„Mūsų šeimoje buvo ištremtos trys kartos: proseneliai, seneliai, tėvai“
Septyniasdešimt ketveri metai prabėgo nuo tada, kai 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo masiniai lietuvių areštai. Gyvuliams skirtuose vagonuose žmonės su šeimomis buvo tremiami į Sibirą, kur spiginant negailestingam šalčiui buvo verčiami kęsti badą bei sunkiai fiziškai dirbti. Ne vienas lietuvis, neištvėręs tokių atšiaurių gyvenimo sąlygų, amžinai liko ilsėtis svetimoje žemėje – birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną. Nors nemažai gyvų tų tragiškų įvykių liudininkų kasmet iškeliauja anapus, istorijos pamiršti neleidžia jų vaikai, o vėliau – anūkai. Palangos miesto Tarybos narys, Seimo nario Prano Žeimio padėjėjas Donatas Elijošius – žmogus, kurio likimą pažymėjo tremties šešėlis. „Mūsų šeimoje buvo ištremtos trys kartos: proseneliai, seneliai, tėvai. Abu mano tėvai gimė kalėjime, močiutės juos ten kartu augino, keitė palutes. Esu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo narys. Nors esu ne tremtinys – jų vaikas, bet įstatai leidžia man būti jų nariu“, – kalbėjo D. Elijošius.
Palangoje gyventi gera
Miesto Tarybos narys džiaugėsi, jog gyvena Palangoje. „Čia mes jaučiame labai didelį komfortą, patogumą, gyvenimo lengvumą. Kartais pamirštame ir neįvertiname to, ką turime“, – kalbėjo D. Elijošius.
Pasak pašnekovo, tuomet, kai dar buvo visai jaunas ir neturėjo vaikų, Palangoje pasigesdavo šurmulio, veiksmo. „Trūko to judesio. Norėjome išvažiuoti, bet, ačiū Dievui, kad tos klaidos nepadarėme. Dabar, kai jau yra vaikai, mūsų gyvenimas tikrai komfortiškas. Reikia vaiką į mokyklą nuvežti – penkios minutės, ir jis vietoje, baigėsi pamokos – po penkių minučių vaikas namuose. Jei yra kokia užklasinė veikla, vėl praktiškai per penkias minutes gali vaiką ten pristatyti. Ir savaitgaliais nereikia daug sukti galvos – šoki ant dviračio ir mini taku pasirinkta kryptimi – ar į Šventąją, ar į Klaipėdą. Pas mus nėra kamščių, tai sutaupai laiko, sveikatos, – džiaugėsi pašnekovas. – Atvažiuoja giminės iš Vilniaus, tai jie pasakoja, kad ten tėvai neturi galimybių nuvežti vaikų į būrelius, nes yra užimti darbe, todėl tuo užsiima seneliai. Kai šie nuveža anūką į užsiėmimus, susiduria su tokiu nepatogumu: grįžti namo jiems neverta, nes netrukus teks važiuoti mažojo pasiimti, o nevažiuojant namo, laukimas prailgsta. Dabar, kai vaikai paaugo, saugu juos išleisti – dviračių takai skersai ir išilgai Palangos nutiesti. Aš netgi sakau, kad nuodėmė po Palangą su mašina važinėti – nebent kartais, kai skubi, kai viskas labai suplanuota“.
Ištremtos trys kartos
Tragiški 1941-ųjų įvykiai skaudžiai suluošino D. Elijošiaus artimųjų likimus. Paklaustas, kaip jo šeimą palietė tremtis, pašnekovas papasakojo filmo scenarijaus vertą tragišką giminės istoriją. „Mūsų šeimoje buvo ištremtos trys kartos: proseneliai, seneliai, tėvai. Mano seneliai lankė tremtinių chorus. Tremtinių rate nuo 1991 metų prisiklausiau baisių sulaužytų gyvenimų istorijų, – kalbėjo pašnekovas ir pradėjo pasakoti savąją. – Mano prosenelė iš mamos pusės buvo ūkininkė – prie Salantų turėjo didelį ūkį. 1941 m. ji su mano močiute buvo ištremtos iš Palangos į Komi respubliką. 1946 metais jos iš tremties pabėgo į Lietuvą, tačiau sovietų saugumas jas susekė ir mano močiutę, nuteisę kalėti, uždarė Klaipėdos kalėjime. Iki tol, kol buvo susekta, mano močiutė spėjo ištekėti. Klaipėdos kalėjime 1950 metais gimė mano mama. 1951 metais jos vėl ištremtos į Komi“, – pasakojo D. Elijošius.
Tragiška likimo ironija, jog giminė iš tėvo pusės neišvengė beveik tokios pat lemties. Tremtis bei po jos sekę įvykiai ir suvedė šias abi gimines. „1941 m. proseneliai iš tėvo pusės su vaikais iš Žarėnų buvo ištremti į Komi, tik senelį, kadangi buvo policininkas, atskyrė nuo šeimos ir ištrėmė į Kansko kalėjimą, kur jis ir mirė. 1946 m. mano prosenelė ir senelė pabėgo iš tremties ir grįžo į Lietuvą. Tada močiutė ištekėjo, bet 1949 m. juos susekė sovietų saugumas ir uždarė į Klaipėdos kalėjimą. 1949 m. šiame kalėjime močiutė pagimdė dvynukus – vienas iš jų buvo mano tėtis, – pasakojo D. Elijošius. – Abu mano tėvai gimė kalėjime, močiutės juos ten kartu augino, keitė palutes. Vėliau mano tėčio šeimą perkėlė į Šilutės kalėjimą ir 1952 m. juos vėl ištrėmė į Komi. Taigi vieną mano močiutę su šeima į Komi ištrėmė 1951 m., o kitą – 1952 m. Ten jie vėl susitiko“.
Grįžus iš tremties, būsimųjų D. Elijošiaus tėvų keliai kuriam laikui buvo išsiskyrę. „Tėtis iš tremties grįžo 1956 m., mama – 1957 m. Paskui likimai išsiskyrė. Susituokė tik 1973 m.“, – sakė tremtinių atžala.
Susidomėjo politika
Pašnekovas pasakojo, jog sovietiniais metais kalbėti apie tremtį buvo uždrausta – šis tragiškas mūsų tautos istorijos puslapis buvo slepiamas, todėl ir jam vaikystėje apie tai nebuvo pasakojama. „Atkūrus nepriklausomybę, tremtiniai susibūrė į chorą. Čia su likimo broliais jie dalindavosi prisiminimais, džiaugsmais ir vargais“, – sakė D. Elijošius.
Apie tai, kaip pavyko pasprukti iš tremties, seneliai anūkui nepasakojo, tačiau močiutė kalbėdavo apie atšiaurias gyvenimo sąlygas, apie tai, kaip sekėsi įsitvirtinti nesvetingame tolimame krašte. „Močiutė yra minėjusi, kad tremtyje teko valgyti medžio žieves, kad nemirtų iš bado. Sunku buvo, bet kabinosi į tą gyvenimą kaip galėjo. Vėliau bulves pradėjo auginti, įvairias daržoves – vasaros ten nėra šaltos. Vaikai mokėsi. Tėtis ten, berods, pirmą klasę baigė – grįžo septynerių ar aštuonerių metų. Kažkur dar yra nuotrauka, regis, prie mokyklos jie ten nufotografuoti“, – pasakojo tremtinių sūnus.
Miesto Tarybos narys prisipažino, jog tie tragiški giminės gyvenimo įvykiai gal ir nebuvo tiesioginis postūmis ateiti į politiką, bet visgi paskatino ja domėtis. „Kai prasidėjo sąjūdis, matėme, kas yra tremtinių pusėje – buvome Tėvynės sąjungos gerbėjai. Domėjosi seneliai ir aš domėjausi. Taip ir prasidėjo pirmieji žingsniai į politiką“, – prisiminė D. Elijošius.
Tryliktas numeris – laimingas
2008 m. D. Elijošius įstojo į Tėvynės sąjungą. „Nuo tada pradėjau dalyvauti miesto politikoje, labiau domėtis miesto politiniu gyvenimu. Mane domino viskas – ir savivaldos rinkimai, dalyvavau kaip stebėtojas, – pirmuosius žingsnius prisiminė pašnekovas. – Skyriaus narių buvau išreitinguotas vienuoliktu numeriu, ir miesto rinkimuose mane išrinko penkioliktu numeriu. Mes gavome trylika mandatų, bet du išrinkti Tarybos nariai atsisakė dėl darbo santykių, ir taip patekau į Tarybą – buvau tryliktas“.
Politikas tikino, jog darbe prioritetą jis teikia žmonėms. „Miestas, gyventojai – mano prioritetas. Kadangi nuo jaunystės teko būti vyresnio amžiaus žmonių apsuptyje, man svarbu, kad jiems mieste būtų gera ir patogu gyventi“, – tvirtino pašnekovas.
Miesto Tarybos narys padeda spręsti palangiškiams iškilusius sunkumus, tačiau pabrėžė, jog negali būti taip, kad jis pats vienas nusprendė ir sprendimas jau vykdomas – dirbama komandoje. „Taryboje dar esu neseniai. Kreipėsi Palangos šauliai dėl patalpų, ir jie tarybos pritarimu jas gavo. Kita sritis – dirbu Turizmo komitete. Norėčiau nuveikti kažką, kad būtų mažinamas Palangos sezoniškumas, kad turistų skaičius kurorte didėtų ir kad jų viešnagė Palangoje truktų kuo ilgiau. Žinoma, norint išlaikyti turistus mieste, jiems reikia sugalvoti pramogų. Jei žmogus aktyvus, pramogų jam per daug nebus, bet galima ir pušyne pabėgioti, sportuoti. Sukurta infrastruktūra, puikūs dviračių takai – jais galima nuvažiuoti per visą Lietuvos pajūrį – nuo Šventosios iki Nidos. Mažiau pramogų esama vėsesniu oru. Savo rinkimų programoje buvome įsirašę, kad įrengsime baseiną – manau, per keletą metų jis atsiras, o gal ir greičiau. Tikiu, kad, jei Palangoje atsirastų baseinas, tai padėtų mažinti kurorto sezoniškumą. Taip pat matau vaizdą žiemą buvusios autobusų stoties vietoje: supiltas ledas, groja kalėdinė muzika, čiuožykloje čiuožinėja įvairaus amžiaus žmonės – tai ir vizija, ir siekiamybė“, – kalbėjo politikas. – Mano vizija – išgyvendinti iš Palangos automobilius, kad pagrindine susisiekimo priemone kurorte taptų dviratis. Nėra toje Palangoje kur su mašina važiuoti – dviračiu greičiau pasieksi reikiamą vietą. Tai mano noras būtų bent senamiestyje taip padaryti“.
D. Elijošius ne tik miesto Tarybos narys, jis – ir Lietuvos Respublikos Seimo nario P. Žeimio padėjėjas. „Esu P. Žeimio atstovas jo rinkimų apygardoje – Palangoje. Kadangi Seimo nario darbas Vilniuje, esu tarpininkas tarp jo ir rinkėjų. Žmonės kreipiasi įvairiais klausimais: ir dėl žemės, ir dėl garažų bendrijos konflikto tarp pirmininko bei narių. Kartais kreipiasi ir tokiais klausimais, kuriuos galima išspręsti ir vietoje – kad kažkas prišiukšlino ar pan. Dėl šių klausimų galima kreiptis į atitinkamą savivaldybės skyrių ir problema išsprendžiama vietoje“, – kalbėjo politikas.
„Gal ir nuvažiuosiu“
Grįždamas prie tremties temos, D. Elijošius tikino šalies ugdymo įstaigose bei spaudoje pasigendantis dėmesio šiems skaudiems istorijos įvykiams. „Manau, kad reikėtų, kol dar yra gyvų tų istorinių įvykių liudininkų, kol dar galima, su jais pabendrauti. Taip norėtųsi, kad, kol dar jie gali papasakoti apie savo likimus, viską perduotų vaikams, kad jaunoji karta žinotų. Kadangi mūsų nepalietė tas žiaurus likimas, mes neretai net nežinome, kaip tremtis sulaužė žmonių likimus – apie tai mūsų vaikai turėtų išgirsti iš tų žmonių – jie yra gyva istorija“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas, ar niekada nekilo noras pačiam aplankyti tų vietų, kur kažkada ištremti iš tėvynės vargo jo proseneliai, seneliai ir tėvai, politikas prisipažino brandinantis tokią mintį: „Visą laiką norėjau nuvažiuoti ir savo akimis pamatyti, kaip ir kur tie žmonės gyveno. Gal ir nuvažiuosiu – ne su misija „Sibiras“ ar kokia kita. Gal rasčiau bendraminčių – jų būrelyje vykčiau. Tikrai labai norėčiau tai padaryti“.
Pasiteiravus, ar panaši tragedija negali pasikartoti, pašnekovas nebuvo linkęs nieko tvirtinti. „Atsižvelgiant į tai, kas vyksta Ukrainoje, nesakau, kad tai negali pasikartoti. Tikrai netikėjau, kad XXI amžiuje gali vykti žiaurus karas tarp kaimynų – toks, kuriame žmonės žūsta, lieka be namų. Kai tie mūsų kaimynai tokie neprognozuojami, baisu net pagalvoti. Žinoma, manau, didelis saugiklis yra tai, kad esame Europos Sąjungoje, kad Lietuva yra NATO narė“, – kalbėjo politikas.
D. Elijošius mielai lankosi tremtinių organizuojamuose minėjimuose, renginiuose – nors pats gimė tėvynėje, tremtis šiam politikui reiškia daugiau nei vieną istorijos vadovėlio temą. „Esu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo narys – su tremtiniais bendrauju. Nors esu ne tremtinys – jų vaikas, bet įstatai leidžia man būti jų nariu, – tikino politikas ir pridūrė, jog paties tėvai ir jo atžaloms pasakoja prisiminimus apie tremtį. – Pasakoja, kaip gyveno, ką patyrė – kiek prisimena, tiek pasakoja. Vaikams tremtis jau kitaip atrodo – gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje mažieji nebeįsivaizduoja, kaip Lietuva buvo okupuota, jie nematė, kaip mes iškovojome nepriklausomybę – šie įvykiai vaikams tik istorijos vadovėlio lapas. Tačiau stengiamės, kad jie žinotų, pasakojame, kaip vaikai buvo atskirti nuo tėvų, kaip 12-14 metų vaikai augino brolius bei seseris. Tie įvykiai tokie skaudūs, sunkiai protu suvokiami – man net pačiam sunku įsivaizduoti“.
Trumpai:
Gimė Klaipėdoje.
Zodiako ženklas – Ožiaragis.
Hobis – kelionės, turizmas.
Šūkis, kuriuo gyvenime vadovaujasi: „Ką pradėjai, tą pabaik iki galo ir padaryk viską gerai“.
Apie Palangą: „Palanga man – gyvenimo oazė. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad gyvenu Palangoje“.
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Atostogos yra atostogos ir ką čia be pridursi, bet mes mėgstame tą paprastą laimę skirstyti į Seimo, prezidento, mokytojų ir kitokias atostogas.
Daugybė atsakymų į klausimus apie pozityvų bendravimą šeimoje ir paauglystę nemokamose paskaitose tėvams.
Saulius Skvernelis: „Branginkime ir svarbiausia – saugokime Palangą, šį nepaprastą mūsų šalies kampelį, kad ne tik mes, bet ir mūsų ateities kartos galėtų tuo džiaugtis"
"Palangos tilto" informacija, 2021 03 30 | Rubrika: Miestas
Žinomų Palangos sveikintojų šimtmečio proga gretose šiandien, kovo 30-ąją, kuomet Palanga minėjo savo šimtąsias grąžinimo Lietuvai metines, buvo ir buvęs šalies premjeras, dabar – Seimo narys, Seimo opozicijos lyderis Saulius Skvernelis. Jis paliko tokį įrašą savo Facebook paskyroje.
