M. Venskus: „Kartu kurkime Palangos parapijos bendruomenę ir tradicijas“

„Keiskimės kartu, būkime aktyvūs, kurkime parapijos bendruomenę ir tradicijas: juk parapija – jūsų, palangiškiai, o ne Mariaus, Jono ar Antano, juolab, kad nei vienas klebonas negyvens čia amžinai. Nors, tiesą sakant, kai kur nors nuvykstu ir pasakoju apie Palangą, neretai išsprūsta: „Mano parapija“, – prie tradicinio antradieninio puodelio kavos „Palangos tilto“ redakcijoje sakė Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, Palangos dekanato dekanas kunigas dr. Marius Venskus.

Vadovauja ne tik
parapijai
Valandą trukusio šilto ir atviro pokalbio metu paliestas labai platus temų spektras. Mūsų skaitytojai domėjosi ir tuo, kas yra Palangos dekanatas, į kurį įeina penkiolika parapijų, ir kokį darbą atlieka jo dekanas, ir tuo, kiek gerbiamam klebonui metų.
Pasak Palangos dekanato dekano, susitikimai su visų 15 parapijų klebonais vyksta kartą per mėnesį. Jų metu perduodami vyskupo nurodymai, kas reikalinga atlikti konkrečiose parapijose, taip pat tariamasi dėl administracinių dalykų, kad pastoracija būtų vientisa.
„Šių susitikimų metu daugiausiai kalbama apie ūkinius dalykus. Pavyzdžiui, dabar, turint omenyje, kas nutinka kitose Lietuvos parapijose, itin aktualūs yra su elektros instaliacija bei apsauga ir signalizacija susiję klausimai“, – sakė M. Venskus.
O dėl metų – dekanui trisdešimt ketveri, kilęs jis iš Plungės, ką, kaip pats juokauja, išduoda ir jo tarmė, vis išsprūstanti, kai bendraujama su parapijiečiais žemaičiais. Beje, visą informaciją tiek apie M. Venskų, tiek apie kitus kunigus, tiek apie dekanatą galima rasti Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos interneto tinklapyje.

Konkrečių patarimų
neduoda
Domėtasi ir klebono nuomone apie popiežių Pranciškų, ir tuo, su kokiais klausimais ir problemomis į kleboną bei kitus parapijos kunigus kreipiasi tikintieji, dalintasi savo maloniais bei nelabai maloniais išgyvenimais.
M. Venskus patikino, jog popiežiaus mintys ir idėjos tikrai pasiekia Palangos tikinčiuosius.
„Kai žiūriu į popiežius – tiek į popiežių Joną Paulių II, tiek į popiežių Pranciškų, tiek į anksčiau buvusius Šv. Petro sosto įpėdinius, įsitikinu Šventosios dvasios veikimu: tiek Jonas Paulius II, tiek dabar Pranciškus su savo mintimis ir darbais atėjo labai laiku. Pavyzdžiui, popiežiaus Pranciškaus mintys ir siekiai dėl bažnyčios paprastumo, prieinamumo šiandien itin aktualios. Kaip ir jo mokymas melstis: juk dažnas mūsų į Dievą kreipiasi pradėdamas nuo savęs, prašydamas: duok Dieve, man, būtent man savo malonių. O reikia melstis, lyg žiūrėtum į savo delną: visų pirma  nykštys: meldiesi už savo artimuosius. Toliau – kiti pirštai: tai maldos už kenčiančius, už tuos, kurių nepažįstame, ir tik paskui – mažasis pirštelis: malda už save“, – kalbėjo klebonas.
Atsiliepdamas į klausimą – ar jaunas amžius klebonui yra minusas, ar privalumas, M. Venskus visų pirma pabrėžė, jog vienoje iš pirmųjų maldų, melstų 2010-aisiais, kai jis tapo Palangos parapijos klebonu, jis sakęs, jog būtų kiek juokinga, jei kreiptųsi į tikinčiuosius „vaikai mano“, arba jeigu jie į jį kreiptųsi „tėve“. Tokie kreipiniai išties labiau tinka vyresnio amžiaus kunigams. O jis visada akcentuoja: keliaukime kartu.
O klausimai, kuriuos užduoda parapijiečiai – daug jų būna susiję su pačiu tikėjimu. Ir atsakymus į šiuos klausimus klebonas bent iš dalies sudės į straipsnį „Dešimt mitų apie tikėjimą“, kurį publikuos mūsų laikraštyje.
„Vienas iš tokių mitų – kad kunigas neva turi patarti, kaip gyventi. Konkrečių patarimų kunigas neturi duoti. Yra moralės normos, kurių visi turėtų laikytis, tačiau kurios per laiką kinta. O Dievo žodis – jis niekada nesikeičia. Tad jei nori gyventi gyvenimą, kurio trokšta tavo širdis, turi būti Dievo vaiku. Tikrai stengiamės nieko nebarti ir neauklėti. Nors kartais būna, kad, tarkim, užeina į parapijos raštinę tėvas ir sako: pakalbėkite su mano vaiku, nebesusitvarkome su juo. O ką gali kunigas padaryti ar pasakyti, jei to tėvo bažnyčioje per Mišias nesimato, jeigu vaikas iš tėvo pavyzdžio nemato, kad bažnyčia ir kunigas yra autoritetas? Juk mes – ne socialiniai darbuotojai“, – kalbėjo klebonas.

Būna ir kuriozų
Nors, kaip prisipažino klebonas, būna ir taip, kai ateina žmonės išties vedini rimtų bėdų, ir, pabendravus po valandą ar net dvi, jiems išėjus, lieka daug nerimo: kad tik kas jam nenutiktų... O paskui ateina kitas, ir skundžiasi, kad lapai ne taip sugrėbstyti. Tada būna be galo sunku „persijungti“, nors ir tam žmogui tuo metu lapai – didžiausia problema...
Būna ir kuriozinių situacijų. Antai vėlai vakare suskamba telefonas, ir kunigas kviečiamas suteikti paskutinio patepimo sakramentą. Nuvykus pas kvietusiuosius, paaiškėja, jog tiesiog vyras su žmona susipyko, ir toji pradėjo „mirti“...
Ir išties žmonės į kunigus dažnai kreipiasi toli gražu ne dėl tikėjimo dalykų. Tenka dvasiškiams ir psichologais pabūti. Ir į bendruomenės gyvenimą įsitraukti ne tik gerąją to žodžio prasme: „Būna, kad į bendruomenės gyvenimą mus bando įtraukti formuodami išankstinę nuomonę apie vieną ar kitą žmogų, kaimyną: ateina parapijiečiai ir pasakoja, va, tas žmogus yra labai blogas, geriau jau net į bažnyčią neitų. Bet juk ir jūs, žurnalistai, savo darbe su visokiais žmonėmis susiduriate. Ir mes. Žmogaus gi neišvarysi, koks jis bebūtų. Tad stengiamės, kad net tada, jei jis kalba apie kaimynų tarpusavio pykčius ir bylinėjimąsi, visų pirma užduotų klausimą sau: ar aš tikrai teisus? Ar tu krikščionis, ar tikintis, turi išmokti kovoti už savo teises, o ne gąsdinti kitus Jėzumi ar klebonu... Todėl dažnai nukreipiame žmones, patariame, kur, į kokias tarnybas jiems reikėtų kreiptis, kad būtų sprendžiami jiems aktualūs klausimai. O bažnyčioje turi būti Dievo ramybė“.
Paklaustas, ar palangiškiai – labai tikintys, ar nelabai, klebonas pasidalijo pastebėjimu, jog Palangos bažnyčia nuolat gausiai lankoma. Ir ne tik sekmadieniais. Vasarą didžioji besimeldžiančiųjų dalis – poilsiautojai, jai pasibaigus į bažnyčią sugrįžta patys parapijiečiai. Ir tokia situacija nėra labai keista – panaši padėtis ir kituose kurortuose, kad ir Italijoje, kur M. Venskui viename iš kurortų teko kunigauti pustrečių metų.

Parapijos namai
Su dideliu susidomėjimu mūsų skaitytojai klausėsi planų dėl parapijos namų atnaujinimo ir kokie jie turėtų tapti per keletą metų, domėjosi, tikėtina, jau šiais metais būsima parapijos pastoracine taryba, kurią sudarytų įvairių sričių palangiškių atstovai, kurie patartų klebonams įvairiais parapijai ir parapijiečiams aktualiais klausimais.
Kaip sakė M. Venskus, jau baigiamas klebonijos, kurioje įsikurtų ir parapijos namai, projektas, baigiami sutvarkyti ir rekonstrukcijos pradžiai reikalingi dokumentai.
Rekonstruojamo senojo pastato išorė nebūtų keičiama – tik perstumdamos sienos įrengiant naujas bei perplanuojant senas erdves. „Turime didžiulį, erdvų ir gan šviesų rūsį. Čia galėtų įsikurti „Caritas“, jie turėtų patalpas maistui dalyti, skalbyklą, dušą. Taip pat užtektų vietos Jaunimo centrui ir jų repeticijų salei, Katachetikos centrui, Šeimos centrui, valgyklai ir dar kelioms organizacijoms – pavyzdžiui, neseniai įsikūrusiam Vaiko ir mamos klubui“, – pasakojo klebonas.
Pirmajame aukšte būtų špitolė – arbatinė su terasa, parapijos raštinė, kad žmonėms nebereikėtų eiti į bažnyčią, parapijos biblioteka. Iš kiemo numatomas įėjimas į būsimą 200 kv. m salę su scena, kurioje galėtų vykti ir spektakliai, ir konferencijos, ir parodos, ir kiti renginiai bei keturios klasės vaikams rengtis katachezei.
Pokyčiai planuojami ir likusioje klebonijos sklypo dalyje, kurioje esama garažų, sandėlių bei sudegusio statinio pamatų. Šią sklypo dalį savo globon ir reikmėms paima 2008-aisiais vyskupijoje įkurta Kunigų solidarumo brolija, besirūpinanti jokių oficialių algų negaunančių ir senatvėje liekančių su 200 Lt nesiekiančia pensija kunigų socialinėmis garantijomis. Čia norima statyti svečių namus, kuriuose ketinama priimti į vyskupiją ir Palangą atvažiuojančias visas bažnytines organizacijas, norėsiančias čia rengti stovyklas, rekolekcijas, konferencijas, susirinkimus tiek iš Lietuvos, tiek į piligrimines keliones vykstančiuosius kitų šalių svečius.

