Mokytojai pamokose padeda talentingi antrokai Juozas ir Justas

Laikai keičiasi – prestižinėse gimnazijose mokytojams samdomi padėjėjai, o Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos 2a klasės mokytojos Elenos Bendikienės padėjėjai – dar beūsiai, bet labai talentingi. Mokytojai suklydus ar ieškant geriausio sprendimo, visų antrokų akys krypsta į juos: „Gal Juozo paklauskime?“, nenustebsite išgirdę per matematikos pamoką. Juozas Korsakas pagal tarptautinio matematikos „Kengūra“ rezultatus pateko tarp penkiasdešimties geriausių Lietuvos matematikos moksleivių, Palangoje jis – pirmas. Justas Jasiukėnas, Juozo bendraklasis, išleido savo knygutę „Žodžių šaltinėliai“. Smagūs ir mokyklos pasiekimai: žurnalas ,,Reitingai“ paskelbė, kad mokykla šalyje yra šešta pagrindinių mokyklų kategorijoje pagal 8 klasių mokinių standartizuotų testų rezultatus.

Pakartojo geriausią pasiekimą
„Nesitikėjau tokių gerų rezultatų, maniau, kad jie bus truputį žemesni. Aišku, labai tokių norėjau“, – sakė laimingas J. Korsakas. V. Jurgučio mokykla gali pasidžiaugti ne tik šiuo gabiu antraklasiu. J. Jasiukėnas išleido savo knygutę „Žodžių šaltinėliai“.
Matematikos konkurse „Kengūra“ J. Korsakas pakartojo prieš trejus metus kito V. Jurgučio mokyklos mokinio pasiektą rezultatą – tuomet palangiškis moksleivis taip pat buvo Lietuvos geriausiųjų penkiasdešimtuke.
Kalbėdama apie jaunąjį matematiką, mokytoja E. Bendikienė pasidžiaugė, jog šis mokinys kartais padeda jai per pamokas. „Klasėje jau galiu juo pasiremti – žinau, kad jei ir suklysčiau, šis vaikas klaidą pastebės. Kartais, kai ieškome išeities iš keblios situacijos, ir, regis, nebežinau, ką daryti, klasėje pasigirsta nedrąsus kurio nors ugdytinio pasiūlymas: „Gal paklauskime Juozo?“. Kadangi klasėje mokosi skirtingi vaikai, tarp jų yra ir tokių, kuriems matematika sekasi ne taip gerai kaip Juozui, jie šį dalyką išmoksta lėčiau, tuomet dėkoju Juozui, Justui – jie padeda. Labai gerai, kad vaikai turi galimybę mokytis iš savo bendraamžių. Džiaugiuosi, kad visa klasė gerai mokosi, štai kad ir vakar, rašėme testus, tai visi labai gerai parašė. Šie du mokiniai – Juozas ir Justas – vienas per lietuvių kalbos, kitas per matematikos pamokas būna mano padėjėjai“, – šypsojosi pedagogė.
Nors savo gabiais mokiniais džiaugiasi ir didžiuojasi, vis dėlto pamokose mokytoja šiems vaikams nenuolaidžiauja. „Jeigu reikia, pasakau ir pastabų. Mano pastabos būna rimtos, kartais nemalonios, bet jie supranta, kad reikalingos, ir neįsižeidžia“, – tikino E. Bendikienė ir pridūrė, jog, vaikui praleidus pamokas, ji visuomet reikalauja pasivyti, neleidžia palikti neišmoktų temų. Mokytojų reiklumas ir palaikymas nemaža dalimi prisideda prie moksleivių pasiekimų. „Mokykla dirbo, stengėsi, tėveliai vaikus skatino, patys mokiniai nesėdėjo rankų sudėję, ir šiandien turime kuo džiaugtis: Palangos mieste pagal dalyką Juozas – pirmas, o Justas – septintas. Konkurse „Olympis“ mokykla turi net medalį iš anglų kalbos“, – pasididžiavimo neslėpė E. Bendikienė.

Žiūri ne televizorių, o sprendžia matematikos uždavinius
„Mano pomėgis – matematika. Jeigu neturiu ką veikti, einu ne prie televizoriaus, o sprendžiu matematiką. Namuose sprendžiau praėjusių metų „Kengūros“ užduotis, jas man patikrindavo, jei būdavo neteisingai – spręsdavau iš naujo, – pasakojo atkaklus antrokas, tačiau prisipažino tokių gerų rezultatų nesitikėjęs. – Maniau, kad jie bus truputį žemesni, bet labai tokių norėjau. Kai jau po konkurso („Kengūra“ – aut.) buvo praėję kiek laiko, mamos sugalvojo, kad reikia internete pažiūrėti, gal jau yra rezultatai. Žiūrime, mokykloje – pirmas. Tada pasidarė įdomu, kokią vietą užėmiau savivaldybėje – pažiūrėjome, o ten irgi pirmas. Jau tada pasidarė įdomu, kokią vietą Lietuvoje užėmiau. Pradėjome žiūrėti nuo paskutinių, ten manęs nebuvo, paskui radome, kad patekau į penkiasdešimtuką. Matematiką skaičiuodamas aplenkiu ir tėtį – truputį greičiau protas dirba, kol jaunas“. Stropus mokinys tikino visuomet pasitikintis savo mokytoja E. Bendikiene: „Žinau, kad ji išmano savo darbą“.
Matematika – ne vienintelis gabaus antroko mėgstamas užsiėmimas. „Šokiai, gitara patinka. Su gitara keliavau į konkursą, gavau padėkos raštą, – sakė Juozas ir pridūrė per Kalėdas buvęs Kalėdų senelis ir šiuo instrumentu grojęs giesmės posmą. – Ir šokiai patinka. Esu dvi taures iškovojęs su klasės drauge Erika ir su dar viena mergaite iš šokių. Paskui iš mažiukų perėjau į didžiukų grupę“.
Nors kol kas J. Korsakas – tik antros klasės mokinys, tačiau prisipažino jau pasvajojantis ir apie ateitį: „Labai daug dėmesio skiriu matematikai. Ateityje svajoju būti chemikas“.
Kiekvienais metais organizuojamas tarptautinis matematikos konkursas „Kengūra“ tarp mokyklų bendruomenių sulaukia nemažai dėmesio bei susidomėjimo. Jo metu savo amžiaus grupėse moksleiviai sprendžia įvairias logines bei matematikos užduotis – tai suteikia galimybę vaikams pasitikrinti savo žinias bei gebėjimus, o viešai skelbiami konkurso rezultatai atskleidžia, kokią vietą moksleivis užėmė Lietuvoje, mieste, mokykloje, klasėje. Organizuojama ne tik matematikos, bet ir lietuvių, užsienio kalbų, gamtos mokslų „Kengūra“. Vaikas neprivalo dalyvauti visų sričių „Kengūroje“: jis gali pasirinkti vieną, o jei nori – ir visas sritis.

Ugdytiniai – kaip šeima
Paprašyta atskleisti paslaptį, kas padeda išugdyti jaunuosius talentus, E. Bendikienė prisipažino tiesiog mylinti savo darbą bei vaikus. „Mano pačios vaikai jau užaugo, todėl mokytojauti man dabar labai dėkingas laikas. Mokiniai yra mano vaikai – žinoma, ne tikrieji, nes jie turi savo tėvelius, bet vis dėlto mano. Ką naujausio sužinau, stengiuosi pritaikyti pamokose. Pedagoginį darbą dirbu jau 35 metus, šie vaikai – mano šeštoji laida. Daug turiu patirties, bet vis dėlto kartais jos nepakanka – ir iš vaikų kartais pasimokau. Neretai vaikai perskaito kokios naudingos informacijos. Per pasaulio pažinimo pamokas mokiniams leidžiu trumpai papasakoti bendraklasiams ką nors, kas susiję su pamokos tema. Nuolat kontaktuojame su supančia aplinka, taikome žinias. Tuomet vaikai laikosi taisyklių, jas supranta. Mes vienintelė klasė mokykloje, turinti žemaitukų – galime kalbėti tarmiškai. Net žemaitišką spektaklį esame pastatę. Būna, kad vaikai bendraklasiams parengia užduočių. Nereikia bijoti klysti – svarbu tą klaidą pačiam pastebėti ir ištaisyti“, – tikino pedagogė.
E. Bendikienė sakė nuolat besisukanti tarp savo ugdytinių. „Nuolat stengiuosi būti su savo vaikais – kartais pasitaiko, kad pamiršti net vandens atsigerti. Esu laiminga, kad dirbu šį darbą. Padrąsinu vaikus dalyvauti „Kengūroje“ – net ir tuos, kurie nelaiko matematikos savo sritimi. Mokykloje mokytojai padrąsina vaiką, namuose šeima paskatina, paragina, ir tuomet vaikas pajunta mokymosi džiaugsmą. O šiaip gyvenu, tyliai dirbu savo darbą, ir tiek“, – kalbėjo gabių antrokų mokytoja.
Pedagogė įsitikinusi, jog svarbi ne tik mokyklinė veikla – kai kurie vaikai savo talentus atskleidžia popamokiniuose užsiėmimuose. „Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, sugula į metraštį. Tuomet ir vaikai rimtai žiūri ne tik į pamokas, bet ir į kitą veiklą. Skatinu, kad mokiniai būtų drąsūs, kad viską pasakotų, žinoma, iki tam tikros ribos. Visada žiūriu, kad nebūtų pažeistas kieno nors orumas, tikrai neskatinu atskleisti paslapčių. Nedrįsčiau teigti, kad jau visus savo ugdytinių talentus pastebėjau, bet skatinu vaikus atsiskleisti visose srityse. Kiekvienas vaikas kažkam gabus, štai, pavyzdžiui, mūsų Amelija – vaidybai, Emilija – susikaupimui, raštui, piešimui“, – pasakojo pedagogė. Jos vartomame klasės metraštyje – nuotraukos, kuriose užfiksuotos klasės gyvenimo akimirkos, trumpi reikšmingų įvykių aprašymai.
Rimtas mokytojos požiūris į popamokinę veiklą skatina ir vaikus kažko siekti, neapsiriboti vien mokyklos veikla. „Kiekvieną pirmadienį randu vaikus pasipuošusius medaliais – jų parsiveža iš šokių, sporto varžybų. Čia sportininkams kiek sunkiau, nes, norint gauti medalį, pasiekimai turi būti tikrai labai nemaži. Dauguma klasės vaikų lanko kokį nors būrelį. Čia didelį indėlį deda ir tėvai. Jie labai padeda vaikams, žiūri, kad krūvis nebūtų per didelis, bet ir nuobodžiauti vaikui neleidžia. Ir vaikai, matydami bendraklasių pasiekimus, lygiuojasi vienas į kitą. Pavasarį susinešime visus gautus medalius, padėkas – įdomu, ar atlaikys mūsų klasės lentos stovas?“ – šypsojosi pedagogė.

Rengia bendrus susirinkimus
Savo klasėje E. Bendikienė organizuoja susirinkimus, kuriuose dalyvauja tėvai su savo atžalomis. „Nuo pirmos klasės organizuoju bendrus tėvų ir vaikų susirinkimus. Jų metu vaikai atlieka įvairias užduotis, o tėveliai mato, kaip tai vyksta“, – kalbėjo mokytoja. Pasak pedagogės, tokia veikla suteikia nemažai naudos ir vaikams, ir tėvams. „Vaikai pradeda viską labai rimtai vertinti – jiems nebereikia barimo. O tėveliai tokių susirinkimų metu gauna naudingos informacijos, kurios šiaip jiems gal ir sunkiau būtų rasti: kaip vadovėlis siejasi su pratybomis, kaip reikia skaityti ir pan. Kol vaikai atlieka užduotis, mes su tėveliais aptariame bendrus klausimus. Vaikai girdi, todėl nesijaučia atriboti nuo klasės gyvenimo reikalų, žino problemas. Žinoma, jei yra neviešintinų sunkumų ar problemų, apie jas visų akivaizdoje nekalbama – būna ir vien tėveliams skirtų susirinkimų“, – tikino pašnekovė.
Mokytojos teigimu, moksleivių tėvai tokia tvarka patenkinti. „Aš tėvų esu klaususi, gal jiems nereikia tokių bendrų susirinkimų, sakiau, tuomet galėčiau tokių nedaryti, tačiau tėvai sakė esantys patenkinti – tikriausiai dėl to mano susirinkimų lankomumas siekia devyniasdešimt procentų, o kartais net ir šimtą“, – svarstė pedagogė.

Išleido knygelę
Kitas E. Bendikienės jaunasis talentas Justas Jasiukėnas dalyvavo mokyklos talentuose, išleido savo knygutę „Žodžių šaltinėliai“, kurią pats ir iliustravo.
„Svarstėme, aptarėme, koks galėtų būti knygelės pavadinimas – tai irgi yra mokymasis kartu. Kai jau išmoko pirmąsias raides, Justas pradėjo rašyti. O išleistoje jo knygelėje mane labiausiai nudžiugino tai, kad mes visi galime būti šokoladiniai – knygelėje yra Justo eilėraštis „Šokoladas“. Gal, Juozai, sukursi šiam eilėraščiui muziką?“ – žaismingai kreipėsi pedagogė į šalia sėdintį ugdytinį.
Pats Justas, kaip ir dera jaunajam poetui, pokalbio metu laikėsi nuošaliau. „Pirmąjį savo kūrinį sukūriau būdamas septynerių – kažkur apie pirmųjų mokslo metų gruodį“, – pasakojo jaunasis kūrėjas. Justo išleistoje knygelėje yra istorija, pavadinta „Simas, šernas ir žiogelis“. Pasmalsavus, kaip atsirado šis kūrinys, Justas pasakojo: „Aš tokiame nacionalinės geografijos filme pamačiau, kad šernas prarijo žiogą, išrausė kažkokio žmogaus daržą, ir sukūriau apie tą šerną istoriją“. Nacionalinės geografijos kanalas tapo įkvėpimo šaltiniu ir knygelėje esančiai pasakai „Kaip žmogus susipažino su Angeliuku“. Pasak jaunojo kūrėjo, tai trečioji jo pasaka apie Dievą ir jo sūnų. Pasiteiravus, ar dažnai vaikšto į bažnyčią, jaunasis menininkas tikino, jog ne Dievo namai įkvėpė šiam kūriniui. „Į bažnyčią nevaikštau, rašiau dėl to, kad per televizijos nacionalinės geografijos kanalą rodė liūtus, gyvenusius oloje ir ten nagais išbraižiusius piešinius“, – kalbėjo J. Jasiukėnas.
Pasidomėjus, kaip pavyko sukurti eilėraštį, priversti žodžius paklusti rimui, antroko mokytoja E. Bendikienė paaiškino, jog šis kūrinys gimė po pamokos apie eilėraščio ritmą ir rimą. „Man krikšto mama davė didžiulį šokoladinį čiulpinuką, jį valgydamas ir sumaniau šį eilėraštį“, – pridūrė jaunasis poetas. Justas tikino, jog neretai atsitinka taip, kad supančioje aplinkoje nutikęs įvykis tampa akstinu parašyti naują kūrinį. „Kartą ėjau, pamačiau kaip žmonės kerta medį. Man buvo jo labai gaila, aš netgi priėjau prie tų žmonių ir paklausiau, kodėl jie taip daro. Taip atsirado dar vienas kūrinys“, – kalbėjo jautrus antrokas ir tyliai pridūrė: „Nežinau, kas skatina kurti – gal mano protas“.