Palanga mini atsiskyrimo nuo Latvijos 90-metį

Šiandienos data Palangai – itin svarbi. Kovo 30 dieną sukanka 90 metų, kuomet Lietuva atgavo iš Latvijos Palangą ir Šventąją. Palangiškiai jau gali džiaugtis savo lietuvybe bemaž šimtmetį, nors kaip užsiminė šventojiškis kraštotyrininkas Mikelis Balčius, galbūt kai kam būtų tikusi ir kitokia istorijos tėkmė – būti Latvijos, o ne Lietuvos dalimi.

Buvo netekę prieigos prie jūros

Palanga ir Šventoji – senos kuršių, vėliau – žemaičių gyvenvietės, nuo XIII a. priklausančios Lietuvai. Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų šis pajūrio ruožas priklausė Vilniaus gubernijai, tačiau 1819 metais Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos (Nemirseta jau priklausė vokiečiams) buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos.

1918 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, netrukus prasidėjo ginčai su Latvija dėl Palangos, Mažeikių, Alūkstos ir kitų teritorijų. Kitų metų lapkritį į Palangą iš Kretingos atvyko būrys lietuvių kareivių ir milicininkų, tačiau po keturių dienų įžengęs latvių dalinys, išstūmė lietuvių įgulą. Lietuva vėl neteko vienintelės prieigos prie Baltijos jūros.  

Sienos klausimas

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Lietuvai ir Latvijai susidarė sąlygos kurti valstybingumą, nė viena iš jų visai nesiėmė organizuoti bendros respublikos, o iš karto steigė atskiras, savarankiškas valstybes. Šiame politiniame procese natūraliai iškilo abiejų valstybių bendros sienos klausimas, kurį abi valdžios derino daugiau kaip du metus. Santykiai tarp šių dviejų broliškų tautų nebuvo itin draugiški. 1920 m. rugsėjo 25 d. pokalbyje su žurnalistais Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Mejerovicas pareiškė: „90 proc. visų nesutarimų tarp Latvijos ir Lietuvos kyla dėl nenustatytos sienos“.

Lietuvių ir latvių sprendimas

„Palangoje ši diena minima, ne visada, bet minima. Prie Birutės kalno šiai progai skirta atminimo lenta“, - pasakojo M.Balčius, pripažinęs, jog galbūt išties ne visi įžvelgia šių dalybų gerąją pusę. „Vieniems atrodo, jog gerai, kitiems, jog ne“, - istorijos atgarsius atspindėjo ir dabar M.Balčius. Kaip papasakojo kraštotyrininkas, yra tekę klausytis mokslinių konferencijų apie šį dalijimąsi, kaip reagavo lietuviai ir latviai.

Lietuvos ir Latvijos delegacijos nesugebėjo susitarti per 1919 m. balandžio 14–17 d. Paryžiuje įvykusias pirmąsias derybas dėl sienos. Per šias derybas Lietuvos delegacija, A. Voldemaro paraginta, net pareiškė pretenzijas į Liepoją, Daugpilį bei visą Latgalą. Tokias pretenzijas Latvijos atstovai griežtai atmetė. Jie ir patys pretendavo į Mažeikius, taip pat atsisakė be jokių išlygų tuoj pat perduoti Lietuvai Palangą, kurį, kaip buvusi Kuršo gubernijos dalis, tuomet priklausė Latvijai. Šitaip išsiskyrus nuomonėms, derybos nutrūko. Lietuvos delegacija savo pretenzijas pirmiausia grindė istorine praeitimi, nes Lietuvos–Lenkijos unijos laikais dalis Kuršo ir Latgala priklausė Lietuvai. Be to, ir pats A.Voldemaras, pirmasis Lietuvos premjeras, abejojo dėl Latvijos nepriklausomybės perspektyvos. Lietuvių politikų teritorines pretenzijas apsprendė ir ekonominis faktorius. 1919 m. gegužės 7 d. M.Sleževičiaus vyriausybė konstatavo, kad per Liepojos uostą eina „90 proc. Lietuvos prekybos“.

Po sunkių derybų – rezultatas

1921 metais po sunkių derybų Lietuva pasikeitė kai kuriomis teritorijomis su Latvija. Mūsų šalis mainais už žemes Šiaurės Lietuvoje atsiėmė Palangą ir Šventąją bei gavo latvišką Būtingės kaimą, iki tol niekuomet nepriklausiusį Lietuvai. Gyvenvietėje iki šiol gyvenama latvių tautybės žmonių. Kovo 30 dieną pagal arbitražo komisijos nutarimą Latvijos civilinė ir karinė valdžia pasitraukė iš Palangos.