Meilė Lietuvai – neišsenkantis dvasios galios šaltinis

Lietuva – skaidri ašara

Guviai atrodantis į devintą dešimtį įkopęs mokytojas kukliai šypsodamasis prisiminė savo ilgo ir meile tėvynei pulsuojančio gyvenimo vingius. Lietuvą savo apmąstymuose jis poetiškai įvardija mažute, lyg ašara skaidri iš Tvėrėjo akių kritusia į jūros pakrante. Tūkstančius metų žiauriųjų kaimynų mindoma, plėšiama, savųjų sūnų krauju ginama, kieta lyg deimantas, nenorinti suklupti.

Tėvukas – tėvynės simbolis

Laisvės kovų dalyvis gimė Palangos valsčiuje, Užkanavės kaime. Šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis. Šviesios atminties tėvukas buvo žvejas, knygnešys, aštuonerius metus laivu plukdęs iš Klaipėdos pro Nemirsetą lietuvišką žodį. „Žuvo jūroje, kai man buvo šešeri. Jis man buvo Tėvynės simbolis, nešęs laisvę ant paukščio sparnų“, - šiltai apie tėvuką, įskiepijusį meilę savo gimtąjai žemei pasakojo mokytojas.

Siekė mokslo

Labai norėjęs mokytis ir troškęs žinių, kad ir kaip buvo sunku, badmiriaujant ir Karklėje ganant prūsų gyvulius, 1940 metais baigė Palangos Vytauto Didžiojo gimnaziją. Tais pačiais metais birželio 15 dieną, įteikiant brandos atestatus, ponui Vytautui atrodė pati laimingiausia diena. Tačiau svajonės studijuoti universitete, taip greit neišsipildė. Gimnazijos direktorius, pasveikinęs abiturientus, pranešė, kad ši laimingoji diena yra pati nelaimingiausia. „Rusų tankai kirto Lietuvos sieną ir prasidėjo mūsų šalies okupacija. Salėje kilus sąmyšiui, vyrai teiravosi kodėl neskelbiama mobilizacija ir siūlėsi būti savanoriais, mergaitės verkė. Sužinojome, kad mūsų vyriausybė išdavė tautą ir švelniai tariant spruko“, - apie to meto įsirėžusius atmintin įvykius pasakojo pašnekovas.

Tačiau užgriuvusios negandos, nesutrukdė įstoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, nes noras siekti mokslo buvo didžiulis.

Karas pakeitė gyvenimą

Prasidėjus karui, pradėjo mokytojauti Gargždų valsčiaus Grybžėnų kaimo pradžios mokyklėlėje, o kitais metais perkeltas į Skuodo gimnaziją. Tuo metu Lietuvoje itin trūko mokytojų ir šios gimnazijos direktorius pasidžiaugė, kad turės tokį jauną matematiką ir tai jau esąs trečias palangiškis. 1943 metais dar visiškas jaunuolis Skuode įkūrė Lietuvos Laisvės Armijos kuopą, kurioje buvo per šimtas ginkluotų karių, surinktų iš apylinkinių miestelių. Su vokiečiais nekariavo, tik leido pogrindžio spaudą ir draudė Lietuvos vyrus stoti į vokiečių armiją. Pono Vytauto teigimu, buvo vienintelis argumentas taip elgtis, nes manėme, kad kur du grobuonys plaka vienas kitą – okupuotiems kraštams bus tik į naudą. „Karas ne tik pakeitė mano gyvenimą, bet ir įkvėpė kovai už laisvę“, - sakė ponas Vytautas.

Idealistų karta

„To meto jaunimas buvome idealistų karta ir negalvojome apie save. Svarbiausias mums buvo laisva tauta ir nepriklausoma Lietuva. Organizavau partizaninį pasipreišinimą, kurio pagrindinis tikslas buvo stabdyti gyventojų išvežimą į Sibirą ir, kad nebūtų kolonizuota mano gimtinė,“ – apie pasipriešinimo daigus pasakojo pašnekovas. 1945 metais sugrįžo į Palangą. Pradėjo mokytojauti kurorto gimnazijoje. Neilgai trukus organizavo Lietuvos Laisvės Armijos kuopą, į kurią įsijungė 32 vyrai. Gimnazijoje suburtam būriui vadovavo jo mokiniai Apolinaras Gabšys, o miesto - Adolfas Jakštas, kurie padėjo savo galvas kovose už tėvynės laisvę. Tuomet buvo išduotas ir suimtas jų mokytojas Vytautas Jurevičius, kuris nors ir tardomas bei žiauriai kankinamas kuopos karių neišdavė.

Sibiro tremtis

Pokariu, už aktyvų dalyvavimą Lietuvos Laisvės Armijoje nuteistas dešimt metų lagerio kasyklose, kuriose teko dirbti nepakeliamose sąlygose ir dar penkeri metai be teisės išvykti iš Magadano srities. „Tremtyje, toli nuo tėvynės, norėdamas išreikšti savo ilgesį, mintis ir jausmus, pradėjau kurti eiles, nes manau, kad tik ketureilyje galima koncentruotai ir lakoniškai išsakyti daugelį dalykų. Būnant lageryje teko sutikti šviesios atminties monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris už meilę tėvynei, dar tuo metu klierikas buvo ištremtas į Norilską. Jis buvo Sibire leižiamo lietuviško laikraščio „Toli nuo tėvynės“ redaktorius. Pamenu, redaguodamas vieną mano eilėraštį, jis išmetė vieną posmą, teigdamas, kad jame per daug erotikos“, - šmaikštavo ponas Vytautas prisiminęs tokią pikantišką detalę iš susitikimo su tautos šviesuoliu monsijoru Kazimieru Vasiliausku.

Nepasidavė ir nepasiduos

Po keturių dešimtmečių sugrįžo į gimtinę nepalaužtas ir išdidus. Savo nuolatiniu rašymu jau ir Nepriklausomoje Lietuvoje įgriso saugumui, kuris stengėsi jį nutildyti, net pasitelkus agentą „Marija“.

„Nepasidaviau Sibire savo skriaudėjams, kurie vien už išsižadėjimą mylėti Lietuvą siūlė aukso kalnus, nenoriu tylėti ir dabar, nes nežinia kur išgaravo pilietiškumas ir suvokimas apie lietuvių tautos išlikimą“, - apgailestaudamas dėl šių laikų realijų kalbėjo pašnekovas.

Liūdina tautos ateitis

Pasiteiravus kovotojo už Lietuvos laisvę, ar jis tikėjo tokia šalies dabartimi, ponas Vytautas sakė liūdina tai, kad akyse nyksta pagrindinis tautos išlikimo principas – tautinė mokykla. „Man nesuprantami mokytojų streikai dėl atlyginimų, nors okupacijos metais didžioji dalis mokytojų būdavo alkani, bet nesiskūsdavo. Jie užsispyrusiai kūrė tautos ateitį – savo žinias ir patyrimą perduodami jaunąjai kartai. Dabartiniu metu auklėjami kosmopolitai, neturintys gyvenimo tikslo, o tik suprantantys pinigų vertę. Vertybės pasikeitė ir mano Lietuvos ateitis miglota, nes jaunimas bėga iš tėvynės dėl gardaus valgio, malonumų“, - savo nuogąstavimus dėl Lietuvos ateities išsakė Vyčio Kryžiaus ordino turėtojas.

Baigdamas pokalbį, palangiškis, šalies laisvės gynėjas sakė: „Tėvynės meilė yra milžiniškas, neišsenkantis dvasios galios šaltinis, kurio versmė trykšta iš mūsų širdžių“.