„Man garbė pasakyti, kad man jau yra 85-eri metai“

Linas JEGELEVIČIUS, 2015-04-23
Peržiūrėta
2438
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Stasė Beniušienė
Stasė Beniušienė

85-oji palangiškės, buvusios mokytojos Stasės Beniušienės jubiliejaus šventė šiandien bus kitokia: su filmu, įprasminančiu ilgus gyvenimo metus. Galbūt į šventę atvyks pakviestas, jau 91-erių sulaukęs buvęs dėstytojas iš buvusios Klaipėdos mokytojų seminarijos, kiti seminaristai, jau nekalbant apie gausius šeimos narius. Svarbiausia, ponia Stasė šventei diriguos pati: nekėpsos išvargusi, bet žvaliai, kaip ir šių eilučių autoriui, mėnesių ir dienų tikslumu visus praves savo gyvenimo laiptais. Tiksliau: prisimins ilgą gyvenimą eilėmis. Kai kurie posmai nedyla jos šviesioje atmintyje jau dešimtmečius, o nauji gimsta lengvai, spontaniškai.

Svarbiausia – tvirta šeima
„Man taip yra. Pasižiūriu į žmogų, prisimenu gyvenimo įvykius ir eilės pačios liejasi“, – prisipažino S. Beniušienė. Kad posmai ritmingi, prasmingi, o kitąkart šelmiški įsitikino ir šių eilučių autorius.
Saulės lepiname kambaryje jos namuose Žvejų gatvėje ponia Stasė, ruošdamasi pokalbiui, surengė tikrų tikriausią parodą: su gausybe rankdarbių (ant sofos atlošo paklota itin brangi jubiliatei- pačios megzta staltiesė, kai dar Staselei buvo dešimt metų), albumais, įamžinusiais vaikų, artimųjų ir jau į Anapilį iškeliavusių brangiausių žmonių gyvenimus.
O kur dar ponios Stasės knygelė, išleista pradinukams, ir, žinoma, namų parodos žemčiūgas – S. Beniušienės albumas savo 55-ajam jubiliejui?
Jis – ne bet koks. Jį dėliodama padedant vyrui Albertui, kuris, beje, buvo miesto savivaldybės Tarybos narys, Palangos krikščionių demokratų skyriaus pirmininkas, ponia Stasė susirado daugumą savo kurso Klaipėdos mokytojų seminarijoje draugų, užrašė jų gyvenimo istorijas, nufotografavo ir sudėjo į albumą.
„Pati sau pasidariau brangią dovaną. Rodos, tai dar visai neseniai buvo“, – sakė S. Beniušienė.
Pastarosiomis savaitėmis, ji prisipažino, sunkiai sekasi bluostą sudėti: galvojant apie jubiliejų vis mintys galvoje – dažniausiai eilėmis – vis kirba.
Į šventę, žinoma, atvyks daug plačios giminės, artimųjų, tik, aišku, anūkė iš Atlantos, JAV, neparlėks ir anūkas iš Vokietijos, ir anūkė iš Londono.
Ką ir kalbėti apie išėjusiuosius į Amžinybę, o joje – brangiausi žmonės: vyras, pralaimėjęs kovą su Alzhaimerio liga, dukra Alina ir anūkas, marti, kiti artimieji.
Bene sunkiausi buvo 2009-ieji, kai vienas po kito žemę paliko vyras, avarijoje tragiškai žuvusi dukra Alina, marti. Moteris skaudžiai išgyveno ir 19-mečio anūko tragišką žūtį.
„O, koks jis buvo – aukštas, šviesus, gražus lengvaatletis - visas gyvenimas laukė priešakyje...“ – prisiminė pašnekovė.
Kitą žmogų tokia netekčių virtinė sužlugdytų, bet ponia Stasė atsirėmė į kitų šeimos narių pečius ir išlaikė likimo išbandymus. „Jeigu ne tvirta mūsų šeima, mano nuostabūs vaikai, nežinau, kaip mes būtume viską ištvėrę“, – sakė moteris.
Išmeskite tuos metus iš jos gyvenimo, ir jis atrodys kaip tie gražūs, patrauklūs rankdarbiai iš ponios Stasės jubiliejinės namų parodėlės.

