Mokytoja Dalia Rakauskienė: „Mokykloje užsimirštu, kad esu ne namie...“

 Vos prieš kelias savaites apdovanota prestižiniu Olimpinės akademijos apdovanojimu už sunkų daugelio metų triūsą dirbant su vaikais, Palangos senosios gimnazijos kūno kultūros mokytoja Dalia Rakauskienė negailėjo šypsenos bei padėkos žodžių priimdama sveikinimus. Apie šio amato subtilybes, šviesiausius bei tamsiausius karjeros kampelius dirbant mokykloje, ją pakalbino „Palangos senosios gimnazijos“ korespondentas.

– Kokia buvo jūsų vaikystės svajonė?

– Pati didžiausia mano gyvenimo svajonė buvo ir yra turėti draugų ir būti draugu. Kol kas mano svajonė pildosi. Gražiai draugauju su savo šeima. Puikus vaikystės ir jaunystės draugų būrys. Mieli mano kolegos, smagu turėti juos ir vadinti draugais. Taip pat įvardinsiu didžiausią savo turtą – savo auklėtinius. Jei reikėtų eiti į žvalgybą, galėčiau pasiimti gausybę draugų. Sako, kad negalima girtis, tačiau aš ir nesigiriu... Tiesiog taip jaučiuosi.

– Trumpai papasakokite savo istoriją. Kaip nusprendėte tapti kūno kultūros mokytoja, kaip jums sekėsi treniruotis?

– Palangos senojoje gimnazijoje, prieš daugiau nei 20 metų, mokiausi ir aš. Man be galo patiko kūno kultūra, tačiau ne tik. Patiko skaityti, vaidinti, patiko būti visur. Negalėčiau pasakyti, kad didžiausia mano svajonė buvo tapti kūno kultūros mokytoja, tačiau šis pasirinkimas per visą mano gyvenimą siekia įrodyti, kad būti mokytoju, auklėtoju, yra pats teisingiausias mano tada priimtas sprendimas.

– Kaip jums teko keisti savo elgesį, prisitaikant prie mokinių, bėgant metams?

– Visada buvau maksimalistė. Mėgstu savo darbą. Turiu pastebėti, jog prie savo mokinių prisitaikyti tikrai reikia... Seniau visa, ko reikalaudavau iš auklėtinių, galėdavau padaryti pati, o dabar kartais jau prašau man padėti.

– Mėgstate savo darbą, nepaisant to, kad reikia prisitaikyti prie mokinių? Ar atvirkščiai: mėgstate savo darbą, nes reikia prisitaikyti? Galbūt tai ir padeda išlikti tokiai jaunatviškai?

Niekada nepagalvojau, kad dirbu tam, kad būčiau jaunatviškesnė. Manau, kad dirbant su jaunais žmonėmis tai gaunasi savaime. Niekada negalvoju, ar prisitaikysiu, ar neprisitaikysiu... tai gaunasi savaime. Mokiniai skirtingi – ir aš su jais skirtinga. Kartais pakeiti visa, kas seniai buvo nusistovėję, kartais pasiūlau jiems pasikeisti, kartais jie verčia keistis mane. Kalbama, kad viskas keičiasi. Manau, kad ir aš keičiuosi. Norėčiau tikėti, kad į gerą ir man, ir mano mokiniams.

– Ką darote, kai vaikai jūsų neklauso?

– Keistas klausimas...Manęs visi vaikai klauso! Bet jei ką pražiūrėjau, kviečiu užeiti į kabinetą ir pasisakyti, kodėl jis manęs neklauso.

– Kas sunkiausia, lengviausia, kaip moteriai, dirbant kūno kultūros trenere?

Būti mokytoju labai sunku, tačiau garbinga. Žinoma, sunkiausia – pasidalinti tarp darbo ir šeimos. Tam reikia atiduoti save. Jei atiduodi save mokiniams, reiškia atimi dalį savęs iš šeimos. Tiesa, man pasakiškai pasisekė su mano šeima – tai jie mane skatina, ramina, guodžia, vertina, džiaugiasi. Pasisekė man ir su mano antrąja šeima – mano kolegomis. Mokykloje užsimirštu, kad esu ne namie. Visada jaučiu kolegos mokytojo Romo petį. Ingrida visai teisingai kažkada buvo pavadinta mano seserimi. Smagu pašonėje turėti romantišką, poetinę asmenybę – Ramūną. Atsargiai, bet su malonumu, manau, į kolektyvą žengia Egidijus. Daug dirbame, daug kuriame, daug sportuojame, net pasibarame, bet tai tik dar labiau sustiprina Palangos senosios gimnazijos kūno kultūros „katedrą“. Na, o lengviausia – dirbti, o ne šnekėti... Ir koks skirtumas, ar tu vyras treneris, ar moteris trenerė. Svarbiausia, kad norėtum dirbti savo darbą.

– Ar rekomenduotumėte jaunajai kartai tapti kūno kultūros treneriais ar trenerėmis?

– Mielieji, jeigu mylite sportą, sveikatingumą, mylite vaikus ir galite dirbti neskaičiuodami laiko, visi studijuokite Kūno kultūros akademijoje ir tapkite puikiais treneriais bei mokytojais. Jei norėsite dirbti, darbo rasite...

– Jei galėtumėte pakeisti vieną savo savybę, kokia ji būtų?

– Keisti manyje reikėtų gal tik du dalykus. Pirma – norėčiau nebijoti. Taip, taip, aš labai norėčiau išbandyti pačias ekstremaliausias sūpuokles. Noriu nebijoti suptis. Ir dar viena – norėčiau galėti ištylėti. Per savo šnekas patenku į nemalonę. Tačiau tai man taip pat padėjo pasiekti savo darbinės veiklos rezultatų. Manau, kad turiu ir galiu, ką pasakyti tiek savo mokiniams, tiek kolegoms.

– Kaip reagavote sužinojusi, jog jums bus įteiktas nacionalinės reikšmės apdovanojimas? Ar tikėjotės? Kur ši žinia jus „užklupo“?

– Žinia apie tai, kad man bus įteiktas Olimpinės akademijos apdovanojimas „užtiko“ mane darbe. Mano nuostabą ir paraudusius skruostus stebėjo mokytoja Ingrida Želnienė. Kur jau nenurausi, nesusijaudinsi, kai telefono ragelyje išgirsti LOA (Lietuvos olimpinės akademijos) dekanės J. Vainilaitienės balsą, kuri pristatė LOA prezidentą prof. habil. dr. P.Karoblį. Jis asmeniškai pranešė apie apdovanojimą ir šmaikščiai pasiūlė siūdintis naują suknelę ir ruoštis po dviejų savaičių į Vilnių. Aišku, buvo labai malonu, kad būtent aš, mažo miestelio mokytoja, esu kviečiama į Olimpinės akademijos suvažiavimą apdovanojimui. Šis Lietuvos olimpinės akademijos suvažiavimas jau trečias, kuriame teko dalyvauti.

Pirmieji sveikinimai – kolegės Ingridos, o kiek netrukus nuoširdžiausių sveikinimų teko nuo gimnazijos direktoriaus A. Karačionkos ir mus stebėjusių mokinių. Tikrai malonu, nors nelabai jauku. Dar nejaukiau, kai klausia, už ką gauni apdovanojimą... Už darbą. Manau, apie tai kalbėti nekuklu, bet trumpai – už rašomus ir organizuojamus jau tradiciniais tapusius projektus – sporto šventes, sveikatingumo akcijas, popietes su gimnazijos mokiniais ir svečiais, organizuojamus seminarus, skaitomus pranešimus, dalijimąsį gerąja patirtimi ne tik Lietuvoje. Teko atstovauti Lietuvos olimpiniui komitetui Paryžiuje. Dalyvavome atvirame pokalbyje Prancūzijos olimpinėje akademijoje, Sorbonos universitete.

– Kokių dar apdovanojimų esate gavusi?

– Labai malonu būti pastebėtai ir pagerbtai išties aukštu Olimpinės akademijos garbės nario apdovanojimu, tiesa, jis buvo man antras – metų pabaigoje buvau išrinkta į „Geriausių Lietuvos kūno kultūros mokytojų dešimtuką“. 

– Jau laimėjote Olimpinės akademijos apdovanojimą, koks jūsų kitas žingsnis?

– Dabar galiu drąsiai tarti, kad ne tik plėtoju sporto mokslą, bet ir per olimpinio judėjimo tradicijas siekiu skleisti gėrį, viltį ir tikėjimą žmogaus kūrybine prigimtimi.

– Ką žadate keisti po to, kai jums buvo įteiktas šis garbus apdovanojimas? Galbūt jau pakeitėte savo mokymo stilių, ar palikote viską kaip buvo?

– Savo gyvenime keisti nieko nesiruošiu – dirbsiu, kaip ir dirbau, mylėsiu, kaip mylėjau, jaudinsiuosi, kaip ir jaudindavausi ir visada tikėsiu jaunu žmogumi. Labai norėčiau, kad ir jie tikėtų manimi.