Palanga – vis dar močiučių, tik su pakeltais mokesčiais

Prieš dvi savaites prasidėjęs Palangos vasaros sezonas pakvietė palangiškius ir miesto svečius pradėti aktyvųjį poilsio, darbų ir linksmybių metą. Tačiau prasidėjęs vasariškasis maratonas nepaslepia kelių itin reikšmingų, Palangą kamuojančių problemų.
Pirmas ir labiausiai neraminantis dalykas – tai vis didėjanti Palangos skola. Aš suprantu mero Šarūno Vaitkaus norą „išlaikyti tempą“ įgyvendinant vis naujus projektus, nes jau keliasdešimtą kartą minimas Kurhauzas greitai gali nebetekti tokio skambesio, koks buvo pradžioje. Tačiau kas bus atsakingas, kai vieno žmogaus noras išlikti reitingų viršūnėse sužlugdys patį miestą? Situacija dabar tokia, kad beveik kiekvieną Tarybos posėdį balsuojame už pinigų skolinimąsi. Ir tie pinigai skirti ne tik naujiems projektams, bet ir senų skolų padengimui, kurių mūsų valdžia yra prisidariusi ne vieną.
Visi džiaugiamės vaikščiodami rekonstruota Meilės alėja, bet ar bevaikštinėdami susimąstome, jog už šią gatvę nesame dar atsiskaitę. Ir vietoj to, kad ieškotume būdų atsiskaityti, įžūliai bandome atsikratyti teisėtos skolos, suversdami kaltę įmonei, kuri tą gatvę rekonstravo. Neva pridaryta daug broko. Bet, gerbiamieji: jei gatvė buvo rekonstruota netinkamai, reikėjo nepasirašinėti šią gatvę priduodant ir, žinoma, nereikėjo leisti žmonėms naudotis ja, kol neišspęstos kilusios bėdos. O dabar įmonė negauna pinigų už atliktą darbą, darbininkai – atlyginimų, o valdžia – bando nesąžiningai išsukti uodegą.
Vis didėjanti miesto skola verčia galvoti, iš kur gauti pinigų. Ir nenuostabu, kai dabartiniai valdantieji nieko kito nesugalvoja, tik kaip pakelti žemės mokestį, kuris labiausiai palies paprastus palangiškius. Bet kas man atsakys, kodėl nėra imamasi priemonių, kad surinkti nesumokėtus verslo mokesčius?
Norėčiau pasakyti, jog tikrai smagu, kad mūsų miestas po truputį gražėja, bet nepamirškime – tai kainuoja. Ir labai brangiai. O kai neišeina susitarti ir susišnekėti su Vyriausybe dėl didesnių lėšų Palangai, kai ranka numojama į verslo mokamus (arba tiksliau nemokamus) mokesčius, nerandama investuotojų, nesusikalbama su smulkiaisiais verslininkais, tai tada turime už viską mokėti patys – pakeltų mokesčių išraiška.
Vos tik dabartiniai miesto valdantieji pravėrė savo kabinetų duris, tuoj pradėjo kovoti su didžiausiu, jų manymu, Palangos baubu, t.y. triukšmu. Uždrausti po 22 val. garsą ketinama ir šiemet. Kai pagalvoji: po šimts kelmų! 22 val. dar būna šviesu, o leisti garsiau muziką – uždrausta. Kartais susimąstau, gal mes kokiam ypatingam rezervate gyvename? Ne veltui dažnai Palanga pašiepiama ir pavadinama močiučių. Nors net neabejoju, kad dabartinės Palangos močiutės tikrai atsimena gegužines ar kitas šventes pajūryje su šokiais ir dainomis, kurie trukdavo iki paryčių. Ką tada būtų jos pasakiusios, jei būtų įvestas toks draudimas? Nejau iš tikro norime paversti Palangą, didžiausią Lietuvos kurortą, tylos zona?
Mero Š. Vaitkaus didžiausias siekis yra paversti Palangą šeimų kurortu, bet mano nuomone, Palanga turi būti įvairiapusiška. Čia vietą turi rasti visi: ir jauni, ir seni, ir šeimynos, ir viengungiai. Nejau iš tikro manoma, kad uždraudus muziką ar kitokį triukšmą, bus išspręsta problema su chuliganais ar girtais asmenimis. Juk jų ir dieną pilnos gatvės bei paplūdimys. Reikia gausinti policijos, viešosios tvarkos sergėtojų gretas bei užtikrinti tinkamas sąlygas jiems dirbti, o ne įvedinėti absurdiškus draudimus. Esu įsitikinęs, kad kuo daugiau draudimų, tuo nelaimingesni žmonės.
Beje, žinau, kad gindamas „garsą po 22 val.“ vėl galiu būti apkaltintas vieno ypatingai kompetentingo žurnalisto, jog ginu, ar esu už „pijokaujantį, narkotikus vartojantį jaunimą“. Bet šiam žmogui norėčiau priminti, jog jei man metami tokie kaltinimai, tai kokie kaltinimai turi būti mesti merui, vicemerui ar administracijos direktorei, kurie sutinka su įvairiais masiniais muzikos festivaliais, kurie vyksta paplūdimyje iki aušros?
Atvirai pasakius, daug kas Taryboje verčia raudonuoti iš gėdos. Gėda už kai kuriuos jos narius, kurie atstovauja miestui ir nesugeba konstruktyviai bendrauti su verslininkais. Jie žino tik, kaip gali patrukdyti svarstant vieną ar kitą klausimą, o juk savivaldybės vaidmuo kaip tik turėtų būti padėti, o ne trukdyti. Gėda, kai Tarybos atstovai, suderinę susitikimus, juos atšaukia likus 2 val. iki susitikimo, ir net kelis kartus iš eilės. Gėda, kai į vadovų susitikimus pasikviečiami nesusiję žmonės, kurie diktuoja susirinkimo eigą. Gėda ir už kai kuriuos paruoštus sprendimo projektus. Ateinančio Tarybos posėdžio „perliukas“: infrastruktūros sutartis. Tai jokiais teisės aktais nepagrįstas dalykas, kuris prilygsta tikrų tikriausiam reketui. Oficialiam reketui. Nė vienas detaliojo plano užsakovas neprivalo pasirašinėti tokių sutarčių, tai turi būti geranoriška sutartis, o ką siūlė priimti šio projekto rengėjai? Antiįstatymišką nutarimą.
Manau, kad per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją nėra buvusi Palangos taryba taip sukiršinta tarpusavyje kokia yra dabar. Ir tai – vieno asmens nuopelnas, kuris vadovaujasi principu – skaldyk ir valdyk. Gerbiami palangiškiai, prašau nepamiršti, kad žmonės mato tai, kas jiems rodoma. Tad linkiu patiems daugiau analizuoti, gilintis ir spęsti Palangos problemas, bei įžvelgti povandenines sroves.