Mikelis Balčius: „Esu kraštotyrininkas, archeologas, kolekcininkas...“

Jeigu turėtumėte nutapyti menininko paveikslą, koks jis būtų? Linksmas, liūdnas, svajingas, melancholiškas ar atitrūkęs nuo buities rūpesčių žmogus? Tikiu, kad daugelis parinktų pastarąjį variantą. O gal visus. Kodėl? Todėl, kad mūsų visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog menininkas yra „nupušęs“, apie gyvenimo tikrovę negalvojantis žmogus. Kad tai tėra bjaurus mitas – įsitikinau bendraudama su žinomu pajūrio archeologu, istorijos žinovu, kolekcionieriumi, kraštotyrininku, Lietuvos kuršių draugijos įkūrėju Mikeliu Balčiumi.

Jaukiuose namuose – apie viską...

Jaukiuose jo namuose, palei Šventosios upę, kalbėjomės apie viską: gyvenimą prie jūros, kasdienybę, ateities planus, religijos įtaką žmogaus gyvenimui, jaunų, protingų žmonių emigraciją, politiką ir apie apleistąjį Šventosios miestelį. Iš šio žmogaus, gyvenimo išminties, vidinės ramybės ir nesumeluoto džiaugsmo ar nerimo, turime pasimokyti kiekvienas.

„Visų pirma, kaip pražiemojote?“ – klausiu.

„Žiema yra žiema. Išeini, pasižvalgai aplink ir vėl grįžti į namus. Nors veiklos žiemą netrūksta, tačiau namuose tiek daug nebedirbame. Pavasarį nepalyginamai geriau. Gali išeiti pasivaikščioti. O kai danguje šviečia saulė ir nuotaika kitokia. Dabar laukiam vasaros“, – sako šeimininkas.

„Gyvenate Šventojoje, netoli ir jūra. Ar galima sakyti, kad ji jūsų įkvėpėja?“ – domiuosi.

M. Balčius sako: „Dar šalta, jūros pakraščiai užšalę, tad prie jos nueinu retai. Vasarą vėl ne kas, vietiniams prie jos nėra vietos. Vaikystėje daugiau laiko praleisdavau pajūry, stebėdavau žvejojantį tėvą“, – sako M. Balčius.

Mėgsta jūrą po audros

Jis prisipažįsta, kad labiausiai mėgstantis jūrą po audros.

„Tačiau sakyti, kad jūra turi įtakos mano darbui, kūrybai, negaliu. Tai atėjo iš senelio, tėvo. Taigi ir gyvendamas kitame mieste, nutolusiame nuo jūros šimtus kilometrų, galėčiau užsiimti tuo pačiu. Tačiau, kadangi esu prie jūros gimęs ir augęs – ilgėčiausi jos. O darbo vieta ir yra darbo vieta. Jūra daugiau turi įtakos tiems, kurie dirba su ja: žvejus, jų laukiančias žmonas. Tad vertėtų jų paklausti apie jūros galią kasdienybėje“, – sako M. Balčius.

Ar turi jis dar kokių nors profesinių planų? Tikslų? Siekių?

„Diena veja dieną. Galbūt jauni, kuriems gyvenimas dar prieš akis, dar kažką pagalvoja, kažko siekia. Visa tai man jau liko už nugaros. Turim tai ką turim, daugiau jau nieko neišspausim. Liūdina išsilavinusio jaunimo emigracija. Žinias įgiję Lietuvoje, jie dirba valytojais, vištienos nukaulintojais. Tie, kurie baigia technikos mokslus emigruoja dėl to, kad Lietuvoje neturi darbo vietos. Mūsų pramonė jų nesukuria. O juk nuteka patys geriausi protai. Kas turėtų pasikeisti, kad taip nebebūtų? Sunku pasakyti. Pramonė turi kilti, kurtis naujo darbo vietos. Kažkas turi gaminti tokį produktą, kuris duotų naudos ir Lietuvai ir lietuviams. Nes dabar pagrindiniai vidaus vartotojai – pensininkai“, – klausausi vyro monologo.

Menininkų Lietuvoje nepritrūks

„Nedarbas išstumia ne tik gabiausius technikus. Ar nenutiks taip, kad po dvidešimties metų nebeturėsime menininkų, talentingų kūrėjų?“ – klausiu menininko.

„Menininkai – kita kategorija, jiems nebūtina išvažiuoti. Menininkas gali dirbti ir čia, įkvėpimą jis gali rasti ir prie jūros, ir prie mūro. Technikos žmogaus jūra neįkvėps: jam reikia motoro, tinklų, žvejybos priemonių. Menininkui užtenka vaizdo. Poetas, žiūrėdamas į jūrą gali kurti eiles, o technikos žmogus galvoj turi maudimąsi, arba mintį, kaip išgauti iš jūros druską. Todėl tikrai manau, kad menininkų Lietuvoj nepritrūks“, – sako M. Balčius.

Jam primenu, kad artėja Šv. Velykos, Kristaus prisikėlimo šventė.

„Kaip manote, ar religija žmogaus gyvenime svarbi?“– teiraujuosi žinomo šventojiškio.

„Aš esu liuteronas. Taip, liuteronai „laisvesni“, kunigai nesuvaržyti celibato, tačiau ir katalikai ne visuomet jį turėjo. Berods VII-VIII amžiuj atsirado šis draudimas. Ar ne per mažai dėmesio skiriame religijai? Šiandieniame pasaulyje religijai tarsi nebeliko vietos, ją išstūmė humanizmas. Ir tos kryptys: katalikai mušėsi su liuteronais, savo laiku ir su stačiatikiais konfliktų buvo. Laikas nuo laiko, tos religinės bendruomenės tarsi kovojo tarpusavyje. Stačiatikiai su liuteronais, katalikai su liuteronais, su žydais dar kitokie konfliktai. Pamenu, pažįstamas Raimis Mikala tarybiniais laikais patarnavo bažnyčioje, buvo jos tarybos narys. Komunistai jam vis bandydavo įrodyti, kad Dievo nėra. O jis jiems atkirsdavo: „Tikinčiam Dievas yra“. Ir kiek gyvenu – tiek tai pasitvirtina. Jeigu tu tiki, Dievas tau yra. Nesvarbu kokioj formoj ar kurios konfesijos tu bebūtum. Jei nesi tikintis... gali tikėti ir paršiuku“, – kalbėjo Mikelis.

Bažnyčios pilnos jau  nebus

„Ar tikite, kad ateis laikas, kuomet žmonės vėl atsigręš į bažnyčią? Šv. Mišiose lankysis ne tik per Šv. Kalėdas ir Velykas?“ – klausiu.

„Greičiausiai taip nebus. Ir nežinau, ar to reikėtų. Žmonių, kurie per kiekvienas Šv. Mišias būna bažnyčioje, neteisiu, tačiau manau, kad jie neauga. Žmogui reikia truputį daugiau nei paklausyti vis tų pačių litanijų ir eiti laimingam namo, tarsi atlikus didžiausią žygdarbį. Kaip jiems augti? Domėtis aplinka, plėsti akiratį. Dėl to religijos ir neišsilaikė“, – teigia M. Balčius. Ir priduria: „Juk į kiek dalių skilo katalikybė, kiek daug yra įvairių sektų. Amerikoj liuteronai į ne ką mažiau dalių atskilo. Rusai skilo. Arabai, ir tie, sugebėjo suskilti. Skilo ne tik religija, bet ir žmonės. Daugelis dėl mokesčių, dėl darbo vietų kariauja. Su kuo tik nevargsta žmonės. Ar tai ne kova su vėjo malūnais? Ne, o kodėl? Juk kasdieninį gyvenimą reika gyventi. Būtų neblogai, jeigu menininkas galėtų būti gyvas oru. Išeini – pakvėpuoji. Palangiškiams būtų rojus žemėje. Paprastas gyvenimas yra reikalingas“.

Pastebiu, kad prieš kelias dienas minėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. „Ar tokios Lietuvos tikėjotės, kokią ją matome šiandien?“ – klausiu pašnekovo.

„Prognozuoti buvo sunku. Buvo galima tikėtis, kad į valdžią ateis pragmatiškesnio požiūrio žmonės, negu tie, kurie skelbė apie laisvą Lietuvą. Jie buvo daugiau romantikai. Bet kad ateis tokie, su palinkusiais į save nagais, buvo sunku prognozuoti. Nuoširdžiai maniau, kad jie dirbs visuomenės labui. Tačiau... Žinoma, savo bagažą pametė ir pasaulis“, – sako menininkas.

Mintys apie Palangą

„Kaip jūsų akimis keitėsi Palanga? Kokią matėte ją tada ir kokią matote dabar?“ – klausiu.

M. Balčius sako: „Valdžia, nors ir atrodo galingai, neturi tokio sverto, kad galėtų tą kurorto vaizdą išlaikyti. Iš vienos pusės – Palangos užstatymas pasidarė bjaurus. Tačiau čia reikia komandinio darbo, juk vienas architektas visko nenulaikys. Viskas taip sumaterialėjo, pakraščiai pilni dangoraižių. Ir kas svarbiausia, juos stato ne palangiškiai. Daug kapitalo atkeliavo iš toli.  Prisižadėjusiems čia gyvent atvykėliams mūsų Palanga nerūpi. Tik kuo daugiau kambarių, kuo daugiau kvadratų ir kaip brangiau parduoti. Parduos ir savo gyvenimą, kurs kažkur kitur. Du skirtingi požiūriai į Palangą, tik kaip juos suderinti? Juk ir senasis palangiškis norėtų kurti verslą: poilsiautojus priimti, ar gyventi geriau, nei ties skurdo riba. Todėl Palanga man atrodo tampoma tai iš vienos pusės, tai iš kitos“.

Jis nerimauja: „Kas iš mūsų Palangos liks? Vieta bus, vardas bus. Tačiau, kaip ji atrodys vizualiai – sunku pasakyti. Galbūt dangoraižiai „ateis“ iki pat pliažo? Kitas dalykas – rinka diktuos sąlygas. Nori, nenori, mes kol kas negalime pasiūlyti visą sezoną trunkančio poilsio. Tačiau jeigu pasižiūrėsime į kitą, profsąjunginį variantą, matysime Šventąją su savo mediniais nameliais“.

Kaip jis juos vertina?

„Lietuviai turi labai didelę iniciatyvą per tris-keturis metus užstatyti visą miestą medinėm „būdom“. Vėliau buvo pasakyta – mums reikalinga mūrinė Šventoji... Ir viskas sustojo. Ko gero pelnytai Šventoji vadinama Palangos podukra. Viskas čia yra prasčiau nei Palangoje. Šventoji liko tarp miesto ir kaimo. Anksčiau buvo kaimas ir viskas aišku – žmonės žinojo, kad atvažiuos į kaimą. Dabar – centrinė gatvė šurmuliuoja, o nueik 100 metrų į šoną ir negirdėsi nieko. Tylu, ramu. Šventojiškiai nori turėti tokias pat sąlygas, kokias turi palangiškiai, tačiau kol kas nieko neatsiranda ir nepanašu, kad artimiausiu metu atsiras“, – pastebi M. Balčius.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą  „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".