„Nuramink, bet nenumarink“ arba „Tikri vyrai kopose moterų nepalieka“

Idealiausiai karštą, gyviausiai kurortinę 2002 metų liepos dieną, tikrai džiaugsmingai dirbant gelbėtoju Vanagupės poste, nuo tol man tapusiame dvasinio Prisikėlimo šventa likimine vieta, irkluojant mėlyną valtelę pro šalį karališkai oriai praplaukė dviejų muzikalių jaunų, gal ir susiporavusių žmonių katamaranas (tamilų kalboje „kattumaran“ – dviejų korpusų vieno denio lengvo metalo laivas su 1-2 plūdėmis u bortų“).

„Bumčikai“ dirbo dieviškai – šėtoniškai energinai, tad dainos žodžius neabejotinai girdėjo net Kunigiškiuose poilsiavę ir dėl to „žiauriai kaifavę“ įvairiausių kraštų ir pomėgių vasarotojai. Panašiai festivalyje „Karklė – 2014“ rugpjūtį ir aš ramiausiai „svingavau“ su kitais hipsteriais, tik jie pirko bilietus už 150 litų ir daugiau, o aš unikalios jaunimo muzikos klausiausi ant suoliuko netoli Leonijos ir Sali Šemerių kapo.

„Mes negalim,

Negalim, negalim

Be baliaus,

Nes mūsų

Gyvenimas –

Didelis balius“.

„Blyn, teisybė!“ – galvojau savo 2002-ųjų valtelėje Vanagupėje. Irkluoti išmokau dar vaikystėje, puikiame panemunių Gelgaudiškio miestelyje dar 1959–1960 metais. Tada geografijos mokytoja Violeta Pazikienė, kuri vadovavo ir mokyklos turistams, parengė trejetą irkluotojų būsimam zoniniam jaunųjų „TSRS turistų“ sąskrydžiui Podvarke, prie gaivaus ežero Vilkaviškio rajone. Ten irklavome mokyklinėje estafetėje. Ir laimėjome! Nardymo ir plaukymo per Nemuną pamokos, nors sykiu ir skendau, pravertė visam gyvenimui. Ką išmoksi – nepamesi. Nei lovoj, nei valty, nei mašinoj.

Po to, 1961–1965 m. gyvenant Šaukėnuose, su aistringu turistu – kraštotyrininku Žeika, dar važiavome į sąskrydį „Taika ir draugystė“ Anykščiuose. Beje, o su mokytoja V. Pazikiene už Podvarke laimėtąjį sąskrydį buvome premijuoti kelione iš Gelgaudiškio į Klaipėdą. Ten apžiūrėjome labai didelį laivą „Choril“, po to buvom net Juodkrantės smėlynuose, kur tada gaspadoriavo daug vyrukų su šautuvais kiekviename žingsnyje – po du, tai buvo tarybiniai pasieniečiai, o kai mes, smalsūs mokinukai iš Suvalkijos – ne kokie „Šnipai iš Vakarų“, tai karinė valdžia, V. Pazikienei įtikinamai ir ramiai, suderinus visus būtinus leidimų klausimus, sudarė sąlygas ekskursijos dalyviams paklajoti ir Tarybų Lietuvos „Sacharoje“.

Visi atsimenam, kad ir Palangoje – Šventojoje buvo greižčiausias „Pasienio zonos“ režimas. Bet dar joks šautuvas pasaulyje nėra įveikęs aistringojo J. E. Sekso. Nes net ir Lukiškėse, atrodo, per rakto skylutę moterys vaikų pasidaro. Ir visose „griežčiausių režimų zonose“ žmonės apnikti geismų, kaip miškai samanų ir skruzdėliukų, voriukų, ir visi nori mylėtis ir būti mylimi. Vieta nesvarbu: „Myliu, noriu, negaliu“. Štai todėl tokia į mūšį kviečianti – virš jūros sklindanti geisminga, kaip įkaitęs smėlis, daina iš ritmingai minamo porelės muzikantų katamarano: „Mes negalim, negalim, negalim be baliaus (muzikos, greičių, artumo, juslumo, imlumo atsidavimo – „dūšia“ ir kūnu!)“.