„Labai gerą ir ramų gyvenimą turėjau“
„Negaliu, tikrai negaliu skųstis gyvenimu: labai gerą ir ramų gyvenimą visą amžių turėjau. Nereikėjo dėl nieko draskytis. Nereikėjo pavydėti – o pavydas žudo – vyras mane labai mylėjo. Kitos moterys neatsistebi, kad 85 metų sulaukusi, esu nesukriošusi. Sakau joms, jog esu dėkinga savo vyrui, kuris man neleido susenti, – pasakojo S. Beniušienė. – Žinoma, ir labai geri vaikai visi buvo (jų Beniušiai užaugino keturis – aut.). Galiu pasakyti, kad jie patys užaugo: buvo labai savarankiški, nereikėjo niekada tikrinti pamokų“.
Pusiau rimtai, pusiau juokais, mokytoja dirbusi ponia Stasė jiems pasakydavusi, kas gi būtų, jeigu jai tektų tikrinti ne tik mokinių, bet ir vaikų namų darbus.
Gimusi Smetonos laikais ji sako „sunkiai atsimenanti“ šiuos laikus, bet atsiminimai apie tėvelius, šeimą išauginusius Kretingos rajone, Seleniuose, vis dar labai ryškūs. „Tėvelis buvo griežtas, bet labai teisingas žmogus, labai taupė, kad visiems užtektų duonutės. O mamytė buvo geroji namų jėga, darbšti kaip bitutė – visas burnas reikėjo pamaitinti, paglostyti, tinkamą žodį rasti paguodai“, – prisiminė S. Beniušienė.
O kaip nepadeklamuosi seno, meile sušildyto posmo!
Gimiau aš toje šalyje
Bajorės pagiry
Pro šalį ėjo kelias
O kaimas vadinosi Seleniai.
Turėjau aš labai gerą mamytę ir nuostabų tėvelį
Dar porą ir sesyčių
Tik vienintelį brolelį.

Selenių kaimas buvo Salantų valsčiuje, Kretingos rajone. Baigusi seminarija gavo paskyrimą mokytojauti, Vieštuvėnuose Plungės rajone. Čia jauna mokytoja sukūrė šeimą, taip pat su salantiškiu. Vėliau dirbo Alsėdžių miestelyje, Plungės rajone. Čia gimė ir abi dukros - Dainora ir Alina. Pagausėjus šeimai, persikėlė i Plungės rajoną, Mišėnus, čia buvo ir pradinė mokykla.
Apie kraustymąsi ponia Stasė papasakojo eilėmis.
Šeimyna, brač, nemenka.
Iš miesteliuko sprukti tenka.
Į Mišėnų pradinę atsikėlėme.
Ir į ūkio darbus pasinėrėme.
Dar po metų keturių
Dvi burnos prisidėjo prie visų.
Iš Mišėnų persikėlė dirbti i Lieplaukę. Joje gyvendami abu su vyru neakivaizdiniu būdu studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Vaikai mokėsi ne tik Lieplaukės aštuonmetėje mokykloje, bet ir Telšiuose, muzikos.
„Dabartiniai tėvai nesuvoks, bet mes tada kraustėmės pagal vaikų reikalus. Aplakstėme pusę Lietuvos, kad jie galėtų mokytis, kur buvo geriausi mokytojai ir kad vaikams nereikėtų eiti dešimtis kilometrų į mokyklą“, – sakė palangiškė.
Nustebinusi virtine kaimynų pavardžių ir gyvenimo tarpsnių išdėstymu vos ne mėnesių tikslumu, S. Beniušienė džiaugėsi, kad atmintis nė kiek nedyla. „Tokia pati likusi, kai man buvo 50. Ypač lengvai posmus atsimenu. Net pačius seniausius“, – stebino jubiliatė.

