Naujosios Joninių tradicijos: prie laužo – šašlykai, fejerverkai ir alus

Šokinėjimą per Joninių laužą ir paparčio žiedo ieškojimą moderniais laikais lydi ir šašlykų kepimas, alaus maukimas ir net fejerverkai. Kai kuriuose šiemet Joninių skelbimuose minėti dalykai įvardijami jau kaip būtini Joninių atributai. „Tai manęs nestebina. Tai – dėsningas mūsų kultūros raidos rezultatas. Griuvus sienoms, žmonių sąmonę labai stipriai veikė globalinė kultūra. Kita vertus, teoriškai, fejerverkas pakeičia anksčiau per Jonines degintą pamėklę. Tai tos pačios žmogui svarbios ritualinės ugnys, tad nebūčiau labai prieš Joninių fejerverkus, nors su mūsų žemdirbiška tradicija jie neturi nieko bendro“, – „Palangos tiltui“ sakė naująsias Joninių tradicijas tyrinėjantis Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos katedros dėstytojas Arūnas Vaicekauskas.

– Ar nėra skaudu kalbėti apie naująsias Joninių tradicijas, kurias lydi šašlykų kepimas ir alaus maukimas?

– Man nevisiškai aišku, ką jūs turėjote galvoje, užduodami šį klausimą. Taip jau yra, kad tai, kas mums atrodo esant labai nauja, iš tiesų tėra kažkiek pakeista sena... Ir priešingai, tai ką mes laikome ateinant iš gilios praeities, atsirado (buvo naujai sugalvota) vos prieš kelis dešimtmečius.

Šiandieną visuomenė sparčiai keičiasi, kartu keičiasi ir šventinė tradicija. Tačiau tame nėra nieko nauja. Joninių tradicijos keitėsi ir amžių glūdūmoje, ir XX a. pradžioje, XX a. VII dešimtmetyje, ir XX a. pabaigoje, kai šv. Jono diena tapo nedarbo diena...

– Kurių senųjų, jau išnykusių ar išnykstančių Joninių tradicijų jums nuoširdžiai gaila?

– Tradicijos ne tik keičiasi, bet ir išnyksta ne dėl mūsų užgaidų, bet dėl objektyvių priežasčių. Beveik visa mūsų šventinė tradicija susiformavo bendruomeniniame kaime... Kai tokio kaimo nebeliko, nebeliko ir kaimo bendruomenės ritualinius poreikius atliepiančių Joninių šventės momentų... Ir gailėsis jų ar nesigailėsi – nuo to niekas nepasikeis... Jei kalbėti pusiau juokais, tai labiausiai gaila, kad išnyko Joninių raganų šėliojimai... O drauge ir kenkiančių jėgų siautėjimas šventinį vidurnaktį... Iš ties, Joninių šventėje XX a antroje pusėje kur kas daugiau atsirado, o ne išnyko...

– Ką daryti, kad kai kurios Joninių tradicijos neliktų tik jūsų tyrinėjimo objektas?

– Jūsų klausimai yra pernelyg sudėtingi, kad būtų galima paprastai į juos atsakyti... Šiuo atveju man tenka grįžti net prie kelių buvusių klausimų... Viena – šventinių tradicijų kaita nepriklauso nuo mūsų norų... O antra – apie kokias Joninių tradicijas mes norime kalbėti: smagų laiko praleidimą prie laužo šeimos narių ar draugų būryje; folklorines Jonines, vadinamas Rasų ar Kupolės šventės vardu, ar miestų ir miestelių (pvz., Jonavos) kultūros centrų organizuojamas miesto šventes...

Visos šventimo formos yra teisėtos, visos jos turi savo auditoriją, kuriai viena ar kita šventės forma yra pati geriausia... Be abejo, galima čia būtų ir padejuoti, kad valstybė skiria pernelyg mažai dėmesio etninei tradicijai, kad folkloristai (juolab, senojo baltų tikėjimo bendruomenės nariai) nenori kurti etnine tradicija paremtų, tačiau savo modernesnių ir todėl plačiajai visuomenei labiau priimtinų šventės variantų, kad...  Na, bet kiek galima...

– Kokios senosios Joninių tradicijos, jūsų nuomone, yra ir bus laikui atsparios?

– Na, manau, kad didžiausius šansus gyvuoti ir toliau turi tai, kas išliko iki mūsų dienų... Pirmiausiai Joninių ugnys visais savo pavidalais, dėl savo atraktyvumo... Ir žydinti Joninių augmenija... Tiesiog tokio tipo šventė net ir labiausiai civilizuotam žmogui suteikia galimybę, kad ir trumpam, palikti miesto kasdienybę ir pasinerti į gamtos prieglobstį... Be to, kad ir labai kas tvirtintų, kad jam gerai ir tarp mūro sienų, tačiau tai kas vyksta aplink mus – baidarių, grybų, kaimo turizmo paslaugų bumas akivaizdžiai tai paneigia...

– Paminėkite ryškiausių senųjų ir naujųjų tradicijų simbiozės pavyzdžių. Ar jums imponuoja jos?