„Mūsų gelbėti nereikia – Vaivų Mainelyčių balsais palei valties šonus išdykėliškai ir žaismingai nuogas rūreles kraipė įvairaus amžiaus „mergicos“ ir moterys, ir man niekas neįrodys, kad žemėje yra labiau paveikesnis menas. Gyvybę besivedantis Menas. Nuo tada, kai susikryžiavo – sužaibavo Ievos ir Adomo žvilgsniai, ir tas Obuolys... ir tas Obuolys... ir tas Obuolys – amžinesnis už tuos, kurie jau seniai Žemėje. „Valiutinis Ievos Obuolys“ vedasi atomines aistras, kurių „dėka“ kyla net bankų krizės. Jis, tasai Obuolys, ir yra gyvas Žemėje esančių meile.

„Veža“. Ir „veš“, žinau tie įspūdžiai net mirštant jeigu prireiks. Štai kodėl žmonės veža į Palangą, į smėlynus prie Baltijos jūros maišus pinigų. Gražiai girti bešnapsiu gyvenimu. Taip ir bijai, kad ta sapniška krištolinė Meilės vaza nesudužtų. Štai šitai ir „užkoduoja“. Žmogų blaivumui. Tai, kas tikra ir stipru – be jokių „gliutvaimatų“. Seksas irgi jūra. Meilė nežino celibato, net jei liktum basas be batų. Net bekelnė meilė, minanti jūroje vandens dviračius. Priešais plaukikų nosis.

... nes mūsų gyvenimas – didelis balius. Šventė. Vasara. Gyvenimo geismai – „Kuo ilgiau čia“. Tada sėdėdamas valtyje, prisiminiau ir savo pas kitas dragūnienes nuo jį mylėjusios mamos ir trijų berniukų „išrujojusį“ tėvą Vladą, baliaus metu jausmingai dainavusį velniažin kada ir kur kompanijose „susižvejotas – susimedžiotas“ dainuškas:

„Eikš pas mane,

Pas mane, sinjorina,

Aš tave išbučiuosiu,

Pavaišinsiu juodąja kava,

„Moka“... arba „indonezija, tu – šalis mana, Indonezija“...

„Atsisėdus unt kelmela – bibulų galunda“...

Arba „O ramunėle, pasakyk“

O Kupiškio literatas, žurnalistas Rimas Urbonas 1966 m. Vilniaus kavinėse užplėšdavo tiesiai šviesiai: „Vejas uodas mašalalį, net salala dunda...“

Prisimenu iš tų 2002 metų vasaros budėjimų Vanagupės mėlynajame gelbėtojų poste, gal bene svarbiausiame gyvenimo darbe, ir dalykiškesnius „komercinius pasiūlymus“. Ten mudu dirbom su vyrukų vadinamu palangiškiu Neptūnu, kuris „tūsinosi“ visokiom relanijų tabletėm, užgerdamas jas alumi, tada nenuostabu, parpė valandomis ant kušetės, retsykiais bandydamas išpersti kažkada išgirstas džiazo melodijas, o aš jį išmokau „auklėti“: „Klausyk, gal tau protas su šlapalais susimaišė – nesupranti, ką dirbi, kojos ir kedai dvokia, kaip du šikinykai ir dar, manai, bezdalų virves namelyje vysi? Von miegot į kopas!”

„Nepyk, broleli“, – tas vaikis nebuvo koks agresyvus separatistas, tačiau, pritrūkęs tablečių, alaus – sudūkdavo: „Visus maurus prie meno – sukūrent! Ir tave, ir Kunčiną, ir Gavelį, kuriam rūpi vien tik Pasaulio Vagina... Alus man svarbiau, o ne mergos. Nenoriu. Alaus noriu, išleisk į Palangą“...

„Gal tu impotentas, kad moterų nenori, o gal kaip gruzinas, vien tik savo ranka pasitiki – „Olia – Valia – Galia – pošiol, pošiol, pošiol?“ – klausinėdamas erzinau savo Vienos vasaros bičą iš Gelbėjimo stoties, bet atsakymo neišgirdau, – jį matyt buvo „apvaldęs“ alinio – tabletinio orgazmo geidimas. Tai įrodo ir kitas vaizdelis „Smėlynų laike“. Po vakarykštės audros kopos Vanagupėje buvo drėgnos, tik svaiginamai kvepėjo gubojos, zundos, tik ne rugiaveidės, žmonių vadinami „peskoliūbai“. Tose kopose savo miegamuosius maišus bandė tiesti dvi tikrai „nešpėtnos“... senmergės – ne senmergės, ženotos – ne ženotos, NNT – ne NNT („naudotos – naudojimui tinkamos“) gal 30-metės gražiaveidės ir pakankamai drąsios, nekvailos piligrimės Palangos gerbėjos: „Atvažiavom mokslo metus pabaigusios, o va, kopos šlapios, gali plaučių uždegimą gauti... Vyrai, vaikinai, o gal... o gal...pagailėsit... gal įsileisit į savo „grafystės rūmus“? – pradėjo ir tęsė vis drąsiau gražiaakės. – Tikri vyrai kopose nakčiai moters nepalieka... Klausykit, mes viską turim, o jei reikės – vėl sulakstysim į krautuvę“.

Prasidėjo mūsų „Valios ugdymas“: negerk, kai įpila, negulk, kai viskas, o viskas – dabar ir čia pat, vos du metrai“... Derybininkės iš rajono mokyklos žinojo, ko siekia – „viešbutėlio su minimaliais patogumais ir sausaodžiais gelbėtojais šalia“. Taip ir pasakė: „Vaišės – mūsų, o mes – jūsų“. Merginos, kitu metu padėtume, bet mūsų pamaina baigiasi, ryt bus kiti, o mes namelio raktus privalome perduoti pamainos centre viršininkui Broniui Rudavičiui. Neptūnas pasilenkęs kuždėjo: „Broleli, jos turi daug pinigų, galim pabaliavoti, bus alaus, nusiplaut suspėsim“...

Mokytojos, kurių krūtys švytravo priešais akis lyg baltų bijūnų žiedai, „ėmė mus dar ryžtingiau: „Smulkmenos tokios problemos! Duokš man raktus – už valandos atnešiu iš raktininko dirbtuvės dublikatus. Vienus atiduok tam pamainos viršininkui Rudavičiui, o kiti mūsų „Dangaus vartai“. Galim pavaišinti konjakais ir kitos pamainos vyrus, mes gavom atostoginius už visą vasarą. O Palanga mums – kaip Šveicarija Maironiui“. Ką aš tada žaviom merginom atsakiau? Prisimenu: „Ne – ne – ne, nenorim sudegt, mus juk tikrina, draudžia poste su pašaliniais švęsti...“ Jos, lyg jausdamos už mano sąžiningos nugaros pirmos ir dar vienintelės 43 metus žmonos žvilgsnį, atsakė: „Gal draudžia su pašaliniais, o mes juk – savos, draugiškos, „sušalinės“, ale ir jūs, lyg seminaristai ar karcerio gavę, o gal... žmonų bijot? Nemadinga bijot“.

Tada išniro palangiškio nepalenkto Laivų Piešėjo, unikaliai savo žmonai ištikimo vyro pasipasakojimas apie tai, kaip Virbališkės kavinukėje jis intymokai, su paausiukų paglostymais šoko – šoko – šoko su geisminga karaimiškų akių dama, kaip vietos neradę, pasimylėt ėjo į artimiausio daugiabučio laiptinę. Moters „seifas“ jau buvo „atrakintas“, tereikėjo greito, negaištančio, ryžtingo „GREITUMO – ARTUMO“... Tik staiga Laivų Piešėjas „Tprrrrr“ – atšlijo, kaip žirgas, aida – link laukinių durų. Dama: „Kur tu, kur tu, greičiau!“ O jos – aš labai, labai syses nuoru“ ir pirmyn per arti esančio vaikų darželio tvoras... tiesiai į rankas daug metų už jį galvą dedančiai žmonai. Tai ir yra jo sėkmingos santuokos, santarvės garantinis laidas: „Nesidulkink su ne sava net tada, kai yra ir gali“.

„Mane... mane... gal plėšikai, chuliganai vejasi“... Pabėgau. Negaliu pakęst agresyvių ir pasileidusių... Toks stresas, taip susinervinau, gal nervus nuspirituojančių lašiukų surastum? Nuramink, bet nenumarink“. „Surasiu, surasiu, svarbu, kad gyvas grįžai. Surasim ne tik lašiukų“, – vylingai šypsojos vienatinė jo.