Pėsčiomis iš Būtingės – į Palangą
Jau vaikystėje save įsivaizdavusi mokytoja, ponia Stasė kantriai siekė savo tikslo: 1950-aisiais baigė neseniai atidarytą Klaipėdos mokytojų seminariją. Pirmas paskyrimas – Lieplaukės aštuonmetėje mokykloje, Telšių apskrityje. „Vaikų mokslo reikalai“ jaunų mokytojų šeimą 1969 metais atvedė į Palangą.
Bet jaunai pradinių klasių mokytojai darbo čia nebuvo – šešių narių šeimą teko pradžioje išlaikyti vyrui. „Mūsų čia niekas nelaukė. Į Palangą tuomet buvo suvažiavę visi mokytojai iš kaimų. Palangoje tada mokytojų buvo gerokai daugiau nei reikėjo“, – prisiminė S. Beniušienė. Jos atminty – vis dar gyvas posmas, sudėtas prieš beveik pusamžį.
Mūsų čia niekas nelaukė,
Laimėjome mes tik tiek, kad
Visos mokyklos reikalingos buvo čia,
Nereikėjo važinėtis dienom ir nakčia
Vyrelis įsikibęs į darbus kokius penkis,
Aš – kiek mažiau,
Bet abu dirbame sukandę dantis.
Galop tuometinis Palangos švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Janušauskas poniai Stasei davė „auksinį“ patarimą: „Jeigu nori įsidarbinti Palangos mokykloje, pirmiausia pradėk nuo toliau – Būtingės“.
Į Būtingės mokyklą S. Beniušienė vyko su darbininkų „gaziku“ – autobusai nekursavo.
„Ne kartą teko pėsčiomis pareiti iš Būtingės į Palangą. Pareidavau nusikamavusi. Juk dar parsinešdavau krūvas mokinių sąsiuvinių. O vakare tekdavo skubėti į naują darbą – į Nežinybinę apsaugą, kurioje dirbau operatore. Išeidavau į tą darbą pusę šešių, o grįždavau pusę pirmos nakties. Vos sudedi bluostą, o jau turi keltis, nes pusę šešių turėjau būti mokykloje Būtingėje“, – prisiminė S. Beniušienė.

Dirbo daug, kūrybingai ir su meile
Kadangi mokytojų alga buvo labai maža, o jaunai šeimai norėjosi savo būsto Palangoje, jauna moteris dar darbavosi ir Plungėje, Liaudies gaminių įmonėje „Minija“.
„Buvome buteliui Jasinskio gatvėje (dabar Kretingos gatvė – aut.) susiskolinę giminių pinigus, norėjosi kuo greičiau skolą atiduoti. Vyras pinigus susirinko tiesiai į „sakvojažą“, „Zaporožiečiu“ aplėkęs gimines“, – prisiminė S. Beniušienė.
Darbšti šeima vėliau įsigijo namo dalį Žvejų gatvėje.
Bet Palangoje pradinių klasių mokytojos darbo nepavyko gauti, todėl, gavusi pasiūlymą, vienerius metus dirbo vaikų darželyje „Pasaka“.
Vėliau įsidarbino ką tik pastatyme vaikų darželyje „Nykštukas“, kuriame 12 metų dirbo metodininke.
85-metė iki šiol atsimena „pasaulinio masto“ auklėtinį Luką. „Toks blogiukas buvo, kad baisu, bet stengiausi iš jo žmogų padaryti“, – šypsojosi S. Beniušienė. Bet visi vaikai darželyje paprastai buvo nuostabūs.
„Įeidavau į klasę, pasilabindavau, nusišypsodavau, ir savo gera nuotaika užkrėsdavau visą klasę“, – pasakojo giedro veido moteris.
Pasigedusi reikiamų mokymo priemonių, ji parašė dvi knygas skirtingo amžiaus vaikų grupėms. „Viską padariau pati. Net viršelius pati kūriau“, – rodė knygelę S. Beniušienė.
Kai mokytojavo dar Alsėdžiuose, jaunai mokytojai teko vienoje klasėje mokyti net 56 vaikus. „Net nespėdavau per pamoką kiekvienam vaikui po raidę parašyti“, – juokėsi moteris. Ji prašė, kad klasę padalintų į dvi dalis, bet kartą atėjęs direktorius sugudravo – atlikęs klasėje nedidelį žinių testą, atsirinko ir iš klasės išsivedė gabiausius mokinius.
Pedagoginis darbas nebuvo gerai apmokamas – gaudavo vos 100 rublių, todėl iki pensijos likus pusantrų metų, išėjo dirbti į draudimą.
„Didesnei pensijai užsidirbti“, – sakė palangiškė. Ponia Stasė pasirodė esanti sumani darbuotoja: gavusi įmonių darbuotojų adresus, ji, skirtingai nei kiti draudimo agentai, savo galimus klientus aplankydavo namuose.

„Tegul kiekvienas tokį amžių nugyvena laimingas“
Nors S. Beniušienė šiandien galėtų mėgautis gražia Palanga ir didelės šeimos meile, bet vis dar negali nustygti vietoje: atnaujina albumus, vasarą prižiūri didelį daržą su vaismedžiais, sezono metu priima poilsiautojus, kurie žavisi jos jaukiu, „skandinavišku“ namų stiliumi, o pernai ponia Stasė baigė Trečiojo amžiaus universitetą Palangoje.
Žinoma, prieš šį įsimintiną savaitgalį, visos mintys – jam. „Va, pati parašiau giminėms kvietimą. Žinoma, eilėmis“, – šypsojosi miela senjorė.
Net nedrįsau klausti, ar verta bijoti senatvės. Juk akivaizdu: beveik valandą nuostabiomis gyvenimo istorijomis mane lepino jaunatviška širdis ir šviesus protas.
„Man yra garbė pasakyti, kad man jau yra 85 metai. Kaip Dievą myliu: garbė. Tegul kiekvienas tiek nugyvena laimingas“, – sakė S. Beniušienė.
Nuostabaus Jums jubiliejaus, ponia Stase!

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Praėję metai net tik Vilniaus, bet ir Palangos, Šventosios NT rinkoms nebuvo patys geriausi ir svajojantys apie būstą pajūryje jau trina rankomis – šie metai gali būti lemtingi.


Net ir atsisveikindamas D. Paluckas tiesos pasakyti neišdrįso

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2018 03 02 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Uždanga nusileido. Vos kiek daugiau nei 7 metus Palangos politinėje padangėje švietusi Dano Palucko kometa užgeso nepalikdama net savo uodegos pėdsako.  


Su Naujaisiais metais, mieli „Palangos tilto“ skaitytojai ir visi palangiškiai! Nors pagal kinų kalendorių 2018-ieji – Šuns metai, man jie – naujovių metai.


Šio teksto pradžioje rūpi pakartoti vieno ne pirmos jaunystės buvusio „Palangos elito“ „aksakalo“ frazę: „Gerumas – ne profesija“.


Vasaros pradžioje žinia, kad Palangos miestas sėkmingai iš UAB „Litesko“ perėmė į savo rankas jai prieš 15 metų išnuomotą savo turtą – šilumos tinklus, liko vasaros nuotaikomis gyvenančių palangiškių mažai pastebėta, bet už šio virsmo – titaniškos miesto, savivaldybės įmonės „Palangos šilumos tinklai“...


Palangos garbė valdžiai visa dar neapčiuopiama vertybė

Alvydas ZIABKUS, “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2015 08 17 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Tarpukario Lietuvos kariuomenėje gyvavo toks šūkis: „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“. Čia apie kardą, kuris buvo įteikiamas šventinant karininkus. Tokiu devizu turėtų vadovautis ir save gerbianti valdžia: nesant tikriems nežadėti, o jei jau prasižiota – tai pakeltu kardu bent kirsti.


85-oji palangiškės, buvusios mokytojos Stasės Beniušienės jubiliejaus šventė šiandien bus kitokia: su filmu, įprasminančiu ilgus gyvenimo metus. Galbūt į šventę atvyks pakviestas, jau 91-erių sulaukęs buvęs dėstytojas iš buvusios Klaipėdos mokytojų seminarijos, kiti seminaristai, jau nekalbant apie gausius šeimos narius. Svarbiausia, ponia...


Palangos vandentiekiui – jau 105 metai

Vitalius Bernardas LITVAITIS, 2013 08 12 | Rubrika: Miestas

Šie metai Palangai dosnūs istorinių įvykių sukaktimis – nuo „Laiminančio Kristaus“ atstatymo 20-mečio iki Palangos vardo paminėjimo istoriniuose dokumentuose 760-ties metų. Negana to, kaip liaudyje sakoma, „Dievas davė ir dar drėbtelėjo“, Palangai atiteko didi garbė ir didis įpareigojimas pabūti dar ir Kultūros sostine.


Angelina Jolie rado dar vieną būdą būti žvaigžde – ši aktorė, „Oskaro“ laureatė ir Jungtinių Tautų (JT) ambasadorė pabėgėlių reikalams, dabar sulaukia pagarbos pareiškimų iš sveikatos apsaugos aktyvistų, gydytojų ir savo gerbėjų, kai atskleidė, jog ryžosi abiejų krūtų pašalinimo operacijai, kad sumažintų riziką susirgti vėžiu. 37 metų aktorei abi...


Taip „Palangos tilto“ žurnalistei prieš kelis mėnesius kalbėjo Algimantas Vincas Ulba. Šiandien Palanga su juo atsisveikina, iškilus palangiškis išėjo Anapilin. Šio garbingo žmogaus Palanga neužmirš. Šviesuolis, eruditas, paprastas, nuoširdus, sąžiningas – taip jį apibūdina draugai, kolegos.  ...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius