Liudyti svetimųjų žiaurumą

Palangos tiltas, 2018-06-15
Peržiūrėta
1848
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Liudyti svetimųjų žiaurumą

Į Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skaityklą dažnai guviai užbėgadaugiau nei keturias dešimtis metų kurorte gyvenantis Petras Neverauskas. Ir vis nešinas nuotraukomis iš įvairių valstybinių švenčių, renginių,istorinių datų minėjimų, laisvės kovų dalyvių pagerbimų, kuriuose dalyvauja kaip Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos apskrities jūros šaulių 3-osios rinktinės Palangos šaulių 6-osios kuopos būrio vadas ar kaip Palangos „Jūros šaulių“ choristas. Jis tikrai turi ką papasakoti. Ne tik apie visas veiklas, bet ir apie tragišką 1948 m. pavasarį.
Visai nenustebau išvydusi P. Neverauskągegužę ir per70-ųjų trėmimo operacijos „Viesna“ paminėjimą. Minint 70-ąsias šio trėmimo metines, LPKTS iniciatyva visoje Lietuvoje prie tremtinių atminimui pastatytų paminklų iš žvakučių sudėti žodžiai „Lietuva“. Kurorte„Lietuva“ sudėta prie paminklo Jonui Žemaičiui. P. Neverauskas pats – gyvasis absurdiškai beprasmio, tačiau labai žiauraus stalinistinio represinio aparato liudininkas. Buvo tik septynmetis vaikas, o ešelonais, be priežasties, 1948 m. gegužės 22 d., lygiai prieš 70 metų, iš gimto sodžiaus išvežtas Sibiran. Kaip Laima Arnatkevičiūtė rašo: „Viesna“ ne visada reiškia „Pavasarį“ („Tremtinys“, 2018, birželio 8, p. 1-2). Tačiau masinių prievartinių tremčių, netekus laisvės, būta ne vienos. Istorikai nurodo, kad iš viso 1941–1952 m. prievarta ištremta apie 132 tūkst. žmonių. Apie 28 tūkst. iš jų žuvo. Tačiau čia tik pliki skaičiai. Kiekvienas jų – atskiras išgyvenimas, dažnai ir pasibaigęs gyvenimas. Lietuvos istorijoje daug tragiška lemtimi paženklintų datų. Viena jų buvo vakar – Gedulo ir vilties diena.
Liudytisvetimųjų žiaurumą – nenustoti pasakoti apie savo gyvenimo patirtis– prievarta vaikystę praleidęs Sibire,P. Neverauskas mato prasmę: „Penkeri vaikystės metai, pragyventi barake. Dešimt žmonių, iš jų – aštuoni vaikai, o kambarys vos 12 kvadratų visiems... Man, išeinant iš gyvenimo, norisi išsaugoti prisiminimus jaunajai kartai. Papasakoti tam, kad niekas nepamirštų, kokius kančių kelius praėjo mūsų seneliai, tėveliai. Kokį skausmą ir pažeminimą patyrė karta, atplėšta iš namų, nuo tėvynės, ištremti, išvežti, kada buvo okupuotas mūsų kraštas. Išvežti, gyvenome labai sunkiomis sąlygomis. 1940 metų birželio 15 dieną prasidėjo visos Lietuvos tragedijos, nutrūkus laisvei. Nors iki tol laisvoje Lietuvoje buvo pragyventi vos 22 metai, tačiau padaryta didžiulė pažanga. Mes matėme, kaip viskas keitėsi, kaip žmonių gyvenimas gerėja. Viskas ėjo priekin iki tos 1940 metų birželio 15 dienos. Viskas po tos dienos buvo sugriauta. Sugriovė ne tik tai, ką pasiekėme, tačiau suluošino ir žmonių likimus. Daugelį išplėšė iš tėvynės. Iš pradžių viskas krito ant šaulių organizacijos. Palangoje prieš Antrą pasaulinį karą irgi tokia veikė. Joje buvo daug šaulių. Visi jie staiga paliko už įstatymo ribų. Jiems nebebuvo, kur dėtis. Dauguma papuolė į kalėjimus, į lagerius. Daug jų žuvo, mirė iš bado“.
