Medalių žmogaus Petro Gintalo gyvenimas – tarp Telšių ir Palangos

„Medalio žmogus“ – taip pavadinta dar visai neseniai išleista knyga apie žymų medalininką Petrą Gintalą. Jau seniai žinomas menininkas save įvardina kaip dviejų miestų gyventoją – jis gimė Telšiuose, tačiau gyvenimas taip surėdė, jog teko gyventi ir Palangoje, kur ir baigė mokyklą, atrado savo pirmuosius meninius gebėjimus, vėliau vėl grįžo į Telšius, kur ir dabar kuria bei padeda kurti jauniesiems menininkams. Apie gyvenimą, kūrybą ir įvairias akimirkas – ir geras, ir prastesnes – kalbėjomės su Petru susitikę Palangoje.

Trys Petrai
Pokalbį pradėjome nuo to, jog Petro Gintalo vardas knygos viršelį papuošė jau ne pirmą kartą, nors, tiesa, tai ne vienas ir tas pats Petras Gintalas. Pirmoji knyga, pavadinta „Petras Gintalas. Gyvenimas ir kūryba“ pasirodė apie „Palangos tilto“ pašnekovo dėdę. Jis buvo aktorius, režisierius, dramaturgas, poetas, žurnalistas, tarpukario ir pokario metais veikusių kultūros, švietimo įstaigų, darbininkų profesinių sąjungų organizatorius, vadovas. Kita knyga – apie sūnų Petrą, kuris išėjo iš gyvenimo gerokai per jaunas, vos devyniolikos, jį pasiglemžė Baltijos jūra. Po šio įvykio, prisipažino pašnekovas, jis jūrai simpatijos nebejaučiąs. Žuvęs sūnus, Petro iniciatyvos dėka, po mirties nebuvo pamirštas, jis tapo Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos laureatu už debiutinę poezijos knygą. Po jaunojo talentingo kūrėjo mirties išleistoje knygoje „Einu namo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007) spausdinamas P. Gintalo įvairiapusės kūrybos palikimas – eilėraščiai, proza, dienoraščio fragmentai.
„Sūnus nei gėrė, nei rūkė, buvo išskirtinis vaikas. Nežinia, kas ten buvo užėję, jog sumanė savo jėgas išbandyti šokinėjant nuo tilto į jūrą, nors tai yra draudžiama. Tikėjosi, jog nuplauks iki kranto. Su draugais šventė. Tais metais jis buvo įstojęs į Vilniaus universiteto komunikacijų fakulteto informologijos specialybę. Nesužiūrėjau, netekau sūnaus. Buvau užtikrintas, kad Petras daug atsargesnis nei mano vyresnėlis sūnus Martynas (M. Gintalas – ir knygos „Petras Gintalas. Medalio žmogus“ dailininkas). Jis visuomet buvo toks savarankiškas. Bet štai reikėjo save išmėginti“, – pasakojo Petras apie sūnaus netektį. Atradęs sukauptų daug jaunojo Petro eilėraščių jis sumanė juos pateikti premijai gauti ir eilėraščių rinkinys neliko nepastebėtas, knygelė buvo išleista.
Tad visos trys knygos – tarsi viena kitos seka, apie tris giminės Petrus, pasižymėjusius vienokiais ar kitokiais talentais. „Tiek mano dėdės, tiek mano sūnaus likimai – tragiški. Besu vienintelis Petras“, – palingavo galva pašnekovas.

Mokyklos metai – Palangoje
„Gimiau pavasarį, bet, pasirodo — rudenį“, – knygą pradeda menininkas. Pasirodo, P. Gintalas, vienas žinomiausių šiandienos medalininkų, gimė Bonifaco ir Janinos Gintalų šeimoje, Telšiuose, 1944 m. rugpjūčio 24 d., tačiau oficialiai užregistruotas tik 1945 m. balandžio 23 d. „Pajaunino mane, bet dėl to į kariuomenę nepaėmė“, – nusijuokė Petras.
Be Petro, šeimoje augo dar du broliai. Vaikystė ir mokyklos suolo metai prabėgo Palangoje. Baigęs Palangos vidurinę mokyklą, būsimasis menininkas per vadinamąją gamybinę praktiką pramoko gintaro apdirbimo amato. Jau pirmieji P. Gintalo darbai atkreipė dėmesį. Vilniaus dailės institute įgijo dailininko konstruktoriaus – dizainerio – specialybę. Kurį laiką dirbo pagal specialybę, tačiau vis traukė skulptūra, tapyba. Studijų draugo pakviestas, grįžo į Telšius, į neseniai Telšių taikomosios dailės technikume įsteigtą Dizaino skyrių. Taip P. Gintalas tapo dėstytoju ir kurso kuratoriumi.
Kalbėdamas Petras apie savo gyvenimą neslėpė, jog daug padaryta Telšiams, daug palikta ateinančioms kartoms, o tai labai džiugina, juk toks ir yra tikslas.
P. Gintalas, dėstydamas piešimą bei kompoziciją skulptoriams ir dizaineriams, suformavo kompozicijos dėstymo pirmame kurse pagrindus. Menininko svajonė, kad Žemaitijos sostinėje atsirastų aukštoji taikomosios dailės mokykla, kurioje būtų ugdomi profesionalūs dailininkai, 1998 m. išsipildė. Mokykla išaugo į Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių taikomosios dailės skyrių. Po metų P. Gintalas tapo direktoriumi, o 2003 m. — reorganizuoto VDA Telšių dailės fakulteto dekanu.
„Beveik pusę amžiaus vėl reziduoju gimtuosiuose Telšiuose. Dirbu eiliniu dėstytoju, einu profesoriaus pareigas. Ne, negaliu užmiršti nuostabiausios mokyklos – Telšių dailės technikumo, savo buvusių kolegų dėstytojų, studentų“, – knygoje savo mintis išsakė menininkas.

Dvi medalio pusės
Kaip apibūdina savo veiklą pats menininkas, jis lipdo miniatiūrinius plastikos dalykėlius, daro medalius, mažąsias skulptūras.
„Įkritau į didžiulį miniatiūrų ir poezijos pasaulį – jame susimažinau ir žvelgiu iš vabalų ropojimo perspektyvos, iš to matymo supratau, kokie svarbūs veido, viso kūno kvadratėliai, žolės, gamtos ląstelių, pagaliau pirštų atspaudai. Šiek tiek pasididinęs vėl pamatau: visko tiek pridaryta, prikurta – nebesusigaudau mygtukiniame virtualijų pasaulyje“, – kalba menininkas, prisipažinęs, jog jis ne tik kuria medalius, skulptūrą, bet jis mielai ir pats, kaip jo jaunesnysis sūnus, rašo.
Paklaustas, o ar daug šiandien esama medalininkų, jo kolegų, Petras atskleidė, jog jų ne taip ir daug, o tie, kurie yra, visi pažįstami, visi artimi. „Galima sakyti, jog medalių kūrimas – jau naftalininis užsiėmimas, mažai kas tuo besidomi ir imasi tokios veiklos. Visokių esama požiūrių“, – teigė P. Gintalas.
Menininkas papasakojo, jog ir parodose jau siekiama trimačio vaizdo, taip parodant abi medalio puses. Neveltui prakalbus apie medalio puses, prisiminėme ir populiarų posakį, jog visuomet esama ir antros medalio pusės. „Dažnai galima išgirsti kaip kokią paslaptį, kas gi yra toje antroje medalio pusėje. Paprasčiausiai: viena pusė – reprezentatyvioji, o kitoje pusėje gali būti to žmogaus ar įvykio, kuriam skirtas medalis, pateikti pagrindiniai faktai“, – pasakojo P. Gintalas.
P. Gintalas pasakojo, jog rinkdamasis specialybę, jis neabejodamas rinkosi menų studijas. „Tuomet didžiausi konkursai vyko į dizaino ir architektūros konkursus. Visos meno sritys, tokios kaip skulptūros ar tapybos, tais metais buvo sukurtos kaip pedagoginės studijos. Kitur stojant konkursai buvo daug paprastesni. O žinote, pedagogika – ne kiekvienam. Nemėgau ir aš tos pedagogikos. Oi, kiek nuotykių patyriau būdamas pats mokinys. Galėčiau istorijų daugybę pripasakoti. Bet man didžiulę įtaką padarė keletas nuostabių pedagogų, kuriuos iki šiol miniu geriausiu žodžiu“, – pripažino pokalbininkas.

„Baik durniuoti“
P. Gintalas savo kūrybos pradžia laiko 1972 m. Ėmėsi kurti medalius, kurių vienas pirmųjų skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms atminti.
„Susidomėjimas medaliais susijęs su mano panišku bėgimu iš Vilniaus. Buvau paskirtas į institutą, pradėjau dirbti tas žemės ūkio mašinas, ir pradėjo imti panika, kad ne tą kažką darau. Pabėgau į Palangą, vėl gavau neblogą darbą – reklamos skyriaus vedėjo. Atvažiavo Algis Mizgiris, pamatė ir sako – Petrai, baik durniuoti, važiuojam į Telšius, mums reikia tavo idėjų. Vieną gražią dieną sėdžiu aš savo butely (turėjau du kambarius su virtuve, bendras plotas 13 kvadratinių metrų) ir galvoju — reikia padaryti medalį. Ir kibausi kaip skęstantis už šiaudo. Pirmasis buvo Čiurlionis“, – knygoje prisiminimais dalijasi menininkas.
P. Gintalo medaliai pagal tematiką sąlygiškai skirstomi į skirtus asmenims ar personažams, miestams ir sau pačiam, savo asmeninei istorijai. Visi skirti esminiam dalykui – atminčiai.
„Lietuvos medalininkystės kontekste P. Gintalas išsiskiria kaip psichologinio portretinio medalio meistras. Dailininkas savo herojais pasirenka istorines Lietuvos asmenybes ir žymius kultūros veikėjus: jo medaliuose įamžinti Kristijonas Donelaitis, Petras Galaunė, Ignas Jokūbas Masalskis, Simonas Daukantas, Jonas Krizostomas Gintila, Vladas Drėma, Jonas Basanavičius, Čijunė Sugihara ir kt. Jų portretus medalininkas lipdo taip, tarsi rašytų išsamią biografiją, užkoduodamas ją smulkiausiose detalėse, veido ir rankų raukšlėse, akių žvilgsnyje. P. Gintalo medaliams būdingas griežtas, raiškus ir tvirtas braižas – giliai įrėžtomis linijomis formuojami ne tik įamžinti vertų veidų bruožai, bet ir vietovės, miestų bei šalių kontūrai, istoriniai ir įvairūs kiti gyvenimo įvykiai“, – akcentuoja menotyrininkai.
P. Gintalas surengė dvylika personalinių parodų, dalyvavo daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir įvairiose pasaulio šalyse. Už sukurtus medalius ne kartą įvairiuose konkursuose pelnė prizinių vietų.

Nevengdavo klaidų
O kokie prisiminimai liko iš gyvenimo Palangoje? Petras pasakojo, jog anuomet, kai tėvai persikraustė į Palangą, jam tai nesuteikė jokio džiaugsmo. Reikėjo palikti visus draugus, šėliones, atvyko į komercinį miestą, kuriame nuo mažumės visi ėmėsi įvairiausių darbų. Jis taip pat netrukus pradėjo dirbti: pristatydavo poilsiautojams lagaminus. Sunkūs jie būdavo, o jie dar tik vaikai, tad tekdavo nemažai paplušėti. „Poilsiautojai atvykdavo autobusais, mes juos pasitikdavome, turėdavome pristatyti jų daiktus į jų nuomojamą poilsiavietę. Jeigu Telšiuose galėdavome leisti laiką savo malonumui, dūkti, lėkti žvejoti, Palangoje gyvenimas buvo visai kitoks – čia verslas“, – šyptelėjo Petras.
Kurorte menininkas baigė ir mokyklą. Prisimena jis ir geru žodžiu mini menų mokytoją Janiną Jurkutę, lietuvių kalbos mokytoją Joną Brindzą. „Nežmoniškai daug padarydavau rašinėliuose klaidų. Viename žodyje būdavo trys keturios klaidos, praleidinėdavau raides. Nieko negalėdavau sau padaryti. Ir dabar turiu labai atidžiai savo raštus peržiūrėti. Jeigu mokytojas liepdavo parašyti rašinėlį laisva tema, man mintys liedavosi laisvai, tačiau klaidų neišvengdavau. Vieną rašinėlį, pamenu, parašiau apie draugystę, daviau ir draugams paskaityti, visiems labai patiko, bet tuometinė mokytoja vis tiek, primarginusi visą mano rašinį, parašė dvejetą. Klasiokai tuomet bandė ginčyti, jog puikiai parašytas, nesvarbios tos klaidos“, – šypsojosi prisiminęs Petras.
O rašymas ir išspausdinti žodžiai Petrą, kaip pats prisipažino, pailsina, nuramina besiblaškančias mintis, suteikia naujo įkvėpimo, kuris ir taip neapleidžia visapusiško menininko.

Knygą „Petras Gintalas. Medalio žmogus“ išleido VDA leidykla. Knygoje apžvelgiama dailininko kūryba nuo pirmųjų darbų iki 2015 metų. Šalia darbų iliustracijų – menininko poetinės refleksijos. P. Gintalo kūrinių, parodų katalogą, bibliografijos sąrašus sudarė istorikė Zita Dargaitė. Knygos redaktoriai Artūras Judžentis ir Vytautas Stulpinas. Panaudotos žinomų fotomenininkų Algimanto Aleksandravičiaus, Antano Lukšėno, Mečislovo Šilinsko fotografijos.