Likimas kukliai palangiškei literatei skyrė kančią ir garbės vainiką

Ne tik aš, bet labai daug „senjoriškosios“ Palangos bendruomenės narių, inteligentija, lieratūriniai, politiniai kaliniai, tremtiniai, tarp galimų „kandidatų“ būti TIKRŲ miesto Garbės piliečių „olimpe“ pirmučiausiai minime ateinančią gegužę neeilinio gimtadienio sulauksiančią, pagarbiausių žodžių vertą Stefą Večerskytę-Daukšienę.
2001 metais Vilniuje, Lietuvių lieratūros instituto šviesiai prisimenamo antisovietinio mokslininko Vytauto Kubilias inicityva parengtoje pirmoje „Lietuvių literatūros eniklopedijoje“, 534 puslapyje, apie 1926-05-24 Monciškėse (anuomet Kretingos rajone) gimusią poetę S. Večerskytę-Daukšienę redaktorius Vytautas Rakauskas parašė: „1947 m. baigė Palangos gimnaziją, mokytojavo Kretingos apskrityje. 1948 m. suimta, kalinta Intos lageriuose. 1955 m. paleista gyveno Irkutske. Į Lietuvą grįžo 1957 m., apsigyveno Palangoje, dirbo sanatorijos buhaltere.
Viena iš Intoje parengtų rankraštinių antologijų autorių (slapyvardis BALTIJA). Eilėraščius išspausdino periodikoje, antologijose „Benamiai“ (1989), „Tremtinio Lietuva“ (1990), išleido rinkinį „Keliuku palei kelią“ (1999).
Tradiciniais, ketureiliais posmais aprašomas Uralo kalnų peizažas, ilgimasi Tėvynės, tikima jos laisve. Parašė atsiminimų (skelbta ištraukų)“.
Apie tokius, kančias ištvėrusius, širdimi Sibiro ledynus šildžiusius, net ištirpdžiusius, tikrai išdidžius ir garbingus, patriotiškus žmones sakoma: „Viešpaties valia jų darbai ir poetiniai žodžiai prasikalė, kaip žolė pro asfaltą“. 1965 metų pavasarį, pirmojoje Lietuvos moksleivijos literatų apžiūroje man likimas skyrė Vilniuje pažinti gyvą aukštaičių poetą Antaną Miškinį ir „LTSR-inei“ santvarkai neparankų prozininką Joną Mikelinską. Apsigyvenus 1985 metais su šeima Palangoje, nukrentant okupaciniams retežiams, laisvėjant sieloms atsivėrė ir palangiškių – orių kovotojų už Lietuvos valstybingumą gaivūs kūrybos klodai. Šitaip ir kukli Monciškių mergikė Stefutė tapo žinoma greta didžiųjų tremties išbandymus pakėlusių Lietuvių literatūros klasikų. Štai ką 2012 metų pavasarį S. Večerskytė-Daukšienė, man rašė savo autobiografijoje: „Gimiau Baltijos jūrai ošiant Monciškės kaime. Palangos valsčiuje. Mamelė pagimdė mus aštuonis. Vasarą smagiai pliuškendavomės jūros bangose. Augome 5 vaikai. Paauglė labai norėjau mokytis. Pradinę mokyklą, 4 klases baigiau Kunigiškiuose. Tada įstojau į Palangos gimnaziją. Baigiau 4 klases gimnazijos. Nesustojau. Mokslo metams prasidėjus kasdien pėstute po 12 km ėjau į Šventąją, kur dar baigiau 2 klases – visą gimnazijos kursą.
Būdama Palangoje gimnazijoje įstojau į ateitininkų organizaciją. Kadangi trūko mokytojų, mane paskyrė mokytojauti į Akmenalių kaimą, Kretingos rajone, į pradinę mokyklą. Baigusi mokslo metus grįžau į tėviškę. 1948 metų liepos 1-ąją buvau Palangoje, kur mane ir areštavo. Tardytojas Olesovas nusivedė mane į Senosios vaistinės antrą aukštą. Atėmė rankinuką su dokumentais. Pasodino ant nejudamos kėdės, liepė iškelti rankas. Tardė. Liepos 4-tą išvežė į Kretingos saugumą, vėl tardė. Rugsėjo 15-ąją atvežė į Klaipėdos saugumą, uždarė į vienutę, po to – kalėjimą“.
Asmeniniame archyve suradau 1994 metais leisto, žurnalistės Ilonos Raudytės redaguotame (ji buvo ir „Klaipėdos“ laikraščio priedo „Palangos tiltas“ pirmoji redaktorė 2000–2001 metais) laikraštyje „Mūsų Palanga“ gegužės 27 dieną išspausdintą Ateitininkų pirmininkės Inesos Baužaitės straipsnį „Tik įprasminta kančia suteikia ištvermės nugalėti“. Jame taip pat susidomėję skaitėme V. Kudirkos prasmingiems himno žodžiams „Vardan tos Lietuvos“ atliepiančius palangiškės – poetės net ir tremtyje! – S. Večerskytės-Daukšienės prisiminimų fragmentus „Žiauri diena atėjo“: „Suimta 1948 m. liepos 1 d. „Pradėjo tardyti, klausinėti, ar buvau ateitininkė. Viską neigiau. Tuomet jis pripuolė ir trenkė per veidą. Iš nosies pasipylė kraujas. Pastūmė nuo kėdės ir užrišo akis. Liepė stovėti iškeltomis rankomis. Ilgai rėkavo, grasino. Aš tylėjau. Taip tardė iki pusiaunakčio. Stovėti neįstengiau, nebeturėjau jėgų. Gal ne tiek fiziškai buvau pavargusi, kiek dvasinį nuovargį jutau. Neverkiau, bet suvokiau kokia žiauri diena atėjo į mano gyvenimą“. /.../
„Mus tris – Rūtą Daukšaitę, Ziną Kiauleikytę ir mane – nuvežė į koridorių, pakišo po laiptais. Paskui suvarė į vieną kamerą, kurios kampe ant sukalto medinio gulto gulėjo sunkiai sužeistas partizanas. Sužeistas buvo į koją, matyt kulkosvaidžiu, nes pusės blauzdos raumenys išplėšyti, atvira žaizda. Apie ją raitėsi baltos kirmėlės. Begalinį skausmą jis kentė. Buvo labai kantrus, bet retkarčiais skaudžiai sudejuodavo. Per jo kūną nuo galvos visomis kryptimis ropojo nusipenėjusios utėlės.
Daug teko patirti Jadvygai Žibinskaitei-Padavičienei, Z. Kiauleikytei, gyv. Kaune, J. Šidlauskaitei-Bieliauskienei (Sausio 13-osios Brolijos pirmininkei), J. Tarvydaitei, gyv. Girkalių kaime, T. Butkutei-Rašimienei, gyv. Kulių kaime. Kunigas Alfredas Hopė rašo: „Gyvenimas deda tau į rankas įvairius kentėjimus, o tu, juos saujoje paslėpusi, klausi: „Įspėkite, ką aš turiu?“ Visas pasaulis tau atsako: „Na, ką gi turėsi. Kentėjimus...“ Ir tu išdidžiai atskleidi rankas: Ne, žiūrėkite. Viešpats Jėzus man juos pakeitė rožėmis...“ Kur viešpatauja tokia tiesa ir skelbiamas toks mokslas, ten gera būti.
Tikriausiai Kristus tremties kančias kiekvienai iš tų moterų pavertė rožėmis, nes ar įmanoma kitaip būtų išlikti Asmenybėmis. Beprasmė kančia žmogų palaužia. Reikia ją įprasminti, o tai sukilnina ir suteikia ištvarmės nugalėti. Įprasminimas yra kančios pavertimas rožėmis. Tegul ši mintis priverčia susimąstyti ir mūsų jaunystę...“
„Žemė ne rojus, žmonės nė angelai – be kryžių gyventi negali. Reikia mokėti kantriai ir ramiai visokius kryželius nešti“. (Pal. Jurgis Matulatis).
Mes, jaunimas, turime būti laimingi, kad gimėme vėliau už tuos, kuriems teko Sibiro tremties našta. Bet, nepaisant laiko skirtumo, kiekvienas išgyvenome vienodus jausmus: džiaugsmą ar liūdesį, pavydą ar beribį dosnumą, supratimą ar savanaudiškumą. Sąžinė padaro šiuose jausmuose atranką“, – pastebėjo Ateitininkų vadovė Inesa Baužaitė straipsnyje dar 1994 metais.
Išdidumas. Kančios nesureikšminimas. Kuklumas. Poetinės išpažintys tuo ir išsiskiria iš kitų tekstų savaime, kad skaudžiausios sielos stigmos, paverstos literatūra yra tarsi vaistas. Štai charakteringa poetės S. Večerskytės-Daukšienės mintis: „Visko buvo gyvenime. Šilto ir šalto, gero ir blogo. Atsuki atgal ir visa tai permąstai. Ogi taip turbūt turėjo būti...“
2001 m. balandžio 12 d. Lietuvos poltinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštyje „Tremtinys“ išspausdintas širdimi, sielos krauju rašytas iškiliausios Palangos miesto literatės S. Večerskytės-Daukšienės eilėraštis:
„Velykų varpai“
Menu aš nelemtį ir kančią,
Kai bridome per tundrą.
Šiandien jau krenta pančiai,
Mūsų šalelė bunda.
Velykų varpas gadžia,
Prisikėliman kviečia.
Menu dar dieną skaudžią,
Bet properšos jau šviečia.
Jau keliasi Tėvynė,
Tiek metų iškankinta,
Paniekinta gimtinė,
Maldomis atgaivinta.

Mes tariam „Aleluja“
Pabudusiai Tėvynei.
Su ja ir mes pakilkim,
Jai meilę atgaivinę.
Speiguotą 2016-ųjų metų Trijų Karalių rytą ilgokai galvojau apie šią moterį. Geroji, stiprioji palangiškė S. Večerskytė-Daukšienė. Ji, savo gyvenimu ir prasminga veikla, atsidavimu Lietuvai neabejotinai ir jau senokai verta Garbės pilietės regalijų. Ji – šio krašto vertybė.