Rinkliavos ir kalėdojimas
 Neapsieita ir be klausimų apie finansus: o iš kokių lėšų bus atnaujinami parapijos namai ir apskritai – kaip parapija ir čia tarnaujantys kunigai išsilaiko? Teirautasi klebono nuomonės apie bendrą mokestį parapijiečiams, nes, tarkim, Vokietijoje ar Italijoje tokio esama. Taip pat kalbėta apie aukas: vertėtų ar nevertėtų aiškiai paskelbti, kiek, tarkim, reikėtų aukoti už laidotuvių ar vestuvių ceremoniją.
„Mano nuomone, mokesčio idėja dar neverta svarstymo – ji nepriimtina ir netikslinga. Gal kada nors, po kokių 50 metų, kai susiformuos stipri parapijos bendruomenė, bus galima apie tam tikrą rinkliavą kalbėti. O kol kas, kaip metų metus, dešimtmečius ir dar seniau, išsilaikome iš tikinčiųjų aukų. Kadangi matote, kad ir elektra dega, ir vargonininkas, ir zakristijonai yra, ir ne tik bažnyčia, bet ir šventorius sutvarkytas, vadinasi, mūsų parapija laikosi. Nors yra tokių, kur kunigai priversti net zakristijoną atleisti, nes neturi iš ko jam atlygio sumokėti. O mokėti reikia – juk gyvi žmonės dirba“, – sakė M. Venskus.
Kalbant apie aukų dydį – jis yra žinomas. 2007-aisiais Vyskupų konferencijoje patvirtintos naujos normos dėl Mišių stipendijų, aukų pasidalijimo ir kunigų pragyvenimo. Minėtose normose nurodoma, jog neterminuotų Mišių stipendija laikytina 40 Lt, sudėtinėms Mišioms dažniausiai skiriama 5-30 Lt auka. Už 30-tą dieną po mirties aukojamas Mišias ir metines auka kunigui turėtų būti ne didesnė kaip 70 litų, o už kitas terminuotas Mišias – ne didesnė kaip 50 Lt. Draudžiama už laidotuves prašyti daugiau negu 150 Lt (į šią sumą neįeina atlyginimas bažnyčios tarnams). Galima paimti ir didesnę auką, jeigu tokia yra aukotojo valia. Jeigu aukotojas nežino, kiek reikia paaukoti, ir dėl šios priežasties aukoja gerokai didesnę auką už nustatytą, tada kunigas turi paaiškinti, koks yra vyskupų sprendimas dėl Mišių stipendijų, ir jog galima paaukoti mažiau.
„Savo ruožtu galiu užtikrinti, jog, kalbant apie laidotuves, kadangi šis skaudus įvykis dažniausiai būna netikėtas, tam tikrose situacijose už jas galima paaukoti ir vėliau, o tikrąją dieną nereikės aukoti nė cento“, – akcentavo M. Venskus, pridūręs, jog kiekviena auka ir jos dydis priklauso nuo aukotojo valios ir finansinių galimybių.
Ir čia pat pusiau rimtai, pusiau juokais pridūrė, jog kartais nelabai supranta tuos, kurie atvyksta į bažnyčią priimti santuokos sakramento, reikalauja, kad ir bažnyčia būtų papuošta, ir vargonai grotų, atvyksta į ceremoniją limuzinu, kurio nuoma valandai kainuoja 300 Lt, o po vestuvių „numeta“ 50 Lt auką.
Prisiminta ir seniau buvusi, ir šiuo metu atgaivinama kalėdojimo tradicija, apie kurią M. Venskus žadėjo parengti atskirą straipsnį mūsų laikraščiui be jau minėto skirtojo dešimčiai mitų apie tikėjimą.