Pasakodamas apie tai, ką pats matė, patyrė, P. Neverauskas su kitais aktyviais ir bendruomeniškais Palangos šauliais yra aplankęs daugelį Palangos mokyklų. Išsiruošia drauge ir į Kretingoje, Kartenoje, Rūdaičiuose esančias ugdymo įstaigas. Per susitikimus vaizdingai ir gyvai papasakoja moksleiviams tremtį išgyvenusių žmonių patirtis, dovanoja mokykloms paruoštus istorinius stendus, kuriuose sudėta kruopščiai atrinkta, pasitarus su kitais tremtiniais, šauliais, teminė medžiaga. Tam, kad vaikai irgi žinotų. Prisipažįsta, kaddažnai tenka vaizdžiai parodyti, kiek tėra dvylika kvadratų. O juose juk gyventa! Tiesa, mažieji domiai klauso tremtinio pasakojimo, klausia. Neretai, paįvairindamas pasakojimą, Petras vaikams padeklamuoja ir eilių: apie gedulą ir skausmą, apie tėvynę ir paukščius, apie pasirinkimo negalią: „Paukštis susuka lizdą, užaugina paukštelius, jie rudenį išskrenda į šiltuosius kraštus... Bet jie grįžta, nes žino – tas lizdas, žemės lopinėlis – jų gimtinė, jų Tėvynė. Mes ne paukščiai, mes žmonės... Visų mūsų stiprybė – tai Lietuva!“.
Pastaruoju metu, pasakodamas apie tremtį,dar pristato irpoeto, prozininko, publicisto, vieno iš Kaišiadorių Sąjūdžio aktyvistų Stanislovo Abromavičiaus knygą „Vaikystė Sibiro toliuose“, kurioje išspausdintos tremties vaikų istorijos. Skaitytojams autorius gali būti pažįstamas iš gausybės straipsnių istorine, kraštotyrine, literatūrine, muzikine tematika, recenzijų, poezijos, vertimų. S. Abromavičiaus užrašyti pokalbiai bei liudininkų atsiminimai apie rezistentus publikuoti regioninėje, respublikinėje spaudoje. Naujutėlė, tik 2018 m. išleista, knyga „Vaikystė Sibiro toliuose“ – skirta jaunesnio amžiaus moksleiviams, tačiau tinka ir vyresniesiems: istorinė autentika per asmeninę pasakojimo perspektyvą, ekskliuzyvinės nuotraukos iš šeimos albumų, nedidelė kiekvienos istorijos apimtis, leidžia susikaupti lėtam, įdėmiam skaitymui. Iš detalės čia ateina istorija. Rašytojas pasirenka knygos pradžioje paaiškinti besikartojančias sąvokas, reiškinius, kurie galėtų būti, jo galva, negirdėti, nesuprantami jaunesniam skaitytojui. Tarp jų atsiduria žodžiai „karas“, „okupacija“, „stribai“, „barakas“ ar „žeminė“. Toks pasirinkimas leidžia išvengti daugžodiškumo atsiminimuose ir nukelia tiesiai į kinematografiškai išdėstytą gyvenimo etapą, dažnai likusį nuotraukos pavidalu ateičiai. Čia atsiskleidžia tikroji teksto vertė: išvengiama beletrizacijos, dramaturgiškai užčiuopiama kulminacija. Ir taip kiekvienoje istorijoje. Keičiasi žmonės, tik įvykis –ne, vis apie vaikystę Sibiro toliuose.
Atsimena Petras, kaip jie, visi aštuoni vaikai, pakelti iš miego, dviem ginkluotiems vyrams išsivedus jų tėvą į ganyklą arklių. Parvedus arklius, pakinkytas didžiulisūkiškas vežimas. Per labai trumpą laiką reikėjo susikrauti visą mantą. Pasiėmė, ką galėjo, ką tik spėjo: patalynės, šiltų rūbų, maisto šiek tiek. Vyresnieji skubėjo krauti.Kai tą apsiniaukusį rytą vilkstinėpajudėjo link Kretingos geležinkelio stoties, atsimena, norėjo lynoti, rodos, visa gamta, lyg nujausdama, liūdesy paskendo.Petro mama verkė, tėvas sėdėjo nusiminęs. Judėjo rytą keliu ir daugiau vežimų, įkinkytais arkliais, iš kaimo. Lyg nusikaltėlius su šautuvais išvijo juos iš namų kareiviai.Ryškiai įstrigo atmintin Petrui, kaip tolumoje, ant kalvelės,pamatė pažįstamus senolius. Lyg kaimynus Laukinaičius. Rankose laikė didoką kryžių, žegnojo pasmerktuosius tremti. Raudomis, rodos, laukai paplūdo.
Kretingos geležinkelio stotyje išvarytųjų laukė smirdintys gyvuliniai vagonai. Šeimos galvądar kartą nusivedė kareiviai. Taip sužinota, kieno iniciatyva tą rytą Lietuvą paliko septynios vieno kaimo šeimos. Netrukus tėvas grąžintas atgalios. Vaikai su motina jau buvo susikrovę daiktus iš vežimo, sulipę vagonan. Per porą valandų jį prigrūdo pilnutėlį: daugiausia vaikų, senelių, neįgaliųjų, jaunimo... Pajudėjus geležinkeliu iš Kretingos, tarp raudų, verksmų, pasigirdo giesmė:
Marija, Marija, skaisčiausia lelija,
Tu švieti aukštai ant Dangaus!
Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją,
Išgelbėk nuo priešo baisaus!

Mes, klystantys žmonės, maldaujam malonės;
Marija, maldų neatmesk!
Tarp verkiančių marių, šių žemiškų karių
Nupuolančius stiprink ir vesk!

Ir kūno silpnybė, ir žemės puikybė,
Ir pragaro juoda dvasia
Į prapultį stumia žmonijos daugumą
Ir žudo galybe tamsia.

Kaip upės bėgimas, taip mus įpratimas
Kas kartą vis traukia žemiaus;
Vargai kasdieniniai kaip pančiai gelžiniai
Mus rišti kada bepaliaus?

Silpni, nusiminę Tavęs paskutinę
Tematome viltį tiktai;
Tu savo malone šiai žemės karionei
Palengvinti galią žinai!

Marija, Marija, skaisčiausia lelija,
Dangaus karaliene šviesi!
Užstok prieš Aukščiausią Tu žmogų menkiausią!
Nes daugel pas Dievą gali!
Graudulinga malda, tapusi atsisveikinimo su Lietuva giesme, parašyta kun. prof. dr. Jono Mačiulio, labiau žinomo literatūriniu Maironio slapyvardžiu. Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas K. Aleksynas, rašydamas straipsnį „Marijos giesmės“ giedojimo tradicijos klausimu, aptaria, kaip šis eilėraštis tapo tautos religine giesme. Išspausdintas dar pirmajame „Pavasario balsų“ leidime, eilėraštisbuvo nesyk paties J. Mačiulio-Maironio redaguotas, tačiau populiarumu tarp žmonių giesmėprilygo pamėgtajai Antano Strazdo „Pulkim ant kelių“, įtaigumu palengva nukonkuravo XX a. pr. dar buvusią itin gyvybingą Antano Baranausko „Sveika, Marija, dangaus lelija“.Pasikartojantys akordai fiksuoti ne tik pokariu, bet dažnai ir per šermenis.Tirdamas šermenų maldas, kun. dr. Saulius Stumbra moksliniame darbe „Švč. Mergelei Marijai skirtos maldos ir giesmės šermenų apeigose Žemaitijoje: tradicija ir dabartis“ prie šių priskiria ir tremtinio P. Neverausko girdėtąją „Marija, Marija“ irteigia, kad giesmė „Marija, Marija“ kovų už nepriklausomybę metais taip pat dažnai giedota didesnėse žmonių susibūrimo vietose (mitinguose, iškilminguose minėjimuose ir t. t.), o sovietinės okupacijos metais atsirado ir kaip šermenų apeigų dalis.
Šermenims prilygo ir trėmimai. Pasakodamas apie ilgą kelią, P. Neverauskas atsimena, kadtraukinio vagone buvomažytis langelis. Pro jį žiūrėjo į tolius. Baltarusija pasirodė labai nusiaubtas kraštas: sudeginti kaimai, iš po žemių kyšojo vamzdžiai. Visam liko vaizdas, nors buvo tik septynerių, kai pamatė tris moteris, traukiančias plūgą, vieną – vagojančią. Buvo gegužės galas. Tuoj turėjo prasidėti sėja. Moterys dirbo žemę. Stebėdami aplinką, privažiavo Maskvą, tada – Uralo kalnus. Pro langelį matėsi užrašas „Europa-Azija“. O traukinys vis judėjo tolyn. Išvydę Baikalą, pamatė aukštuosius Sajanų kalnus. Saulėje blizgėjo ledynai, kada pūškuodamas traukinys zigzagais judėjo vis. Atvažiavus į Irkutską, sustojo. Liepta krautis daiktus. Buvo jau liepos mėnuo. Vaikai lakstė, pagaliau gavę laisvės, juk tiek laiko riedėjo. Jie nežinojo, kad dar juos sugrūs į labai ankštas patalpas, žmogų ant žmogaus, vieną ant kito, ir išveš tolyn į nepažįstamą kaimą. Jame prasidėjo ištisi sunkūs ir varginantys pirmieji tremties metai. Iki šiandien sunku pamiršti blakių įkandimus ir žiurkių cypimą, varganą gyvenimą 12 kvadratų kambaryje, alkį.
Čia tik vieno pasakojimo trumpas atsiminimo blyksnis. Knygoje „Vaikystė Sibiro toliuose“ jų yra kur kas daugiau.O tarp mūsų, čia pat, vaikšto daug kitų tokių istorijų veikėjų, dalyvių. Ne visos surašytos, ne visos užrašytos.Bet istorija visada šalia. Tereikia klausytis.

