Lietuvos kultūros sostinė Palanga: septynios bangos ir begalė mažų stebuklų

„Žvelgiant į praeinančius Kultūros sostinės metus mane labiausiai džiugina tai, kad per daugelį vykusių renginių pavyko įgyvendinti pagrindę misiją: sukurti šventes, kurioms pasibaigus žmonės išeidavo patys dvasiškai švytėdami. Ši šviesa lydėjo Palangą visus šiuos metus, ir tikiu, kad lydės visais kitais ateinančiais metais“, – sakė Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas, miesto Tarybos narys ir nepamainomas beveik visų ne tik Kultūros sostinės Palangoje renginių vedėjas Nerijus Stasiulis.

Sunkiausia buvo
„balansuoti“
Kalbėdami apie besibaigiančią – o oficialiai jau pasibaigusią Palangos – Lietuvos kultūros sostinės 2013 programą, nes šis titulas praėjusį šeštadienį Kurhauze iškilmingai perduotas Panevėžiui, pradėjome nuo pradžių pradžios: kaip apskritai buvo pasiryžta siekti šio titulo?
„Pati pradžia mums, palangiškiams, nebuvo labai sudėtinga, nes idėjinį užtaisą, bazinį pagrindą ir vos ne parengtą programą mums pasiūlė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Balčiūnas, kurį drąsiai galima pavadinti Palangos – Lietuvos kultūros sostinės idėjos krikštatėviu, – prisiminė N. Stasiulis. – Ir toji pradžių pradžia buvo prieš ketverius metus, kai konkurse šiam titului buvo iškart renkamos trijų metų būsimosios kultūros sostinės. Galima sakyti, kad mes tik turėjome sutikti dalyvauti konkurse arba ne. Sunkumai prasidėjo po to, kai pernai sužinojome, kad vietoj 380 tūkst. Lt, kurie buvo numatyti laimėjusio projekto sąmatoje, Palangai iš valstybės biudžeto ketinama skirti tik 100 tūkst. Lt. – beveik ketvirtadalį reikalingos sumos. Tad kilo problemų, nes mes nežinojome, kokiomis lėšomis disponuosime, juolab, kad ir biudžetas – tiek valstybės, tiek savivaldybių – formuojamas pirmaisiais einamųjų metų mėnesiais. Tarkim, šiandien mes nežinome, kiek lėšų bus skirta kultūrai kitų metų Palangos biudžete, tad kalbėti apie konkrečius ateinančių metų renginius beveik negalime – nebent apie planus ir siekius“.
Pasak pašnekovo, kasmet per pirmuosius du metų mėnesius yra dirbama „intuityviai“. Ir labai sunku esą atitinkamai pasirengti bei deramai anonsuoti ir reklamuoti būsimus didelius renginius, kai nesi garantuotas, jog tiems renginiams bus skirtas finansavimas. Tad sunkiausia buvo balansuoti tarp numatomų renginių ir finansų, kurie bus – o gal nebus – kada nors ateity.

Dėmesys informacijos sklaidai
„Dar pernai nusprendėme, jog išskirtinį dėmesį reikia skirti Kultūros sostinės renginių anonsavimui, –  pasakojo N. Stasiulis. – Nes natūralu, kad kurorte, ypač vasarą, visada visko vyksta daug, nes juk kurortas – erdvė, į kurią žmonės atvyksta nusiteikę pozityviai, atvažiuoja ilsėtis, ir paskui juos ateina kūrėjai – gastrolių atvažiuoja teatrai, muzikantai, kiti atlikėjai, suaktyvėja ir mūsų pačių kolektyvai. Tiesa, mes patys, deja, nelabai mokam – o gal nedrįstam – garsiau pareikšti apie tai, ką turime geriausio. Tad buvo nuspręsta kuo plačiau ir garsiau skleisti informaciją apie Kultūros sostinės renginius, nes žmogus, išgirdęs ją, tarkim, per Lietuvos televiziją „Labo ryto“ eteryje reaguoja kitaip, nei pamatęs afišą ar reklaminį plakatą. O ir mus pačius tai akumuliuoja: suveikia tam tikras snobizmas gerąja to žodžio prasme: jeigu mūsų renginius tiesiogiai transliuos televizija, tai kelnes reikia išsilyginti taip, kad jų kantu musė pasipjautų“.
Tad turint omeny, kad finansavimas iš valstybės buvo nurėžtas, o kiek lėšų galės skirti Savivaldybė paaiškėjo tik jau prasidėjus Kultūros sostinės metams, sunkumų išties būta. Kaip teigė N. Stasiulis, toje sudėtingoje situacijoje pačius geriausius žodžius tiesiog privalu tarti Kultūros skyriui, kuris ant savo pečių nešė „juodąjį“ koordinavimo – ir labai operatyvaus koordinavimo tarp visų institucijų – darbą ir kaip institucija savo darbą atliko net 300 procentų.
„Mes nenuėjome tradiciniu keliu, kai dideliems projektams įgyvendinti kuriamos specialios darbo grupės ar komisijos. Nes, nors tokiame kelyje gal ir yra daugiau demokratijos, tačiau sprendimai priimami daug lėčiau. Nuomonių, priešpriešų, ypač kai kalbama apie kultūros dalykus, būna labai aršių, o kai tenka sprendimą priimti čia ir dabar, skirti laiko diskusijoms tiesiog nėra kada. Galų gale, juk specialistai turi dirbti darbą, kuriam yra pasamdyti, o jeigu jie dėl kiekvienos smulkmenos lėks konsultuotis su grupėmis ar komisijomis, jie – prasti specialistai. Tiek dirbantiems Kultūros skyriuje, tiek Kultūros centre žmonėms nekart teko priimti greitus ir ryžtingus sprendimus – tiesiog krūtine uždengti ambrazūras, susijusius su Kultūros sostinės projekto įgyvendinimu. Gal ne visada jie buvo tobuli, tačiau visada būdavo argumentuoti vadybine, kūrybine, įvaizdžio kūrimo prasme, o ne priimami vadovaujantis emocijomis ar pykčiais besiginčijant dėl spalvos ar kokios nors formos, dėl kurių galima ginčytis iki užkimimo. Kita vertus, visą laiką į Kultūros sostinės renginių spektrą stengėmės įtraukti visus Palangos kūrėjus“, – teigė pašnekovas.

Svari miesto parama
N. Stasiulis pasidžiaugė, kad Palangos miesto taryba itin svariai prisidėjo prie Kultūros sostinės finansavimo, skyrusi triskart daugiau lėšų kultūros projektams, nei įprastai – vietoj 30 tūkst. – 100 tūkst. O tai leido realizuoti išliekamąją vertę turinčius projektus. Pavyzdžiui, išleisti ir miesto kultūros istorijoje tikrai išliks leidiniai, skirti Teresės ir Alberto Žulkų kūrybai, Palangos fotoklubo 750 dešimtmečiui, kūrybinės grupės „Mostas“ dvidešimtmečiui, Palangos literatų kūrybos rinktinė ir kiti. Tai labai svarbu, nes renginiui praėjus ar projektui pasibaigus išlieka tik tai, kas buvo išspausdinta, nufilmuota ar įamžinta nuotraukose – juk žmogaus atmintis trumpalaikė...
„Įvertinkime: Kultūros ministerija vietoj 380 tūkst. Lt pirmajame etape skyrė 100 tūkst., ir tiek pat skyrė Savivaldybė. Tik vėliau, kai po ilgų įtikinėjimų, po kelionių į Vilnių ir vaikštinėjimo po visokiausius kabinetus pavyko įrodyti, jog iš valstybės biudžeto skirtųjų lėšų yra tikrai per mažai, ir, grubiai tariant, pagaminti stalą, kai pinigų duota tik jo vienai kojai išdrožti, neįmanoma, mums buvo skirta dar 100 tūkst. Lt. Nors ir su šiomis lėšomis buvo labai sunktu suktis, nes tiek projektas „Kultūros naktis prie Baltijos“ su pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pastatymu, tiek koncertų ciklai „Klasikos balsai“, „Vėjų rožė“ buvo didelių apimčių, kurie jau vien honorarų bei atlikėjų nakvynės vasaros sezonu metu buvo brangūs“, –  pasakojo N. Stasiulis.

Sėkmės formulė
Ir vis dėlto kai kurių planuotų renginių ar projektų dėl sumažinto finansavimo teko atsisakyti. Tačiau gelbėjo paties miesto renginiai, kurie buvo atitinkamai perorientuoti, kad tilptų į Kultūros sostinės renginių rėmus.
„Pasirinkome pačius ryškiausius tradicinius Palangos renginius: pavyzdžiui, „Palangos stinta“ buvo pirmasis televizijos projektas su kitądien transliuota laida, kurią, beje, žiūrėjo 300 tūkst. žiūrovų – neįtikėtinai aukštas reitingas, – dėstė pašnekovas, pridūręs, jog vėliau būta dar dviejų laidų, skirtų kurorto atidarymo šventei bei Joninių sostinei Šventajai. – Po jos tiek pati LRT, tiek „Lietuvos ryto“ televizija patikėjo mumis, į Palangos renginius pasisiūlė įsilieti dar daugiau kūrėjų, bet su jais dirbti jau nebebuvo nei laiko, nei pajėgų. Apibendrinant galima pasakyti, jog jau dabar nekart girdėjome sakant, ir viešojoje erdvėje tai nuskambėjo, ir kultūros ministras Šarūnas Birutis atidarant Kurhauzą minėjo, jog šių metų Palangos – Lietuvos kultūros sostinės projektas yra geriausias iš visų buvusių iki šiol“.
N. Stasiulis paminėjo ir tai, kad 2014-ųjų Lietuvos kultūros sostinės – Panevėžio – atstovai palangiškių teiravosi, kaip jiems pavyko įgyvendinti tokio aukšto lygio projektą. „Galėjau atsakyti tik tiek: absoliučiai visi, kas dirbo Palangoje, tai yra Kultūros skyriaus ir Kultūros centro specialistai, individualūs kūrėjai ar jų grupės, visi dirbo su pasiaukojimu ir entuziazmu nelaukdami, kad jiems bus kažkas papildomai sumokėta, – aiškino pašnekovas. – Daug lėmė asmeniniai ryšiai, patirtis, intuicija, žodžiu, viskas buvo ištraukta ir maksimaliai panaudota. Be to, prie projekto prisijungė ir jį labai gražiai papildė iniciatyvos iš šalies. Tarkim, virtualaus turo „Tiškevičių bulvaras“ sumanytojai, kurių projektas taip pat labai operatyviai buvo įtrauktas į Kultūros sostinės renginius ir kurie sutiko pirmuosius žingsnius padaryti nelaukdami lėšų. Beje, neseniai vykusioje Lietuvos paveldosaugininkų konferencijoje šis projektas paminėtas pavyzdžiu, kaip moderniai galima šiuolaikinei visuomenei pristatyti kultūros paveldą. Bet jeigu nebūtų susišnekėjimo, jeigu būtų „mes“, valdininkai,  ir „jūs“, menininkai, jūs mums rašykite raštus, mes pagalvosime ir atrašysime, jeigu nebūtų iškart susėsta prie stalo ir skubiai priimti atitinkami sprendimai, tokio projekto nebūtų buvę. Tad, ko gero, Palangos – Lietuvos kultūros sostinės 2013 pagrindinė sėkmės formulė – kad visa mūsų bendruomenė, politikai, valdininkai, kūrėjai, kai kuriais atvejais ir verslininkai susitelkė bendram tikslui, nežiūrint galbūt esančių kažkokių praeities ambicijų ir neskaičiavo naudos litais, o siekė, kad Palanga būtų išties Kultūros sostinė ir kad pagaliau atsikratytų vien tik triukšmingos „bambalinės“ vasaros sostinės įvaizdžio. O ateičiai svarbu, kad atsivėrė daug durų, kad užmegzta daug ryšių, kurie tikrai pravers ateityje – kad ir su mūsų mielais bičiuliais LRT, su kuriais draugaujame, draugausime ir toliau, ir, beje, linkime Panevėžiui kitąmet taip pat užmegzti draugystę su jais“.

Įgyvendinta ne viskas
Kalbant apie tai, kas buvo planuota Kultūros sostinės rėmuose ir ko teko atsisakyti, N. Stasiulis visų pirma paminėjo atidėtus planus dėl „Vaidilutės“ atgaivinimo, kuri būtų galėjusi tapti dar vienu traukos tašku turistams, atvykstantiems į Gintaro muziejų ir Birutės parką.
„Buvo mintis „Vaidilutėje“ pačiomis moderniausiomis priemonėmis bei technologijomis – 3D,  5D, lazeriais, – pristatyti pačius naujausius Lietuvos kultūros įvykius: išleistas knygas, filmus, pastatytus spektaklius, rengti performansus. Tai turėjo būti savotiška kultūros naujienų pristatymo erdvė, kurios sukūrimas būtų buvęs žingsnis į gerai suplanuoto, kokybiškai pastatyto pastato  renesansą, kuriam reikia geros idėjos ir modelio, kuris galėtų „suktis“ nereikalaudamas papildomų asignavimų iš biudžeto. Sumažėjo ir renginių, ir dalyvių skaičius. Tačiau, kaip jau minėtas „Tiškevičių bulvaras“, į Kultūros sostinės projektą gražiai ir netikėtai įsiliejo, pavyzdžiui, „Ramybės“ kultūros centras, išties profesionaliai suvokęs esmę ir parengęs savo atskirą programą Kultūros sostinės rėmuose – „Ramybės“ uostą“. Labai sujudo dailininkai, rengę plenerus – kad ir paskutinysis „Lokacija: Kurhauzas“, sureagavęs iškart į dvi aktualijas: Kurhauzo atstatymą ir Vasaros parodų paviljono gaivinimą“, – vardino N. Stasiulis.
Beje, pasak N. Stasiulio, šis paviljonas ir jo atgaivinimas – dar vienas iš planuotų projektų, kurių per šiuos metus nespėta įgyvendinti, nors ir minčių, ir pasiūlymų, kaip tai būtų galima padaryti, tikrai buvo. Nespėta įgyvendinti ir naujos dainos apie Palangą konkurso. „Nė viena idėja nėra išmesta į  šiukšlyną. Tiesiog į šiuos metus buvo tiek daug visko sukoncentruota, kad pritrūko ir laiko, ir žmonių viskam įgyvendinti per tokį trumpą laiką, jau nekalbant apie lėšas“, – sakė N. Stasiulis, paminėjęs, jog prie šių projektų dar bus grįžta.
Kultūros centro direktoriaus pavaduotojui užsiminus apie žmones, dirbusius prie projekto Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013, kyla natūralus klausimas: negi išties visa renginių pyne rūpinosi tiek pat Palangos kultūros darbuotojų? „Nebuvo jokių papildomų pajėgų, nesamdėme jokių agentūrų, – patikino pašnekovas. –  Kartais patys stebimės, kaip mums pavyko viską padaryti, ir, patikėkite, tai kainavo labai daug jėgų“.

Septynios bangos
Grįžtant prie Kultūros sostinės renginių: kurie N. Stasiuliui atrodo buvę svarbiausi ir galbūt geriausi? „Per visus metus pradedant nuo praėjusios Naujųjų metų šventės mes, skirtingai nuo kitų buvusių kultūros sostinių, kurios koncentravosi į vieną pagrindinį renginį, turėjome septynias jų bangas: „Palangos stinta“, Jurginės, Kurorto šventė, Joninės, Kultūros naktis prie Baltijos, Kurhauzo atidarymas ir dar būsiančios Naujųjų metų sutiktuvės, – vardijo pašnekovas. – Kiekviena jų ypatinga, kiekviena išskirtinė: „Palangos stinta“ išaugo į televizijos formatą, Jurginės buvo įspūdingos savo apimtimi, dalyvių geografija, ir, žinoma, Kultūros naktis prie Baltijos, kurią, mano nuomone, vainikavo išties istorinis įvykis: pirmoji lietuviška opera „Birutė“ buvo atlikta Birutės parke prie Birutės kalno. Norėčiau išskirti kūrėjus, kurie organizavo „Klasikos balsų“ koncertinį ciklą, kuriame dalyvavo visas atlikėjų žvaigždynas, „Vėjų rožės“ ciklo organizatorius, ieškojusius naujų formų bei naujų vietų koncertams: ir ant stogų, ir pievose. Ir, kaip akcentavo kultūros ministras Š. Birutis, išties daug dėmesio buvo skirta etnokultūrai, pavyzdžiui, buvo puikus ciklas „Ant marės krašto, Palangos miestely“. Paminėti reikia ir Joninių sostinę Šventąją – visiškai naujas renginys sutelkė visus, jau ko vertas vien rekordinio vainiko pynimas, – Palangos pučiamųjų orkestro „Dūdų vasarą“, ir „Birutės parko atspindžius“ ir visus individualius kūrėjus, prisidėjusius prie Kultūros sostinės renginių – kur bepažvelgsi, pilna mažų stebuklų. O kai visi tie stebuklai susidėjo į vieną, turėjome išties Lietuvos kultūros sostinės vardo vertą projektą“.

Šiemet ir kitąmet
Pasak N. Stasiulio, per šiuos metus Palanga parodė ir įrodė, kad turi ir begalę talentingų bei įdomių savų kūrėjų, ir kad gali rengti aukščiausio lygio profesionalų pasirodymus. Bėda tik, kad iki šiol nebuvo erdvės renginiams žiemą, ir džiugu, kad būtent šiais metais pajudėjo ir šios problemos sprendimas: jau turime Kurhauzą, 2015-aisiais turėtume turėti rekonstruotą Vasaros estradą.
„Pagrindinis Kultūros sostinės projekto užbaigimo akcentas – Kurhauzo  atidarymas, kai perdavėme turėtą garbingą titulą Panevėžiui. Tačiau dar laukia „septintoji banga“ – Naujųjų metų sutiktuvės. Tačiau su šia banga projektai neužsibaigs: prasidėję ar pratęsti šiais metais, jie persiris ir į ateinančiuosius. Planų jau esama. Ar pavyks išlaikyti „aukštai užkeltą kartelę“? Kultūroje negali būti lenktyniavimo. Tiesiog stengsimės pasinaudoti tomis mano minėtomis „prasivėrusiomis durimis“, stengsimės pratęsti tuos įvykusius mažuosius stebuklus. Kalbamės su LRT dėl „Palangos stintos“ televizinio formato, planuojame Jurgines – gal ir ne tokios didelės apimties, rengiamos paraiškos praplėsti ir dar labiau modernizuoti „Tiškevičių bulvarą“, kad keliaujantieji virtualiu turu galėtų gauti ir trimis kalbomis įrašytą informaciją apie kultūros paveldo objektus. Beje, prie šio projekto nori prisijungti ir Kretinga“, – sakė N. Stasiulis.
Metų renginių kalendorių, kuriame numatoma paties aukščiausio lygio atlikėjų pasirodymai, paįvairins ir papuoš atsivėrusi nauja kameriniams koncertams skirtoji erdvė – Kurhauzas. Kaip sakė N. Stasiulis, jau dabar jaučiamas didžiulis atlikėjų susidomėjimas ir gaunama pageidavimų čia koncertuoti.
„Tiesa, dar negalime pasakyti, kada mes startuosime su renginiais Kurhauze. Šiais metais restauruotoje salėje dar turėtų būti penki renginiai: gruodžio 19 d. – mero ataskaita, 20 d. – renginys, skirtas savivaldos dienai, 27 d. – verslo, kultūros ir visuomeninėms organizacijoms skirtas renginys. Gruodžio 29 d. šeimos dienai skirtas Edmundo Seiliaus ir Kristinos Zmailaitės koncertas ir 31 d. klasikinės muzikos koncertas – Naujųjų metų sutiktuvės, į šiuos koncertus bus galima įsigyti bilietus. Po šio renginių ciklo dar kuriam laikui įsileisime atgal restauratorius: reikia ir salės parketą dar kartą perlakuoti, reikia pabaigti įrengti antrą ir trečią aukštus“, – pasakojo N. Stasiulis.
O labiausiai Kultūros centro direktoriaus pavaduotoją, miesto Tarybos narį ir nepamainomą beveik visų ne tik Kultūros sostinės Palangoje renginių vedėją džiugina, kad per daugelį kultūros sostinės renginių pavyko įgyvendinti pagrindę misiją: sukurti šventes, kurioms pasibaigus žmonės išeidavo patys dvasiškai švytėdami. Ši šviesa lydėjo Palangą visus šiuos metus, ir tikima, kad lydės ir visais kitais ateinančiais metais.