Nykstančiais senųjų Palangos žydų pėdsakais

"Palangos tilto" informacija, 2019-01-27
Peržiūrėta
2511
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Palangoje daug žydų bendruomenės paveldo pėdsakų. Vieni veda rodomaisiais kelio ženklais į atmintinas, dažnai tragiškas, vietas, kiti – be jokio ženklo, tačiau nebyliai kalbantys tiems, kurie žino, – prarasta istorija. Pastaraisiais metais išleisti du vertingi leidiniai, skirti pažinti neatsiejamą Lietuvos istorijos dalį – Palangos žydų bendruomenės gyvenimą. Abi knygos – laiko jungtys tarp praeities ir dabarties, leidžiančios suprasti nūdienį kurortą, gintaro apdirbimo kultūros tradicijas ar Sinagogos gatvės mieste be Sinagogos paradoksalumą.
2018 m. pradžioje galėta susipažinti su Palangos turizmo informacijos centro vadybininko Mindaugo Surblio sudarytu pažintiniu maršrutu, skirtu keliauti žydų paveldo pėdsakais. Leidinys-maršrutas „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“ leidžia savarankiškai, tačiau lyg su privačiu kelionės vadovu, aplankyti išlikusius ir menamus pastatus bei vietas, kurios liudija žydų bendruomenės gyvenimą kurorte. Šiame leidinyje, parengtame, naudojant įvairią autentiškų šaltinių medžiagą, pateikiami ir mažiau žinomi Palangos žydų istorijos raidos bruožai ir faktai. Keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų, lenkų – galima susipažinti net su 14 atrinktų objektų. Knyga rengta, bendradarbiaujant su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariais, Palangos miesto savivaldybės viešąja biblioteka, Palangos kurorto muziejumi, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu (BRIAI), Palangos gintaro muziejumi ir Kretingos muziejumi, konsultuotasi su profesionaliu gidu iš Kauno – Chaim Bargman, Palangos kurorto muziejaus direktoriumi a. a. Jūračiu Liachovičiumi.
Mažo, keturkampio formato, minkštų viršelių, vos 24 puslapių brošiūra tikslingai paruošta taip, kad būtų patogi naudoti turistui, susipažįstant su objektais. Jos vertę kelia nuotraukos, kruopščiai susisteminta informacija, dizaino spalviniai sprendimai. Dominuojančios spalvos – balta ir mėlyna, simbolis – Dovydo žvaigždė. Dovydo žvaigždė dar kitaip žinoma kaip Dovydo skydas (hebr. Mogein Dovid) – šešiakampė žvaigždė, heksagrama, žydų karaliaus Dovydo ir judaizmo simbolis, kuri kartu su Menora simbolizuoja žydų tautą. 1948 m. žydroji šešiakampė žvaigždė pavaizduota Izraelio vėliavoje; Izraelio armijos emblema irgi pagrįsta Dovydo žvaigžde. Pagal judėjus ji vaizduoja skaičių septyni (šeši kampai ir centras). Dvylika jos briaunų atitinka dvylika Izraelio genčių, o kabala sieja su šešiomis kryptimis erdvėje. Izraelio istorikas Michaelas Bar Zoharas tvirtina, kad tai trys mazgai sujungiantys tris [esybes]: Švenčiausiąjį, Torą ir Izraelį. Atsižvelgiant į simbolio reikšmes, tampa aišku, kodėl mėlyno fono knygos viršelyje Dovydo žvaigždė užpildyta jau išnykusių žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakų nuotraukomis.
Toks pats spalvinis sprendimas – mėlynai baltas – pasirinktas ir kitam leidiniui, tyrinėjančiam žydų bendruomenės gyvenseną Palangoje. Viršelyje – taip pat jau nebeegzistuojantys žydų maldos namai – Sinagoga, tačiau ji nebe Dovydo žvaigždėje. Leidinys visuomenei pristatytas per tradicines „Palangos dienas“. Tai – Palangos kurorto muziejaus iniciatyva, mokslinės konferencijos pagrindu, išleistas straipsnių rinkinys „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (2017). Knygoje apimtas gana platus temų spektras, įdėmiau žvelgiant į XX a. pirmąją pusę, tačiau nepaliekant nuošalėje ir XIX a. Per žydų bendruomenės gyvensenos tyrinėjimą atsiskleidžia ir tautinių mažumų gyvenimo klausimai nepriklausomoje Lietuvoje, antisemitizmo priežastys ir pasekmės. Ne ką mažiau įdomu, negu pačius straipsnius, skaityti ir išnašas. Tyrinėjant Palangos žydų bendruomenės gyvenseną, informacija rinkta iš įvairiakalbių knygų, įvairių šalių periodinės spaudos straipsnių, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, įvairių Latvijos valstybinių archyvų, naudotasi kraštotyrininkų medžiaga, šeimų asmeniais archyvais, Judelio Beileso autobiografine knyga „Judkė“. „Judkė“ – vienas labiausiai sukrečiančių tekstų apie Lietuvos holokaustą. Karo pradžia Judelį užtiko Palangos pionierių stovykloje, į kurią 13 metų paauglys verkte išsiverkė – taip norėjosi pamatyti jūrą ir ištrūkti iš namų.
Tarp straipsnių autorių yra gerai palangiškiams pažįstamas istorikas, KU BRIAI Istorijos ir archeologijos katedros profesorius, KU BRIAI vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Vygantas Vareikis, prisidėjęs kaip autorius ir prie 1999 m. pasirodžiusios „Palangos istorijos“, seniai tapusios parankine knyga kraštui pažinti tiek moksleiviams, tiek studentams, tiek smalsiesiems; KU BRIAI mokslo darbuotojas, Istorijos ir archeologijos katedros lektorius dr. Hektoras Vitkus, kurio mokslinių tyrimų interesai apima antisemitizmo raidos tarpukario Lietuvoje ypatybes, Holokausto atminimo kultūros sanklodos Lietuvoje problemas, istorijos politikos raidos tendencijas Baltijos regione; humanitarinių mokslų daktarė, KTU architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotoja Marija Rupeikienė, kuri vienintelė Lietuvoje tyrinėja sinagogų architektūrą; architektas Antanas Rupeika; doc. dr. Saulius Kaubrys, dėstantis VU Istorijos fakulteto Naujosios Istorijos katedroje; Lietuvos Istorijos instituto mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Eglė Bendikaitė, KU BRIAI mokslo darbuotojas; Klaipėdos universiteto istorijos krypties doktorantas Justas Stončius, kurio mokslinių interesų sritis – žydų istorija Lietuvoje XX a., antisemitizmas Sovietų Sąjungoje; Latvijos karo muziejaus istorikas dr. Krisš Kapenieks.
Išgelbėti nors istoriją, jei iš jos tik ženklai, bandyta šiose knygose, pasakojant apie bendruomenę, kurios liko tik pėdsakai Palangoje. Tokie pasakojimai labai svarbūs ir reikalingi miestui. Jie atskleidžia dar vieną gyvensenos sluoksnį, leidžia pažinti ne tik knygnešių Vaineikių ar grafų Tiškevičių bei fotografės Paulinos Mongirdaitės Palangą. Tekstuose su atida, rūpesčiu kruopščiai iš istorijos praeities šukių dedama mozaika dabarčiai. Ties kiekvienu gabalėliu skirtingai lūžta prasmės, leidžia susivokti, atsivogti prarastų dienų. Ir tik tam, kad nepasikartotų. Holokausto atmintis – jautri tema pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Dar pernelyg trumpas istorijos tarpsnis praėjęs, kad galima būtų ramiai, be priekaištų kalbėtis, jei išvis įmanomas toks pokalbis apie ištisos bendruomenės mirtį. Vis tik šie leidiniai pagerbia, įprasmina Holokausto aukų atminimą, į dienos šviesą iškeldami bendruomenę, kurios šiandien nebėra, tačiau jos indėlis neabejotinai svarbus ir reikšmingas dabarčiai.
Gerokai anksčiau, 2008 m., leistoje Jono Rimašausko knygoje „Žydų gelbėtojai“ yra kelios palangiškių, kurie, rizikuodami gyvybėmis, gelbėjo žydus, pavardės. Tai ne tik plačiai istorijoje žinomas Palangos burmistro Jono Šliūpo atvejis, bet ir mažiau garsūs drąsiosios Valienės, globojusios 5 brolius Bručkus, darbai. Greičiausiai turima galvoje gausią Brutzkų giminę, kurios pavardė istoriografijoje dažnai įvairuoja. Rašytiniuose šaltiniuose galima aptikti tiek Bručkus, Bruckus ar Brutzkus (šis pavardės variantas dažniau aptinkamas angliškuose tekstuose).
Įrašyta knygoje pavardė, leidžia atsiminti kitus du Bruckus, kilusius iš Palangos, tačiau visuomenine veikla praturtinusius Europos kultūrą. Abu broliai Bruckai gimė Palangoje. Julius gimė 1870 m. sausio 1 d., Borisas – 1874 m. spalio 15 d. palangiškių Dovydo ir Pesios Bruckų šeimoje, kurioje iš viso augo aštuoni vaikai. Šeima 1878 m. persikėlė gyventi į Maskvą. Visi Bruckų šeimos vaikai lankė valstybines gimnazijas, mokėsi aukštesniosiose mokyklose ar studijavo universitetuose. Borisas ir jo brolis Julius tapo žymiais Rytų Europos žydų veikėjais. Apie juos plačiau galima pasiskaityti Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojos dr. Eglės Bendikaitės straipsnyje „Broliai Bruckai: kelyje nuo Palangos iki Pažadėtosios žemės“, kuris išspausdintas knygoje „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“. Tačiau žydų mokslo tyrimo institutui YIVO, kaip ir broliai Bruckai, priklausė dar vienas iš Palangos krašto kilęs visame pasaulyje garsus mokslininkas, švietėjas, filologas Markas Judelis. Apie jį daugiausia žinių yra anglų, rusų kalbomis, todėl plačiau apie kraštietį, kuris gimė 1897 lapkričio 2 d. Palangoje, brūkštelėsiu čia.
M. Judelis, yra žinoma, mokėsi Palangos progimnazijoje. Papildomai privačiose pamokose lavino hebrajų kalbą, gilinosi į žydų istorijos ir kultūros pagrindus. 1911 m. išvyko tęsti mokslų į gimnaziją Vilniuje. 1915–1918 m. studijavo Petrogrado imperatoriškajame universitete (Rusijos imperija), Istorijos ir filologijos fakultete. Paskaitas klausė pas garsų jidiš lingvistą Nokhum Shtif. Pabaigęs studijas, persikėlė gyventi į Liepoją. Ten atstovavo žydų liaudies partijai savivaldybės administracijoje ir laikinajame Latvijos parlamente. 1919–1920 m. dirbo Skuode. Markas Judelis – vienas pirmųjų dr. Karštato įkurtos jidiš mokyklos Skuode mokytojų. Vėliau, su pertraukomis, iki pat 1924 m. mokė Ukmergės žydų gimnazijoje. Tai pirmoji tokio tipo gimnazija Lietuvoje. Joje M. Judelis vaikams perteikė jidiš, rusų kalbų žinias. Būdamas mokytoju, susidūrė su vadovėlių trūkumu. 1922 m. išleista paties parašyta pirmoji jidiš gramatika Shul-Gramatik, skirta moksleiviams.
M. Judelis vadovavo Liaudies partijos parlamento rinkimų kampanijai (1922). 1923 m. tapo žydų tautos tarybos – vadovaujamojo tautinės autonomijos organo – vienu iš vadovų. Aktyviai prisidėjo prie 1925 m. Vilniuje įkurto JIVO – Jidiš mokslinio instituto – veiklų, kurios žymėjo kokybiškai visiškai naują etapą tradicinės žydų kultūros ir jidiš kalbos tyrimuose. Ten M. Judelis tęsė savo, kaip jidiš lingvisto, tyrimus.
Atvykęs į Rygą, ėmėsi pedagogikos. Pradėjo mokyti ir jidiš literatūros, mokytojams rengti kalbos ir literatūros kursus (1927–1930). Grįžęs į Lietuvą, dirbo pedagogu Kauno prekybos mokykloje, redagavo žurnalą jidiš kalba Folks-blat (1930–1934), vertė ir publikavo grožinę literatūrą. 1934 m. M. Judelis pirmąkart išvyko į Niujorką. Aktyviai reiškėsi švietimo, filologijos srityse, įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, dirbo jidiš mokytoju. 1941 m. pradėjo dirbti konsultantu Niujorko žydų švietimo komitete, vėliau tapo žydų švietimo tarybos vicepirmininku.
Pedagogikos, jidiš kalbos ir literatūros klausimais Lietuvoje nuo 1921 m. daugiausia publikuota leidiniuose Nayes („Naujienos“), Dos naye leben („Naujas gyvenimas“), Dos folk („Žmonės“), Di naye shul („Nauja mokykla“). Straipsnių galima aptikti ir Latvijos, Lenkijos, Niujorko periodikoje. Dirbo korespondentu Niujorko Forverts („Pirmyn“) (1930–1934). M. Judelis į pasaulio kultūros istoriją įėjo dėl paskelbtų mokslo straipsnių, išleistų knygų, parašytos pirmosios jidiš gramatikos. Svarbiausias gyvenimo darbas – 12 tomų aiškinamasis jidiš kalbos žodynas. Paskutinis tomas išleistas, 1970 m. persikrausčius gyventi į Izraelį. 1975 m., viešėdamas Los Andžele, mirė.
Straipsnyje paminėti tik trys iš Palangos krašto kilę garsūs vyrai. Nežinia, kiek tokių būsimų gyvenimų nutraukė holokausto tragedija... Per holokaustą gelbėjusieji žydus iš mirties nasrų, tokie, kaip J. Rimašausko minėta Valienė, ar Jonas Šliūpas Palangoje, rizikavo pačių gyvenimu, nors galėjo pasirinkti likti saugūs – tyliai apsimesti, kad nepastebi, negirdi, kas vyksta aplink. Tačiau drąsieji matė tik vieną kelią – gyvybe gelbėti kitą gyvybę, atveriant namų duris, pasidalinant mažu, taip trūkstamu visiems per karą duonos kąsniu, pastoge. Vieno iš drąsiųjų kapą galima aptikti Palangos kapinėse. Tiesą pasakius, Juozo Mačio kapo ieškojau gal dvi pavakares, kol suradau.
Jo istorija prasidėjo ne Palangoje. J. Mačio gimtajame Gyvolių kaime (Mažeikių r.) šiandien stovi stogastulpis šio vyro drąsai atminti. O kai 1896 m. Mačių šeimoje gimė Juozas, niekas nė nenutuokė, koks likimas laukia vaiko.
Baigęs Viekšnių progimnaziją, Juozas stojo į mokytojų seminariją. Metus pradirbęs mokytoju Viekšniuose, 1919 m. sausį išėjo savanoriu tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tarnaudamas, baigė Karo mokyklą. 1920 m. balandžio-gruodžio mėnesiais dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. Kariuomenėje įgijo daug laipsnių, užėmė įvairių pareigų. 1936 m. lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus. Už nuopelnus, ginant Lietuvos nepriklausomybę, įvertintas įvairiais medaliais: 1928 m. – Savanorių, Lietuvos nepriklausomybės, 1929 m. – Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu. 1939 m. įteiktas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinas.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kariuomenė likviduota. 1940 m. spalio 27 d. J. Mačys paleistas į atsargą. Liko gyventi Viekšniuose, dirbo žemę. 1941–1943 m. užėmė Viekšnių valsčiaus viršaičio pareigas. J. Mačys prieštaravo įkalinimui už politinius įsitikinimus, žydų žudynėms. Kai sužinojo, kad miške policininkas nušovė žydaitę, už valstybines lėšas įsakė pagaminti jai karstą ir palaidoti žydų kapinėse. Žinoma, tai sukėlė pasipriešinimą. Matydamas, kad, būdamas viršaičiu, nieko padaryti negali, atsisakė šių pareigų ir išėjo dirbti Viekšnių progimnazijos mokytoju. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, suimtas. 1945 m. NKVD karo tribunolo nuteistas 20 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalintas Vorkutos, Abezės, Uchtos lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą suluošintas, jo niekur nepriregistravo, senatvės pensijos negavo, nes „neturėjo stažo“, tad dirbo iki paskutinės dienos. 1966 m. jam mirus, palaidotas Palangoje, nes čia tuo metu gyveno jo dukra Živilė.
Ilgokai tikrinau, ar atrastas kapas yra tiksliai tas, kurio ieškau. Jei ne Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo teminiai segtuvai, kažin, ar būtų buvę įmanoma atsekti 1996 m. Živilės Kriaučiūnienės parašytą straipsnį šiandien nebeegzistuojančiame periodiniame leidinyje „Diena“. Paskutinis sakinys patvirtino, kuris iš trijų rastų bendrapavardžių yra reikiamas. Tikslumas, šiuo atveju, yra svarbus, kadangi Palangoje amžinojo poilsio atgulusių žymių žmonių kapus atrasti padeda virtualus vadovas po Palangos miesto kapines. Juo pasinaudoti gali kiekvienas, apsilankęs interneto svetainėje www.palangoskapines.lt. Per holokausto aukų atminimo dieną, sausio 27 d., manau, svarbu uždegti žvakelę ne tik už žuvusiuosius, bet ir už tuos, kurie gelbėjo.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad 2018 m. Palangai buvo turtingi leidiniais apie kraštą. Jie iš naujo leido permąstyti Palangos žydų bendruomenės gyvenimą ir jų kultūrinį paveldą mieste. Žinoma, tie, kurie perskaito, retsykiais ateina reflektuoti savo minčių į Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skaityklą, ieško čia papildomai medžiagos, teiraujasi apie kraštiečius. Tai įrodo, kad miestiečiams rūpi jų kraštas, jo istorija, palangiškiai apmąsto žydiškąją Palangos bendruomenės dalį.

Dainora KANIAVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Rugsėjo 23-ąją Palangos žydų bendruomenė kartu su Palangos Vlado Jurgučio progimnazija mokiniais ir Palangos miesto savivaldybė kultūros skyriaus atstovais paminėjo Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. 


Birželio 17 d. Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos iniciatyva Palangos kurorto muziejuje vyko tarptautinė 5–8 kl. moksleivių konferencija ,,Kurortų pėdsakais“. 


Kasmet sausio 27-ąją pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Ta proga sausio 26 d. 11 val. Palangos žydų bendruomenė atidengia atminimo lentą, liudijančią Palangos žydų bendruomenės istoriją.



Šiemet 110-ąjį jubiliejų švenčianti puošniausia Lietuvoje Kretingos II senųjų kapinių tvora su dviem aukščiausiais šalyje kapinių vartais iki šiol džiugina Vilniaus gatve einančius ar kapines lankančius žmones, ir tik retas žino, kad jų autorius – lenkų kilmės architektas statybos inžinierius ir pedagogas Juozapas Padlevskis (Jozef Padlewski, 1863–1943).


Minint žydų žudynių Palangoje dieną, antradienį, birželio 27 d., prie Birutės parke esančio paminklo bei senosiose žydų kapinėse nužudytiesiems atminti uždegtos atminimo žvakutės bei padėti akmenėliai.


Kodėl nėra tualetų prie senųjų kapinių?

"Palangos tilto" informacija, 2019 08 23 | Rubrika: Skundų dėžutė

Užėjusi į PT redakciją, ponia Zita pasiskundė, kad prie senųjų miesto kapinių nėra jokio tualeto. „Yra tik rodyklė, nurodanti naudotis tualetu laidojimo namuose, bet tai – nepatogu, ypač senjorams,“ – sakė palangiškė.


Nykstančiais senųjų Palangos žydų pėdsakais

"Palangos tilto" informacija, 2019 01 27 | Rubrika: O man ne dzin

Palangoje daug žydų bendruomenės paveldo pėdsakų. Vieni veda rodomaisiais kelio ženklais į atmintinas, dažnai tragiškas, vietas, kiti – be jokio ženklo, tačiau nebyliai kalbantys tiems, kurie žino, – prarasta istorija. Pastaraisiais metais išleisti du vertingi leidiniai, skirti pažinti neatsiejamą Lietuvos istorijos dalį – Palangos žydų bendruomenės gyvenimą.


Lietuvoje nerasime miesto ar miestelio be žydų kultūros ženklų. Palangoje žydai gyveno nuo XV a. antrosios pusės. 1487 m. Palangoje jau veikė žydų laidojimo brolija Chevra Kadiša, todėl šis faktas leidžia teigti, kad miestelyje jau buvo žydų bendruomenė. XVII a. žydai sudarė nemažą Palangos gyventojų dalį, jie savo darbais stengėsi nedidelę gyvenvietę paversti klestinčiu miestu.


Krikščioniška Lietuva vos prieš mėnesį per Vėlines uždegė žvakutes ant savo artimųjų, bičiulių ar net svetimų kapų, bet niekas neuždegė žvakelės ant žydų senųjų kapinių Palangoje. Kurorto valdžia, pagirtinai tvarkanti miestą, šiais metais įrengė fontanus Rąžėje, skyrė beveik 200 tūkstančių litų kalėdiniams miesto papuošimams, bet žydų kapinės, kultūros...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius