Ligoninėje mirusio gydytojo Alfonso Buteikio našlė Angelina: „Kodėl esame abejingi?“(VISAS STRAIPSNIS)

„Aš tikrai nenoriu dabar nieko kaltinti, juolab, kad mano velionis vyras Alfonsas mylėjo ligoninę, jos vedėją ir visą personalą. Tačiau kodėl niekas tą dieną ir naktį jo budėjimo metu niekas jo nesustabdė, nepaliepė pačiam skubiai pasitikrinti? Juk per laidotuves ne vienas ligoninės personalo darbuotojas man prisipažino, kad Alfonas visą budėjimą po ligoninę vaikščiojo tarsi lavonas – baisiai išblyškęs. Visiems buvo akivaizdu, kad daktaras blogai jaučiasi,“ – sakė su „Palangos tiltu“ sutikusi kalbėtis A. Buteikio žmona Angelina.
–Kokia buvo paskutinė bendro jūsų gyvenimo su Alfonsu diena? Ką prisimenate iš jos?
–Aš tądien, sausio 12 dieną, sekmadienį, lankiau savo mamą. Aš dirbu mokytoja Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Kurorto verslo skyriuje Palangoje. Alfonsas tą visą savaitę (sausio 6-10 dienomis) atostogavo namuose. Bet baigiantis tais savaitei, penktadienį (sausio 10 dieną) jam paskambino Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento vadovė Laimutė Ežerinskienė, kurią Alfonsas labai gerbė, ir paprašė, kad jis nutrauktų atostogas, nes ligoninės priėmimo ir reanimacijos skyrius, kuriame Alfonsas daugiausiai darbavosi, pritrūko gydytojo. Nors Alfonsas itin gerai nesijautė, abu sutarė, kad jis ateis budėti parą pirmadienį.
–Ar velionis jums skundėsi bloga savijauta?
–Ne, jis niekada niekuo nesiskųsdavo. Nei bloga savijauta, nors prieš pusantrų metų jis buvo patyręs rimtų, su širdimi susijusių sveikatos iššūkių. Nei dideliu darbo krūviu. Niekuo. Jis toks žmogus buvo – kentės, bet nesiskųs.
Kaip žadėjęs, pirmadienį ryte jis išėjo į darbą. Ryte abu atsisveikinome...Ne kartą buvau pagalvojusi, kad jam, 68 metų vyrui, patyrusiam rimtą širdies bėdą, tokie budėjimai sveikatos neprideda. Bet jis niekada ta tema net nesileisdavo į šnekas – Alfonsas labai mylėjo savo darbą, buvo tikrų tikriausias darboholikas.
Prisimenu, kad pirmadienio dieną jam paskambinau, norėjau pasiteirauti, kaip jis jaučiasi...Bet jis neatsakė...Nepradėjau nerimauti: jis dažniausiai į skambučius darbo metu neatsakydavo, tik po darbo puldavo skambinti...Paskambinau jam ir vakare, jis vėl neatsakė. Paskambinau į priėmimo skyrių – ten mane patikino, kad jis dirba, tik telefoną palikęs.
Tik vėlai vakare, maždaug po dešimtos valandos, man jis pagaliau atsiliepė. Klausiau jo: „Kaip jautiesi?“ O jis man ir sako: „Nu, žinai, šūdinai.“
Liepiau jam kreiptis pačiam pagalbos, išgerti vaistų, tačiau jis mano žodžius praleido pro ausis. Kažkas iš jo bendradarbių man minėjo, kad jo klausė, ar pasimatavo kraujo spaudimą ir išgėrė tabletę...Jis atsakė „Taip“.
–Kada sužinojote baisią žinią, kad Alfonso jau nebėra?..
–Antradienio rytmetį. Man paskambino Laimutė Ežerinskienė. Ji man pasakė maždaug taip: „Noriu pranešti labai liūdną žinią. Daktarą radome parkritusį, jį reanimavome 40 minučių, bet jo gyvybės išgelbėti nepavyko...“ Prisimenu, ji manęs paprašė atvežti jo dokumentus. Mane ištiko šokas – padėjau telefoną, nesiklausiau jos iki galo. Neįsitikinusi, kad tokias žinias mirusiojo giminėms reikia pasakyti telefonu, ypač, kai gyvename tokiame mažame mieste kaip Palanga.
Bet mano dar didesnio šoko priežastis – kita. Juk tą dieną, kai Alfonsas budėjo, ligoninės personalas matė, kad daktaras vaikšto išbalęs kaip lavonas. Man taip ligoninės personalo žmonės jį apibūdino atvykę į vyro laidotuves. Man taip ir pasakė: „Jis atrodė ne kaip gydytojas, o kaip ligonis...“ Tiesa, kažkas jo pasiteiravo, ar jis gerai jaučiąs, bet – tik tiek...Baigęs ryte pamainą, jis nuėjo persirengti – jį rado susmukusį, jau be sąmonės. Net nebuvo pilnai persirengęs...
Neabejoju, kad ligoninės personalas jį reanimavo tinkamai – Alfonsas buvo reanimuojamas net 40 minučių. Tačiau...
Kaip minėjau pradžioje, aš niekam neturiu priekaištų, tačiau manęs neapleidžia įkyri mintis, kad jeigu ligoninės personalas – nuo vedėjos iki valytojos – būtų buvę truputį dėmesingesnis, akylesnis, jeigu nebūtų tokio didelio medikų darbo krūvio, tos skubos, kas nors būtų jam primygtinai liepęs nutraukti budėjimą ar net už rankos atvedęs pas kitą gydytoją, galbūt nelaimės būtų išvengta.
