Mažai pagalbininkų? Rizikos šeimos skundžiasi ir dėl didelės globos

Nauji metai Lietuvai prasidėjo ne pačiais džiugiausiais įvykiais. Girdėjome apie Kėdainiuose sumestus į šulinį du mažamečius vaikus, netrukus šalį sukrėtė žinia apie Šiauliuose sudegusius tris mažamečius vaikus, ir tokios žinios pastarosiomis dienomis veja viena kitą. Ar įvykiai, sukrėtę Lietuvą, palietė Palangos valdininkų širdis, kad vaikais kurorte būtų labiau pasirūpinta?

Aplinkiniai neturėtų būti abejingi
Palangos miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Emilija Lapėnienė teigė „Palangos tiltui“, kad šalies įvykiai privertė dar kartą visus suklusti, todėl artimiausiomis dienomis šia vaikų teisių tema bus organizuojamas posėdis, kuriame bus svarstomi klausimai dėl šeimų, įtrauktų į rizikos grupę.
„Šiuo metu iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dar nesame gavę jokių nurodymų ar rekomendacijų, kurie priverstų dirbti kitaip, tačiau patys jau kreipiame padidintą dėmesį – nors ir dirbame svarstymų ir siūlymų lygmenyje. Svarbu, kad reikiama informacija greitai ir operatyviai pasiektų institucijas, kurios yra atsakingos už savo veiklą: rizikos grupių šeimų socialinius darbuotojus, vaikų teises ir panašiai“, – teigė vedėja.
E. Lapėnienė išsakė ir savo asmeninį požiūrį, kad ypatingai svarbu, jog tokiais atvejais, kurie pastaruoju metu minimi šalyje, nebūtų abejingi aplinkiniai.
„Turime reaguoti kiekvienas. Kaimynai, matantys ar žinantys apie smurtą šeimoje, vaikų nepriežiūrą, vaikų mokyklos nelankymą ir apie begalę kitokių įvykių turėtų nedelsdami informuoti atitinkamas tarnybas. Pasitaiko atvejų, kai moterys slepia faktą, jog prieš jas yra smurtaujama, nes bijo baisesnių atoveiksmių, bet paskui, kai nutinka koks šiurpus įvykis, yra „kratomos“ institucijos ir ieškoma kaltų“, – įžvalgomis pasidalijo pašnekovė.

Nelaimės nepriklauso nuo socialinio sluoksnio
Vaiko teisių apsaugos specialistės teigimu, ne visada nelaimės ar šiurpūs nutikimai įvyksta šeimose, kurios įtrauktos į rizikos grupes: „Žinoma, tikimybė didesnė, tačiau tai nereiškia, kad nelaimės negali įvykti ir kitose šeimose. Labai dažnai dėmesys kreipiamas į atokių kaimų bendruomenes, kuriose vyrauja didesnis nedarbas ar skurdas, bet pasitaiko atvejų, kai nesuvokiami dalykai dedasi ir tikrai išsilavinusių žmonių šeimose, kuriose, iš šalies žvelgiant, regis, viskas yra gerai“.
Rizikos grupės šeimoms reikalingas didesnis specialistų dėmesys ir jose vyksta daugiau incidentų, tačiau vienos priežasties, kodėl vis dažniau girdime apie šiurpius nutikimus šeimose, anot E. Lapėnienės, nėra: „Jeigu prisimintume pastaruosius įvykius Kėdainiuose, iki tokio žiauraus sprendimo įvyksta labai daug – nedarbas, skurdas, pakitusi šeimos samprata, santuokinių nesutarimas. Nedarnioje šeimoje gali įvykti labai skaudžių dalykų“.

Nuspėti neprognozuojamą girtaujančio elgesį – neįmanoma
Prisimenant pastaruosius nutikimus Lietuvoje, visos atsakingos institucijos ir specialistai vieningai tvirtino – šeima buvo prižiūrima ir nieko blogo joje nepastebėta. Tačiau šiandien jau akivaizdu, kad kažkur visgi pražiūrėta. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę: „Visada sakau, jog nėra tokios institucijos, kuri nuspėtų neprognozuojamą elgesį. Mūsų specialistai taip pat lanko šeimas, įtrauktas į rizikos grupę, sprendžia aktualius klausimus, bet niekada negali žinoti, kas šaus į galvą girtaujančiam. Ypatingai nakties metu, kuomet socialinės tarnybos nedirba. Specialistai šeimas lanko darbo dienomis, o kas vyksta savaitgaliais – lieka tik šeimos ir aplinkinių budrumo bei neabejingumo reikalas“.

Bendradarbiaujama su PGT ir „Maisto banku“
Palangos miesto socialinių paslaugų centro vadovė Daiva Dekontaitė ir visas centro personalas kol kas dirba kaip dirbę ir jokių naujų sprendimų, sustiprinančių prevenciją rizikos šeimose, kad nenutiktų ko nors panašaus kaip Kėdainiuose ar Šiauliuose, Palangoje nesiėmė: „Dirbame kaip dirbę ir drastiškų sprendimų kol kas nepriėmėme, bet tokie įvykiai neabejojamai paveikia ir verčia suklusti. Po šalį sukrėtusių įvykių praėjo dar labai mažai laiko, bet įstaigoje jau sudėliojome prioritetinius planus. Pati važiuoju ir lankau šeimas, stebiu jų buitį ir gyvenimo sąlygas, kartu diskutuojame, kokios trūksta pagalbos“.
D. Dekontaitė sakė, kad šią savaitę buvo veikiama kartu su Palangos priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (PGT): „Vykome į rizikingas šeimas ir sprendėme dūmų detektorių įrengimo klausimus. Vargingai gyvenančiose šeimose dažnai būna problemų su šildymo įrenginiais, turintys problemų su alkoholiu neretai rūko lovose, tad siekiant išvengti skaudžių nelaimių, PGT specialistai rekomenduoja namuose įrengti autonominius dūmų jutiklius, kurie įspės apie kylantį gaisrą“.
Žiemą, kuomet slegia didesnė mokesčių našta, išgyventi tampa tikrai sunkiau, tad socialiniai darbuotojai stengiasi suteikti įvairią materialinę pagalbą. Šią savaitę Socialinių paslaugų centras susitarė dėl bendradarbiavimo su „Maisto banku“, tad centro vadovė džiaugiasi, jog galės šeimoms pagelbėti ir maisto produktais.

Socialinių darbuotojų stygius
Socialines paslaugas rizikos šeimoms šiuo metu Palangoje teikia tik dvi darbuotojos. Norint užtikrinti produktyvų darbą ir dažniau lankyti šeimas, toks darbuotojų skaičius, pasak Socialinių paslaugų centro vadovės, tikrai per mažas.
„Kad galėtume užtikrinti pilną darbą, padėti šeimoms, lavinti jų socialinius įgūdžius, su tokiu darbuotojų kiekiu galėtume aptarnauti daugių daugiausiai 7 šeimas, o šiuo metu jų turime 28. Galėtume kur kas dažniau nuvykti į tas šeimas, praleisti ten daugiau laiko, bendrauti su vaikais, jaunomis mamomis. Šiuo metu mūsų darbuotojos stengiasi kaip įmanoma dažniau lankyti šeimas, tačiau dažniausiai vykstame kartą ar du per savaitę. Čia kliūva ir popierizmas – norint dažnai lankyti šeimą, reikia užpildyti nemenką pluoštą dokumentacijos, o tai iš tiesų apsunkina darbą“, – kalbėjo centro vadovė.
D. Dekontaitės teigimu, socialinis darbas nedirbamas užmerktomis akimis ir nesivadovaujama uždėto pliuso principu: „Šioje srityje niekada nevyksta darbas, kad jei jau aš šiandien toje šeimoje buvau, pakartotinai tą pačią dieną ar savaitę nebegaliu nuvykti. Pasitaiko, jog tenka grįžti labai dažnai ir abejingi likti negalime. Viskas priklauso nuo to, ką pamatome apsilankę – ar vaikai išvesti į darželį, ar namie yra maisto, ar namai šilti“.
D. Dekontaitė tikina, jog reaguojama į aplinkinių, gyvenančių šalia rizikos šeimų, pranešimus: „Esame vykę ne kartą, ir kaimynų pranešta informacija pasitvirtino. Esame aptikę, kad šeimose girtaujama, kad smurtaujama ir pan. Dirbame su seniūnais, su Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Visi telkiamės ir ieškome bendrų problemos sprendimo būdų. Mums atrodantys elementarūs kasdieniai veiksmai mūsų prižiūrimoms šeimoms kartais būna iššūkis – kartu ir gaminame, kartu einame mokėti mokesčių ir pan. Žodžiu, bandome kiek įmanoma integruoti juos socialiniame gyvenime“.

Didžiausia spraga – gyvenimas iš pašalpų
Šeimos į rizikos grupes įtraukiamos dėl daugelio priežasčių – skurdo, alkoholizmo, nedarbo, tačiau pagrindine priežastimi D. Dekontaitė įvardijo gyvenimą iš pašalpų: „Tokie žmonės nėra motyvuoti dirbti. Jie gyvena iš socialinių pašalpų, iš išmokų už vaikus. Šį dalyką Socialinei sveikatos ir apsaugos ministerijai siūlyčiau atidžiai peržiūrėti ir kažkokiu būdu riboti, nes tai jau darosi nesibaigiančia tendencija. Dažnas rizikos šeimų narys, paklaustas, kodėl neina dirbti, atsako, kad nemato reikalo – jie gauna tiek pat, o kartais ir daugiau nei tas, kuris dirba už minimalų atlygį. Čia aš matau didžiulę problemą, o šis mechanizmas užsivedęs ir nestabdomas jau kuris laikas“. Socialinių paslaugų centro direktorė pasigenda ir grįžtamojo ryšio su mokyklų socialiniais pedagogais.
Moteris pritaria Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos E. Lapėnienės minčiai, kad nereikia steigti jokių naujų institucijų, jų pakanka, tačiau neretai trūksta bendradarbiavimo. „Aktyviausiai dirbame su Vaiko teisių tarnyba, bet bendravimo su mokyklomis tikrai trūksta. Yra rizikos vaikų, kurie patiria patyčias, psichologinį ar emocinį smurtą. Čia aš matau bendradarbiavimo trūkumą. Šį klausimą pati kelsiu planuojamame bendruomenės posėdyje su Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir atsakingais savivaldybės administracijos darbuotojais“, – kalbėjo pašnekovė.

Palangoje stipri kontrolė
Palangos miesto komisariato Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Genovaitė Jociuvienė dirba su nepilnamečiais ir žino, kas vyksta rizikos šeimose. Specialistė pasakoja, kad pastarųjų savaičių įvykiai, tikėtina, Palangoje nenutiks, nes iš lankomų šeimų girdėjusi, jog Palangoje per stipri kontrolė: „Ne vieną kartą girdėjau kalbant, kad iš regionų atsikraustę į kurortą, ketina važiuoti gyventi į kitus miestus, nes pas juos per dažnai lankosi įvairūs specialistai ir kontroliuoja. Tad, manau, jei nuolat aktyviai dirbama ir vykdoma stipri kontrolė, nelaimingų nutikimų tikimybė rizikos šeimose kur kas mažesnė“.
Specialistės teigimu, dažniausiai yra per mažai socialinių darbuotojų, tad fiziškai neįmanoma dažnai lankyti rizikingas šeimas. Dirbdama su vaikais, G. Jociuvienė pastebi, kad tokių šeimų vaikams mokykloje integruotis nėra labai sunku, priešingai, kartais užimamos net lyderio pozicijos: „Daug dirbame su socialiniais pedagogais, aktualus išlieka patyčių klausimas. Ir labai dažnai visi mano, kad būtent tokie vaikai patiria daugiau patyčių nei kiti, tačiau vis dažniau pasitaiko atvejų, kuomet būtent šie vaikai psichologiškai skriaudžia kitus. Ir tai natūralu, nes kokį gi jie pavyzdį mato namuose. Jie namie patiria ir fizinį smurtą, tad dažnai tai atsineša ir į mokyklą“.

Vien tik socialinio pedagogo įdirbio neužtenka
Palangos pradinės mokyklos socialinės pedagogės Josanos Viržintienės teigimu, dirbant su rizikos grupės šeimomis, svarbu komandinis darbas: „Labai svarbu tokiais atvejais veikti kartu, kad pati šeima ir už ją atsakingos institucijos vieningai, produktyviai bendradarbiautų“. Pastarieji šalies įvykiai Palangos pradinės mokyklos įprasto darbo režimo nepakeitė, bet, kaip sako pati socialinė pedagogė, padidintas dėmesys darbui su rizikos grupėje esančiais ugdytiniais vyksta kiekvieną dieną.
„Mūsų įstaigoje su socialinės rizikos vaikais dirbama nuolat, siekiama gerinti jų socialinius įgūdžius, didinama ugdymo motyvacija, padedama spręsti elgesio ir bendravimo sunkumus“, – sakė moteris. Ir tenka dirbti ne tik su vaiku, o su visa šeima: „Stokojama tėvystės įgūdžių, ir neužtenka tik socialinio pedagogo įdirbio – dirbame su visais švietimo pagalbos specialistais. Tėvai ne visada sugeba sudaryti palankias sąlygas vaiko socializacijai“.

Svajonė – šeimos psichoterapija ir dienos centras
Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Lina Kunickienė mato ir kitokią pagalbą rizikos šeimoms: „Krizę šeimoje neretai lemia įsisenėjusių socialinių, psichologinių ir kt. problemų suma. Čia ypač praverstų sisteminė šeimos psichoterapija, bet apie ją mes galime tik pasvajoti. Manyčiau, jog pagrindinė visuomenės problema – nepakankamas dėmesys psichikos sveikatai. Ši aplinkybė sąlygoja daugybę neigiamų reiškinių – nuo priklausomybės ligomis sergančiųjų skaičiaus iki smurto artimoje aplinkoje, rizikingo vairavimo, savižudybių“. Tokios ir panašios problemos, anot L. Kunickienės, negali būti išsprendžiamos be sisteminio požiūrio bei efektyvaus institucijų bendradarbiavimo: „Būtina mažinti alkoholio prieinamumą, siekti, kad jauni žmonės neiškristų iš darbo rinkos, neįprastų gyventi tik iš pašalpų. Būtent pastarasis faktorius neretai įsuka ydingą priklausomybių ir smurto karuselę“. Kad panašūs įvykiai nepasikartotų ir Palangoje, L. Kunickienė garsiai išsakė ir pageidavimą, jog Palangos vaikams ir jaunimui ypač reikėtų Vaikų dienos centro ir Jaunimo centro, kad kritinėse situacijose atsidūrusių šeimų vaikai turėtų kuo didesnį užimtumą ir lengviau socializuotųsi.