„Lietuvos istorijos žinovė“ Mūza: „Visų faktų žinoti tikrai neįmanoma“

Lietuvos Respublikos Seime vykusiame nacionalinio konkurso „Lietuvos istorijos žinovas“ finale V. Jurgučio pagrindinės mokyklos mokinė Mūza Svetickaitė laimėjo I vietą, aplenkusi beveik šimtą geriausių moksleivių iš visos Lietuvos. Aktyvistė Mūza nebijo iššūkių ir ne kartą tai įrodė. Šis įveiktas iššūkis buvo tarsi dovana visai Palangai Kovo 11-osios proga, o Mūzai – puikus būdas praplėsti savo istorijos žinias.

– Mūza, pasirodo, tu ne tik literatė, bet ir istorijos žinovė. Pirmiausiai papasakok apie šį konkursą, kuo jis išskirtinis?
– Nacionalinį konkursą „Lietuvos istorijos žinovas“ jau penktus metus organizuoja Lietuvos istorijos mokytojų asociacija, remia LR Seimas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Vilniaus universitetas, o globoja Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis. Konkursas vyksta dviem etapais: pirmasis – šalies mokyklose, universitetuose ir kitose įstaigose, jame gali dalyvauti visi norintys 5-12 klasių moksleiviai ir suaugusieji. Antrajame, tradiciškai vykstančiame LR Seimo Kovo 11-osios salėje, kviečiami dalyvauti 200 geriausiai pirmajame etape pasirodžiusių dalyvių. Jie varžosi 5-8, 9-12 klasių ir visuomenės atstovų (suaugusiųjų) kategorijose. Abiejuose etapuose dalyviai atsakinėja į visą Lietuvos istoriją aprėpiančius klausimus – temos vyrauja nuo LDK iki Europos Sąjungos, nuo tradicijų iki valstybinių apdovanojimų, nuo įvairiausių asmenybių iki išradimų... Galiausiai suskaičiuojami rezultatai ir visose kategorijose išrenkami garbingo „Lietuvos istorijos žinovo“ titulo laimėtojai.

– Ar pirmą kartą teko jame dalyvauti, kaip jam ruošeisi?
– „Lietuvos istorijos žinovo“ konkurse dalyvavau pirmą kartą. Pirmajam etapui specialiai nesiruošiau – noriai dalyvauju kone visuose konkursuose, kuriuose dalyvauti atsiranda galimybė, nes tai duoda daugybę naujų žinių, patirties ir puikių emocijų. Nors apie šį konkursą buvau girdėjusi, tiksliai nežinojau apie jo organizavimo tvarką, antrąjį etapą Seime... Nors ir nesiruošiau, savo pasirodymu pirmajame ture buvau patenkinta net nežinodama rezultatų – domėjimasis istorija, protų mūšiais, istorinės literatūros skaitymas ir istorinių laidų, filmų žiūrėjimas duoda tikrai daug pačių įvairiausių žinių. Tačiau gavusi kvietimą į nacionalinio konkurso finalą Seime buvau be galo nustebinta ir nudžiuginta. Vien galimybė būti tarp 200 geriausių dalyvių ir proga dalyvauti neeilinėje vietoje – Seime, Kovo 11-osios salėje – vykstančiame finale man yra didžiulis laimėjimas, kurį labai vertinu.
Tačiau esu perfekcionistė ir visur siekiu geriausio rezultato. Nors nė vieną akimirką iki pergalės man tikrai nebuvo šmėkštelėjusi mintis, kad galiu laimėti, nemačiau prasmės dalyvauti konkurse šiaip sau, be jokių pastangų ir didesnio pasiruošimo. Kaip ir visuose kituose konkursuose, norėjau pasirodyti geriausiai pagal savo galimybes ir savo rezultatu likti patenkinta. Tad maždaug per savaitę perskaičiau kone visą Lietuvos istoriją nuo XIII iki XX amžiaus. Nors turėjau daug žinių, sužinojau tikrai daug naujų dalykų. Niekas manęs nevertė to daryti, aš pati buvau be galo užsidegusi, istorijos skaitymui skyriau tikrai labai daug laiko. Bet tai man labai patiko – su kiekviena pastraipa norėjosi sužinoti vis daugiau ir daugiau... Net kovo 10-osios rytą, iki konkurso likus porai valandų, vis dar skaičiau Lietuvos istoriją. Manau, laimėjau tiek dėl specialaus ruošimosi, tiek dėl nuolatinio enciklopedijų, istorinių žurnalų skaitymo, filmų, laidų žiūrėjimo, tiek dėl nuo mažens ugdytos meilės Tėvynei ar pomėgio stebėti ir dalyvauti tokiuose intelektiniuose žaidimuose kaip „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Tad šis neeilinis laimėjimas nėra atsitiktinė sėkmė ar savaitę trukusio intensyvaus skaitymo vaisius – tai nuolatinio domėjimosi ir nuosekliai intensyvaus darbo rezultatas.

– Ar kas tave paskatino, ar pati ėmeisi iniciatyvos?
– Pirmajame konkurso etape dalyvauti pasiūlė istorijos mokytoja Loreta Stonienė. Mielai sutikau – stengiuosi dalyvauti visur, kur tik galiu, kiekvienas konkursas suteikia naujų žinių, naudingos patirties, puikių emocijų. Apie kitą etapą negalvojau – tiesiog mėgavausi procesu ir stengiausi teisingai atsakyti į kuo daugiau klausimų. Tad vien pakvietimas į finalą man buvo be galo malonus siurprizas ir didžiulė pergalė. Džiaugiausi, kad esu tarp 200 geriausių konkurso dalyvių ir galiu varžytis LR Seime, Kovo 11-osios salėje. Nors prieš antrąjį turą tikrai daug skaičiau, nurungti visų varžovų nesitikėjau. Tad paskelbus, kad esu nugalėtoja, be galo nustebau.

– Kokie buvo klausimai, ar visi buvo tau lengvai įkandami, kurie pasirodė sunkiausi?
– Klausimai aprėpė begalę įvairiausių temų ir epochų – nuo senovinių matavimo vienetų iki mūšių, nuo protestantizmo iki partizanų... Tam, kad gerai pasirodytum, nepakako sausai žinoti, kas, kur, kada ir kaip įvyko. Tiek klausimų sudarinėtojai (Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus licėjaus direktorius, istorikas Saulius Jurkevičius, kiti istorikai) akcentavo, tiek pati mačiau, kad tam, kad teisingai atsakytum į klausimus, nepakanka žinoti esminių faktų. Reikia bendro Lietuvos istorijos suvokimo, tarsi visa aprėpiančio matymo, kuris net nežinant atsakymo, lyg per grandininę logiką nuveda į teisingą atsakymą.
Ko gero, būtent bendras orientavimasis istorijoje ir grandininis, nuo vieno iki kito fakto nuvedantis mąstymas yra pagrindinis raktas į sėkmę „Lietuvos istorijos žinovo“ konkurse. Visų faktų žinoti tikrai neįmanoma. Pavyzdžiui, tikrai nežinojau, kurio lietuvio veikalas buvo pirmąkart įtrauktas į indeksą – bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą. Tačiau žinojau, kad vienas didžiausių reformacijos skleidėjų LDK buvo Mikalojus Radvila Juodasis. Tuo remdamasi parašiau būtent tokį variantą, o jis buvo teisingas! Arba kitas pavyzdys: tiksliai nežinojau, kokia karinė organizacija buvo įsteigta Vilniuje kaip sporto klubas 1927 metais. Tačiau žinojau, kad XX amžiuje nepriklausomoje Lietuvoje veikė sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Pasirinkau tokį atsakymą ir nesuklydau.
Lengvų klausimų, į kuriuos atsakymus užtikrintai žinojau, buvo tikrai labai nedaug. Konkurso organizatoriai akcentavo, kad šiųmetės „Lietuvos istorijos žinovo“ užduotys kaip niekad sunkios. Be to, į tuos pačius klausimus atsakinėja visi – nuo penktoko iki suaugusiojo. Tad vos perskaičiusi klausimus net šiek tiek išsigandau – labai lengvų nesitikėjau, bet nemaniau, kad bus tokie sunkūs. Tačiau ilgas ir įtemptas mąstymas į didžiąją dalį klausimų padėjo atsakyti teisingai. Tai, kad užduotys sunkios, žinoma, tik pakelia pergalės vertę ir sukelia kur kas didesnį džiaugsmą bei netikėtumą.

– Apskritai, ar Lietuvos istoriją jau esi išnarpliojusi, kokie istoriniai aspektai tave labiausiai žavi?
– Galima sakyti, istorija domiuosi nuo pradinių klasių. Dar visai maža mėgdavau žiūrėti įvairius intelektinius žaidimus („Taip ir ne“, „Šeši nuliai – milijonas“), istorines, dokumentines laidas, filmus. Dabar niekada nepraleidžiu įvairių istorinių apybraižų, filmų, televizijos laidų („Istorijos detektyvai“, „Mes nugalėjom“, „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“), viktorinų („Auksinis protas“, „Kas ir kodėl“, „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“), pati jose dalyvauju. Mėgstu skaityti ir istorinę literatūrą, žurnalus, enciklopedijas. Tad žinau tikrai nemažai, o intensyvus Lietuvos istorijos skaitymas, ruošiantis „Lietuvos istorijos žinovo“ konkursui, dar labiau praplėtė žinias. Tačiau istorija, galima sakyti, begalinė, ir yra tikrai daugybė svarbių įvykių ar detalių, apie kuriuos dar neteko girdėti. Bet tobulėjimui ribų nėra, kasdien stengiuosi sužinoti ką nors nauja.
Mane ypatingai žavi Lietuva renesanso laikotarpiu, kultūros atgimimas, Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca, jos į LDK atvežtos naujovės. Vėliau, Lietuvą pasidalijus Rusijai, Austrijai ir Prūsijai – lietuvių ryžtas išsaugoti savo tautą, kalbą, kultūrą, pasipriešinimas polonizacijai. Apskritai labai žaviuosi lietuvių drąsa, gebėjimu susivienyti: tai pasikartoja nuo valstybės sukūrimo iki Liublino unijos, nuo ATR padalijimų iki sukilimų, nuo knygnešystės iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto, nuo partizaninio pasipriešinimo iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio... Tai įkvepia ir dabar kurti gražią Lietuvą, o skaudūs istorijos momentai (sovietų okupacija, trėmimai, holokaustas) neturi būti pamiršti – privalome juos prisiminti ir stengtis, kad žiauri istorija nepasikartotų.