Tačiau buvo pasižiūrėta formaliai: tiesiog visiems buvo svarbiau, kad gydytojas toliau tęstų budėjimą. Juolab, kad nuolat Palangos ligoninėje trūksta gydytojų, ypač priėmimo ir reanimacijos skyriuose, kuriuose Alfonsas dirbo.
Žinoma, galbūt kas nors suabejos, ar Alfonsui išties buvo taip blogai? Personalas, su kuriuo man teko bendrauti, sako, kad jam buvo „tikrai negerai.“ Bet aš įsitikinusi, kad, kai žmogui yra labai blogai, jis tiesiog negali adekvačiai vertinti savo padėties. Ypač toks žmogus kaip Alfonsas – itin pasišventęs savo darbui.
Už nuoširdumą ir triūsą Jūrininkų ligoninė yra Alfonsą apdovanojusi dailininko Vytauto Karčiausko sukurta stikline širdimi. Deja, pas mus abejingumo – daug.
–Ko jūs šiandien paklaustumėte Laimutės Ežerinskienės?
–Jokio pykčio jai neturiu. Paklausčiau jos šito: „Ar jūs savo sąžinėje jaučiatės visiškai rami? Ar tikrai pilnai įvykdėte Hipokrato priesaiką? Ar viskas buvo padaryta, kad Alfonsas gyventų?“ Ypač, kai jo širdies problemos buvo žinomos visiems. Manau, kad mums Lietuvoje yra visiems akivaizdu, kad gydytojo darbas – nežmoniškai sunkus. Dėl streso, didelių krūvių, požiūrio – tiek iš vadovų, kolegų, tiek iš pacientų. Mes stebimės, kai jaunas medikas Vilniuje gyvenimą baigia savižudybe. Bet ar nebuvo praleista daugybė ženklų, kad tam jaunam gydytojui – ne viskas gerai? Ar buvo į juos reaguota? Kada ir kaip? Ar vėlgi – abejingumas užgožė viską? Sutikime, mūsų šalyje, visoje visuomenėje yra daug abejingumo.
–Alfonsui buvo 68- eri, o jis vis dar dirbo...
–Kaip sakiau, jis buvo darboholikas. Jam ligoninė buvo antri namai. Palangos ligoninėje jis dirbo apie trisdešimt metų. Medicinos studijas jis baigė sovietiniais laikais Bukarešte, mokėsi endokrinologijos. Vėliau grįžo į Lietuvą, Kauno klinikas, dėstė Kauno medicinos institute. Dar jaunas būdamas jis atvyko į Klaipėdą, o tada – į Palangą. Jau buvo persikvalifikavęs į gydytoją terapeutą. Praėjusių metų gale jis darbui ligoninėje prasitęsė savo licenciją.
Dabar, kai galvoju, galbūt jo širdies problemos prieš kelis metus buvo įspėjimas, kad laikas sustoti, nedirbti tik daug. Bet jis nekreipė į jį dėmesio. O kad mes visi mokėtumėte skaityti ženklus, kuriuos mums siunčia mūsų sveikata ar gyvenimas.
Aš bandžiau jį įkalbėti nedirbti daugiau, bet jis neklausė. Mano manymu, jam dirbti ligoninėje, priėmimo ir reanimacijos skyriuose, buvo per sunku. Tiesa, jis net buvo gavęs pasiūlymų dirbti vienoje iš miesto sanatorijų ir, jeigu neklystu, Palangos linas, tačiau jis liko ištikimas Palangos miesto ligoninei. Aš jo prašydavau ilsėtis, keisti gydymo įstaigą ar mažinti darbo krūvį, o jis ne, purtė galvą: „Tu nedirbk. Aš vienas išlaikysiu abu,“ – sakė. Suprantu aš jį: kaip žmogui, palikus mylimą darbą, jaustis namuose ant sofos?
–Jūsų ir Alfonso santuoka buvo antroji?
–Taip. Mes buvome vedę 10 metų. Mes buvome labai artimi ir mylėjome vienas kitą. Jis ir šeimoje buvo ypatingai geras žmogus, labai nuoširdus , didelis detektyvų mėgėjas...Man be jo dabar yra labai liūdna
Esu labai dėkinga Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorei Norai Pileičikienei ,Kurorto verslo skyriaus vedėjai Rasai Polat bei skyriaus bendruomenei, nuoširdžiai mane užjautusiai ir padėjusiai sunkią netekties valandą.

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento vadovės Laimutės Ežerinskienės komentaras:
„Ligoninė, apgailestauja dėl mirusio darbuotojo ir užjaučia jo šeimą. Galime pasakyti tik tiek, kad ši mirtis nebuvo susijusi su darbo aplinka. Vadovaudamasi Bendrojo asmens duomenų apsaugos reglamento ir Asmens duomenų teisės apsaugos įstatymo nuostatomis neturime teisės jums teikti informacijos apie mirusį darbuotoją.
Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, Palangos departamente taip pat, laikas nuo laiko atsiranda laisvų darbo vietų ir mes ieškome darbuotojų. Ši informacija yra viešai skelbiama ligoninės interneto tinklapyje, facebook paskyroje, dienraščiuose.“