Dainora KANIAVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Pasaulį sukrėtusi COVID-19 pandemija neilgai trukus buvo įvardinta kaip informacinė epidemija, trumpiau tariant, infodemija. 


Seimą antradienį, rugsėjo14 d., pasiekė įstatymų pataisos, leisiantis Šventosios jūrų uosto akvatoriją ir uosto infrastruktūrą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir ja disponuoti Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtai įmonei – uosto direkcijai. 


Nuo š.m. balandžio 29 d. Viešoji įstaiga Antano Mončio namai-muziejus vėl atveria duris lankytojams.


Į Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skaityklą dažnai guviai užbėgadaugiau nei keturias dešimtis metų kurorte gyvenantis Petras Neverauskas. Ir vis nešinas nuotraukomis iš įvairių valstybinių švenčių, renginių,istorinių datų minėjimų, laisvės kovų dalyvių pagerbimų, kuriuose dalyvauja kaip Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos apskrities...


UAB „Palangos vandenys“ informuoja, kad dėl šaltuoju metų laiku buvusio gilaus įšalo ir dėl to kilusio grunto judėjimo, pastaruoju metu Palangoje (kaip ir visoje Lietuvoje) padaugėjo vandentiekio tinklų avarijų.


Buvusio Palangos policijos komisariato vadovo Alvydo Katkausko byla dėl piktnaudžiavimo tarnyba pasisuko netikėta linkme – pirmos instancijos teismas konstatavo, kad atleisti komisariato vadovo nebuvo už ką. Tiesa, buvusiam pareigūnui tenka liudyti kitoje baudžiamojoje byloje – dėl prekybos poveikiu.


Per moksleivių atostogas netilo akordeono garsai. Klaipėdoje vyko Nacionalinis Lietuvos akordeonistų konkursas. Tai pirmasis toks konkursas Lietuvoje.


Tešlagalvių juokai policiją sukėlė ne ant kojų, bet ant ausų

Alvydas ZIABKUS, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, 2014 01 09 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Šią savaitę Palangą sudrebino seniai begirdėtas įvykis – kažkokie apsvaigę pašlemėkai iš Vilniaus paskambino Bendrojo pagalbos centro telefonu ir pranešė, kad kurorte esą yra užminuoti du visuomeninės paskirties pastatai.


2012-uosius, Maironio 150-ies metų jubiliejaus metus, Šventosios pagrindinė mokykla pagerbė renginiu „Maironiui – gėlė atminimo“. Į šį renginį buvo pakviesti tie, kurie geba raiškiai deklamuoti didžiojo tautos dainiaus eiles: tam 5-8 klasių mokiniai, paraginti lietuvių kalbos mokytojų Valdos  Šarkienės ir Nijolės Šauklienės...


Artimiausiame miesto Tarybos posėdyje bus svarstomas sprendimo projektas dėl miesto mokyklų pedagoginių pareigybių, dėl bendrojo lavinimo mokyklų, gimnazijos, mokyklos-darželio, ikimokyklinio ugdymo ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų darbuotojų etatų normatyvų.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius