Nepriklausomybės atkūrimo metines lydi ne tik džiaugsmai, bet ir nusivylimai

Minime jau 26-tąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines. Nemažai pasiekta per šiuos metus: esame laisvi, tvirtėjame ekonomiškai ir galime sau leisti daugiau,tačiau ne vienas garbingas „Palangos tilto“ kalbinamas palangiškis dūsavo ir apie praradimus, kurie, jų nuomone, atėjo su Kovo 11-ąja.

Nepriklausomybę jau praradome?
Mokslininkas, buvęs Palangos miesto savivaldybės Tarybos narys Albinas Stankus mano, kad laisvę mes praradome 2004 metais, kuomet tapome Europos Sąjungos nariais: „Pagrindinis dalykas, ko mes ilgai siekėme – nepriklausomybė. Šiandien mes esame ją praradę. Jei šiandien paskaitytume Nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriame parašyta, kad turi būti atstatyta nepriklausoma Lietuva, rastume įrašą, jogneturi veikti jokios kitos valstybės konstitucija. O šiandien yra priešingai – šalyje veikia Europos Sąjungos konstitucija“.
A. Stankus šiuo klausimu nenusiteikęs piktai, tačiau pastebi: „Mes išdavėme tai, už ką tuomet pasirašėme. Man EuroposSąjunga – sisteminis kūrinys tam, kad nebūtų šalių sienų. Tokiu būdu sienos kaip ir išnyko. Tai lyg ir teigiama Sąjungos pusė Lietuvai. Bet jei ieškotume daugiau teigiamų įstojimo į Europos Sąjungą pusių, neigiamų rastume, manau, daugiau“.

Lietuviai– vis labiau abejingesni
Klaipėdos universiteto dėstytojas A. Stankusvis labiau pastebi, kad ir jaunimas, ir vyresnės kartos atstovaiper šiuos laisvės metus darosivis labiau užguiti. „Mažėja piliečių teisės. Didžioji dauguma, ištikus kokiai nelaimei ar bėdai, neskuba kreiptis į atitinkamas institucijas, nes mano, jog nieko nepasieks. Daugelis net nežino, kas gali jiems padėti konkrečiose situacijose. Gyvena blogai, bet nedaro nieko, kad bent nežymiai kas nors pasikeistų“, – sakė pašnekovas.
Pasak mokslininko, paprasto piliečio žodžio valdžia nebegirdi, o tam, kad išgirstų, reikia labai didelių pastangų:„Pats asmeniškai nesu su tuo susidūręs, nes esu laisvas ir atviras žmogus, sakau, ką galvoju. Taip derėtų elgtis visiems, o ne bėgti iš Lietuvos, ką daro jaunimas. Kažin, ar kitur geriau. Ir neteisinga žmonių nuomonė, kad nieko negalima pakeisti. Įmanoma, tik reikia tam kelių kartų“.
A.Stankus teigia, kad nuo 1990 metų užaugo geriausiu atveju tik dvi kartos, o tai dar labai mažai, norint pakeisti valstybę.
„Demokratija vystosi ne metais, bet kartomis. Dėl to ir vyksta viskas gana lėtai. Esame laisvi, tad galime tobulėti, siekti aukštesnio pragyvenimo lygio, kitokių teisių, platesnių galimybių“, – sakė jis.
Pasak A. Stankaus,šalies švietimo sistema yra „liūdna“: „Lietuvoje per tiek metų buvo panaikinta nemažai mokymosi įstaigų, kurios galėjo tapti kultūrinėmis erdvėmis. Daugelis klausimų šiandien Lietuvoje yra sprendžiami represiniais metodais, o ne švietimu. Norėčiau, kad laisvos Lietuvos žmonės būtų kuo daugiau šviečiami, mokomi“.

Kartojasi tos pačios klaidos
Palangos visuomenininkas, kaip pats save vadina „socialdemokratiškai mąstantis pilietis“, Jonas Siaurukas mano, kad Lietuvoje per 26 metus buvo pasiekta tikrai nemažai.
„Turime kuo džiaugtis, tačiau nėra viskas taip jau gražu ir gera. Neseniai perskaičiau Justino Lelešiaus (slapyvardis Grafas) ir Liongino Baliukevičiaus (slapyvardis Dzūkas) knygą „Dienoraščiai“. Tai – partizanų dienoraščiai, kuriuose ypatingai daug kalbama apie laisvą Lietuvą. Miškuose gyvendami šie žmonės svajojo tikrai apie kitokią tėvynę, jie tikėjo, kad Lietuva bus laisva, kad nebus pakartotos prieškario klaidos. O jos buvo matomos: per didelė savivalė, palaidumas iš gero gyvenimo, paniekinamai žiūrima į paprastus žmones, nedarbas. Visa tai matau ir šiandien“, – pastebėjo palangiškis.
J. Siaurukas,dalyvavęs Baltijos kelyje beiSąjūdžio mitinguose, šiandien įžvelgia, kad mūsųšalis kartoja tas pačias klaidas ir lipa ant to paties grėblio.
„Matau ir šiandien didelę valdininkų savivalę, jokio dėmesio prasčiau gyvenančiam, menkinami anuomet inteligentijai priklausę pedagogai, kultūros žmonės. Atsimenu vieno bendraminčio, kartu važiavusio į Baltijos kelią, mintis, kad žmonės labai nori „liuosybės“ (laisvės), bet kartu su ta „liuosybe“ nori ir dar daugiau: teisingumo, supratimo“, – teigė palangiškis.

Gaila lietuviškos valiutos
Skirtingai nei A. Stankus, J. Siaurukasdžiaugiasi, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje. „Turime visai kitokias saugumo garantijas. Galime būti ramūs, žinodami, kad šalis didesnių konfliktų metu bus apginta NATO“, – sakė vyras.
Vis tik jis mano, kad pernelyg didelės integracijos reikėtų vengti.„Mes integravomės jau per daug, tai pradėjo duoti neigiamų rezultatų. Milžiniška klaida pavadinčiau lito atsisakymą. Kaimynai lenkai pasiliko savo valiutą ir džiaugiasi, nes pragyvenimo lygis kur kas kitoks nei pas mus. Esu įsitikinęs, kad be lito neįmanoma vykdyti nacionalinius interesus užtikrinančios ekonominės politikos. Rankos surištos, už mus sprendžia kiti“, – lito gailisi J. Siaurukas.

Daugiau dėmesio patriotiškumo ugdymui
„Norėčiau, kad Europos Sąjungoje turėtume mažesnį statusą, bet kad susigrąžintume litą. Tuomet galėtume jaustis tikrais savo krašto šeimininkais, iš tikrųjų nepriklausoma tauta, kad mums niekas nedrįstų diktuoti jokiais klausimais. Į tokią šalį tada žiūrės visai kitaip, gerbs“, – mąsto J. Siaurukas.Svarbu, anot palangiškio, ginti savo interesus nežeminant kitų:„Išlaikykime savo aukštą kultūrą. Ugdykime patriotinę tautą, kuriai būtų įskiepyta meilė savo šaliai. Pedagogai čia skiria per mažai dėmesio, bet iš kitos pusės, šiandieninė situacija kalba pati už save – jiems per mažai ir atlyginama už tą ugdymą. Jei nebus patriotiškai ugdoma karta, nepadės jokie ginklai“.

Balsuodami turėjome tik du pasirinkimus
Žurnalistas ir publicistas, žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka siūlo mažiau kreipti dėmesį į tuos, kurie rėkauja, kad ne už tokią Lietuvą anuomet kovojome.„Rėkauja tikrai ne patys protingiausi žmonės. Antra vertus, niekas 1990 metais vasario 24 dieną eidamas balsuoti neturėjo net supratimo, už kokią Lietuvą jie balsuoja, jei kalbėtume apie ekonomiką ir socialinius santykius. Žmogus tada galėjo pasirinkti balsuoti tik arba už laisvą, arba nelaisvą Lietuvą. Šiandien tų rėkaujančių norėčiau paklausti, ar jūs balsavote už okupuotą Lietuvą?“ – retoriškai klausė žinomas publicistas.
Šiandien, pasak R. Valatkos, turime džiaugtis, kad gyvename laisvoje, ne okupuotoje valstybėje: „Kaip galima objektyviai kalbėti apie tai, apie ką galvojai prieš 26-erius metus?Vargu, ar kuris nors palangiškis tada galėjo įsivaizduoti, kad Palangoje stovės puiki sporto salė, kad jos klubas žais aukščiausioje krepšinio lygoje,kad vasaros estrada taps nuolatine koncertų sale. Tai tik keletas smulkių dalykų, dėl kuriųturime kuo džiaugtis. Manau, kad žmonių reiškiamas pyktis ar nepasitenkinimas yra viena iš spekuliacijos formų. Gyvenimas yra toks, kad laisvoje šalyje visiems vienu metu nebus gerai: kažkam yra labai gerai, kažkam labai blogai. Tokia jau turbūt žmogaus prigimtis, kad nuolat reiškia nepasitenkinimą“.

Sumenkinome gimtąją kalbą
„Atrodo, visi šiandien skundžiasi Lietuva, kas netingi. Tačiau didžiausias dalykas, kuo turime ir privalome ne tik didžiuotis, bet ir džiaugtis, kad esame laisvi“, – džiaugėsi buvęs miesto Tarybos narys, politikas Pranciškus Samauskas.
„Galime laisvai kalbėti, reikšti savo mintis, keliauti. Jaunimas šiandien neįsivaizduoja, kaip mes stovėdavome eilėse, kad gautume duonos ar dar kokių produktų. Šiandien parduotuvėse raibsta akys nuo įvairovės, tik pinigų reikia turėti“, – palygino Pranciškus.
Tačiau palangiškiui vis dėlto apmaudu, kad per 26 metus labai suprastėjo lietuvių kalba. „Kodėl vaikų raštingumas vis prastėja, vartojama vis mažiau lietuviškų žodžių, pamirštama, kokį turime turtingą žodyną. Dėl to man tikrai gėda, kad mes savo kalbą per tiek metų sugebėjome sumenkinti“, – apgailestavo palangiškis.

Dviguba pilietybė – nesąžininga
Skaudu P. Samauskui ir dėl dvigubos pilietybės. „Tuo laikotarpiu, kai buvome prijungti prie Tarybų sąjungos, gyvenome labai sunkiai, o tie, kurie emigravo, nežino, ką mums teko iškęsti. Jie gyveno gerai, o šiandien nori dviejų pilietybių. Manau, kad tai ne tik nesąžininga, bet ir negarbinga. Vargu ar kuris pagalvoja apie tai, kad karo atveju tokie piliečiai tikrai neatbėgs ginti Lietuvos nei iš Amerikos, nei iš Airijos ar kur kitur“, – dalijosi mintimis pašnekovas.
Pykdo aktyvų visuomenės veikėją ir dar vienas dalykas – kitų šalių nepagarba Lietuvai. „Turime vieną tėvynę, vieną Lietuvą, ir penktadienį švęsime jos Nepriklausomybę. Mes gerbiame kitas tautas, jų kultūrą, kalbą ir papročius. Bet per tuos laisvės metus vis labiau ryškėja kitų šalių nepagarba Lietuvai. Priimame įvairių tautybių gyventojus, jie pas mus integruojasi, dirba, tačiau kai ima reikalauti daugiau už kitus, ima atrodyti nelabai gražiai, o juo labiau – nepagarbiai. Turėtų būti daugiau pagarbos. Lietuviai išvažiavę gyventi svetur neprašo, kad būtų lietuviškai rašomos gatvės, kad vaikai galėtų mokytis palengvintu kursu ar panašiai“, – salė P. Samauskas.
Jam skaudu ir dėl nuskurdusių tautiečių. „Turbūt prieš 26 metus neturėjome minties, kad taip prastai gyvens didžioji Lietuvosdalis. Mažos ne tik pensijos, bet ir žmonių atlyginimai. Jie neverti darbuotojų išsilavinimo ir kompetencijos. Apie minimalų atlygį apskritai sudėtinga kalbėti, nes daugelis net pasirenka nedirbti, o gauti tokio pat dydžio socialines išmokas. Pikta, kai valdininkai kalba, jog esame per maža valstybė ką nors pakeisti. Nereikia toli ieškoti, kaimynai latviai ar estai kažkodėl gyvena kur kas geriau už mus“, – palygino P. Samauskas.