Donatas Elijošius: "Baseinas daugiau kaip du mėnesius negavo jokių pajamų, bet mūsų seneliai išgyveno didesnius baisumus" (VISĄ STRAIPSNĮ SKAITYKITE PENKTADIENĮ "PALANGOS TILTE")
"Palangos tilto" redakcija, 2020 05 26 | Rubrika: Miestas
Palangos baseinas, kovo pradžioje paminėjęs pirmąjį savo jubiliejų, netrukus nugrimzdo į bedugnę - prasidėjo karas su COVID-19. Laisvėjant karantinui, baseinas kol kas turi lūkuriuoti ir tikėtis Vyriausybės malonės atnaujinti savo veiklą. Tačiau nuostoliai - dideli.
Jau – kovo vidurys, tad Palanga vis labiau žvalgosi į kurorto sezono pradžią. Koks jis bus, jeigu koronaviruso grėsmė lakinai trikdo mūsų visų kasdieninį gyvenimą? Tačiau Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus yra optimistiškas. "Prisiminkime, kad mūsų tėvai ir seneliai savo gyvenime įveikė dar didesnes negandas, tad, įsitikinęs, kad ir mes visi bendromis jėgomis...
Jūratė Klovienė: „Mūsų kalba, mūsų papročiai – tai mūsų stiprybė“
2018 02 11 | Rubrika: Kultūra
Į Palangos viešąją biblioteką, nešinas rankraštiniais tarmiškais eilėraščiais, užsuko medicinos mokslų daktaras Vladas Kusas. Jo rankose – Jūratės Klovienės, žymaus kompozitoriaus, operos „Pilėnai“ autoriaus žmonos, žemaičiavimai apie gimtus namus – Palangą bei ranka rašyti atsiminimai. „Gimiau Palangoje. [...] 1944 metai...
„Mūsų šeimoje buvo ištremtos trys kartos: proseneliai, seneliai, tėvai“
Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015 06 11 | Rubrika: Miestas
Septyniasdešimt ketveri metai prabėgo nuo tada, kai 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo masiniai lietuvių areštai. Gyvuliams skirtuose vagonuose žmonės su šeimomis buvo tremiami į Sibirą, kur spiginant negailestingam šalčiui buvo verčiami kęsti badą bei sunkiai fiziškai dirbti. Ne vienas lietuvis, neištvėręs tokių atšiaurių gyvenimo...
Esu jūros vaikas. Žinau, o ir visada žinojau, jog pavasariais, ar rugpjūtį, kai vanduo jūroje įšyla kaip „arbata“ – jūros pakrantės ima ir nusidažo neįprasta geltona spalva. Poilsiautojai, nė kiek nesutrikę, vienas kitam skuba paaiškinti: „Jūra žydi“. Šį sykį, atvažiavusi trumpų atostogų į namus, pasimėgavau karšta saule, dar...
Justinas ARLAUSKAS Palangos verslininkai sutartinai sako, kad juos kiekvieną sezoną gelbsti turistai iš rytų. „Jei ne jie, seniai būtumėm užsidarę“, – teigia vienos J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusios kavinės savininkas. Tad, ką atranda rusų turistai Palangoje ir kodėl jie grįžta į kurortą, kurį vietiniai dažnai iškeičia į užsienį? Ir...
Atžalų pasižiūrėti atėjo ne tik tėvai, bet ir seneliai
Alfredas PUMPULIS, 2011 12 01 | Rubrika: Kultūra
Vakar Palangos moksleivių klube vykusiame vaikų, klubo narių koncerte „Ko išmokome nuo spalio iki lapkričio“ jaunimas tiesiog nenustygo vietoje. Laukdami savo pasirodymo eilės ne tik jaunieji šokėjai, tačiau ir dainininkai degė nekantrumu. Vaikų koncerte pirmieji pasirodė Moksleivių klubo vaikų folklorinis ansamblis „Kikilis“ (Vadovė Diana...