paspalvintas santūraus, sukaupto ir pakankamai ironiško moteriško orumo aura. Visa tai – knygos aspektai, žadantys tikrąjį skaitymo malonumą“, - kalbėjo M.Šidlauskas.
Po literatūrologo monologo sekė rašytojos ir kritiko duetas. E.Karnauskaitė priminė knygos genezę: „Po kiekvienos poezijos knygos aš jaučiuosi išsisėmusi, ir man atrodo, jog nieko daugiau gyvenime nebeparašysiu. Kai parašiau „Pasaulio krašte“ irgi taip jaučiausi. Dabar nebeatsimenu kokia proga parašiau eseistinį tekstą ir supratau, kad man tai yra smagu. Tada susikūriau tokią veikėją – Ievą – ir parašiau nemažai esė tos herojės, personažės Ievos vardu. Išties rašiau iš gryno smagumo: man tai buvo tiesiog malonu. Susigalvojau rubriką „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir publikavau tekstus interneto tinklapyje „Kultūrpolis“. Nepasirašinėdavau savo pavarde. O kai pirmą sykį pasirašiau, supratau, kad Ievai – sudie. Kad tikras realus asmuo – kurianti moteris Elena Karnauskaitė – Ievą numarino... O rašydama esė pamažu grįžau prie poezijos“.
„Kultūrpolyje“ publikuoti tekstai sugulė į knygą. Ne visi ir ne tokia eilės tvarka, kaip buvo parašyti. Ir skaityti juos neprivalu iš eilės: galima pradėti nuo, tarkim, trečiosios knygos dalies. Ar net nuo pabaigos.
E.Karnauskaitė, M.Šidlauskas bei dalyvavusieji pristatyme padiskutavo: gal herojė Ieva nepasitiki vyrais, nes Adomų knygoje nedaug? Kas padeda Ievai – o galbūt, ir autorei – ištverti Galudieniuose? Ir ar nebijo Elena, kad Ievos pasakojimuose save atpažinsiantys Galudienių miesto gyventojai įsižeis?..
Tačiau sprendžiant iš to, kiek žmonių po renginio laukė E.Karnauskaitės autografo, yra vilčių, kad neįsižeis.