– Ryškiausias tokios simbiozės pavyzdys – vandens telkinyje plukdomi vainikai... Kadaise Joninių vainikas atliko apsauginį vaidmenį... Kaip merginos simbolis jis būdavo naudojamas Joninių šventės būrimuose... Tačiau XX a. pradžioje, degančiomis žvakutėmis papuošti ir upe pasroviui plukdomi vainikai, pirmiausiai atliepė estetinius šventės dalyvių poreikius... Taip yra ir mūsų dienomis...

Dar kitas variantas – deglais nešinų šventės dalyvių eisena... Ji suteikė visiškai naują prasmę daugeliui. Anksčiau tarpusavyje nesusietų ir netgi skirtingu laiku atsiradusių Joninių šventės momentų... Pati eisena išaugo iš pavasario – vasaros pradžios kalendorinėms šventėms būdingos pasėlių lankymo apeigos... Deglus nešiojančius jaunuolius XIX a. pradžioje paminėjo Teodoras Narbutas...

Na, o Rasų šventės dalyviai prie pasėlių lauko prijungė ir seniausiuose šaltiniuose minimus vandens telkinius, ir XX šimtmetyje atgimusios Lietuvos valstybės tautinio tapatumo konstravimo poreikį atliepiantį piliakalnių aplankymą, ir XX a. II pusės ekologinę savimonę atitinkantį dėmesį gamtai... Visai kitaip naujovės su tradicija jungiasi viešojoje miesto šventėje...

Čia, iš vienos pusės, pamatysime etnografinės tradicijos elementais grindžiamą šventės scenarijų...

Tačiau čia pat matome ir prekybininkų palapines, ir populiariosios muzikos koncerto belaukiančių „alaus sklidinų“ jaunuolių būrį... Nepasakyčiau, kad mane asmeniškai šis variantas labai žavi, bet vis geriau nei „šnekančios galvos“, pasirodančios žiniasklaidoje kitų švenčių metu...

– Priminkite visiems, kokios yra Joninių šventės ištakos, pradžia.

– Deja turiu nuliūdinti... Tiek lietuvių, tiek ir kitų Eruropos tautų šventinės tradicijos ištakos slypi tokioje gilioje praeityje, kad jokie šaltiniai to neatspindi ir negali atspindėti... Jei šventinio kalendoriaus ištakas mes dar galime atsekti, tai daugelis apeigų ir tikėjimų atsirado tais laikais, kai žmogus į pasaulį žvelgė per mitinės pasaulėžiūros prizmę... Ne veltui šventinė tradicija yra bendra visoms Europoje gyvenančioms tautoms ir skiriasi tik tiek, kiek skiriasi gamtinės sąlygos, religija ar ekonominio – socialinio išsivystymo lygis...

– O gal be didelių išvedžiojimų tektų pasakyti, kad Joninės – dar viena mūsų materialaus, komercijai pavaldaus gyvenimo auka? Ar Joninių tradicijos jau paveiktos ir globaliai?

– Globalizacija veikia visas viešąsias socialinio gyvenimo formas... Įskaitant ir šventinę tradiciją. Tad net foklorinės Joninės čia nėra jokia išimtis. Tačiau visiškai nematau reikalo pavadinti šį reiškinį aukos terminu. Gyvename labai fragmentuotame tačiau laisvame pasaulyje, kur kiekvienas galime pasirinkti savo poreikius atitinkančią šventės bei šventimo formą.

– Kalbant apie senąsias Joninių tradicijas, kurios jų Lietuvą išskiria iš kitų valstybių? Kokios yra unikalios kitų valstybių, ypač mūsų kaimynių Joninių tradicijos?

– Lietuva išsiskiria nebent tuo, kad daugelis senųjų šventinių tradicijų mūsų krašte išliko kur kas ilgiau nei, sakykim, Skandinavijoje. Lygiai taip pat ir ypač stipria foklorinio judėjimo banga, kurios vienas iš rezultatų – folklorinė Rasų šventė, jos apeigos šiandieną kopijuojamos kaimynų folkloristų. Panašiai tektų atsakyti ir į antrąją klausimo dalį apie kitas šalis...

– Kokia yra Joninių etnografinė informacija apie lietuvius 19, 20 ir dabar, 21-ame, – amžiuose? 

– Jei XIX šimtmetyje mes turime žinių tik apie žemdirbių bendruomenei būdingą šventę, tai XX šimtmetyje atsiranda naujos šventės bei šventimo formos. Sakysim XIX-XX šimtmečio sandūroje formuojasi masinės šventės, atliepiančios tautinio identiteto formavimo poreikius.

– Ar Joninės bus dalis lietuvio identiteto ateityje? O gal šventės neliks?

– Šventinė tradicija visuomet sudaro esminę, jei ne pačią esmingiausią tautinio identiteto dalį... Vadinasi, jei neliks šventinės tradicijos, neliks ir lietuvių. Vadinasi, darykime visi išvadas.

– Kaip jūs paminėsite Jonines?

– Birželio antra pusė mane pasitiko su krūva neužbaigtų darbų, kad netyrėjau kada ir pagalvoti kur praleisiu šventinę dieną. Tačiau tikrai ne mieste... Ir, matyt, prie laužo, gamtoje, gerų draugų būryje.