– Kaip sureagavai, kai buvo paskelbta, kad laimėjai pirmąją vietą? Ar jos tikėjaisi?
– Vien galimybė dalyvauti „Lietuvos istorijos žinovo“ finale Seime man buvo didžiulis laimėjimas ir netikėtumas. Džiaugiausi kiekviena akimirka Seime ir apie pergalę visai negalvojau. Kol buvo skaičiuojami rezultatai, tikrai nemaniau, kad laimėsiu. Klausimai buvo sunkesni nei tikėjausi, galvojau, kad surinkau tikrai mažiau taškų nei buvo iš tiesų. Kai vyko klausimų aptarimas ir buvo atskleisti atsakymai, nuomonė apie rezultatą kiek pagerėjo. Tačiau nė giliausiame širdies kamputyje nesivyliau, kad aplenksiu maždaug šimtą geriausių Lietuvos moksleivių. Kai apdovanojimų ceremonijoje buvo paskelbta, kad 5-8 klasių kategorijos „Lietuvos istorijos žinove“ tapau būtent aš, susipainiojo visos įmanomos emocijos: džiaugsmas, pasididžiavimas, noras visam pasauliui rėkti iš laimės, dėkingumas, didžiulė nuostaba ir netikėtumas... Atsidūriau tarsi transe arba pačiame įdomiausiame ir gražiausiame sapne, kurio iki galo negalėjau suvokti. Atsiimdama prizus iš Sąjūdžio atsakingosios sekretorės Angonitos Rupšytės ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko, istoriko prof. dr. Arūno Gumuliausko negalėjau suvokti, kad pasirodžiau geriausiai iš visų progimnazijų klasių atstovų ir kad būtent man atiteko toks garbingas ir įpareigojantis titulas. Net dabar, kai galvoje viskas daugmaž sugulė į savas vietas, vis dar negaliu patikėti, kad tapau tokio reikšmingo ir išskirtinio konkurso laimėtoja.

– Ar konkurentai negąsdino?
– Labiausiai gąsdino konkurentų gausa – finale iš viso dalyvavo 200 dalyvių iš visos Lietuvos, geriausiai pasirodžiusių pirmajame etape, o mano amžiaus grupėje dalyvavo maždaug šimtas gabiausių šalies jaunųjų istorikų. Nors daugumos asmeniškai nepažįstu, neabejojau varžovų stiprumu ir žinių gausa – tam, kad pakliūtų į finalą Seime, jie turėjo puikiai pasirodyti pirmajame etape, kuris buvo tikrai nelengvas, reikalaujantis visapusiško Lietuvos istorijos išmanymo.

– Kaip veikė išskirtinė konkurso vietos atmosfera?
– LR Seime lankiausi pirmą kartą, tad kiekvienas viešnagės momentas buvo labai įdomus, kupinas begalės įvairiausių emocijų. Išskirtinis jausmas buvo atsakinėti į klausimus Kovo 11-osios salėje. Sėdėti tose kėdėse, kur sėdėjo Nepriklausomybės Akto signatarai, vaikščioti tarp tų sienų, kur prieš beveik 30 metų buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, buvo nenusakomai gera ir stipru.
Tai, kad konkursas vyko Seime, ir ne bet kokioje, o Kovo 11-osios salėje, suintensyvino visas emocijas: širdies virpulį vos atvykus, susidomėjimą laukiant renginio, jaudulį atsakinėjant į klausimus, džiaugsmą laimėjus... Neeilinė konkurso vieta dar pakėlė konkurso reikšmę ir pavertė jį tuo, ką atsiminsiu visą gyvenimą.

– Esi dalyvavusi ne viename konkurse ir užėmusi ne vieną reikšmingą vietą, gal galėtum pasakyti, ką mokiniams duoda konkursai, kuo jie naudingi?
– Rungiantis konkurse „Lietuvos istorijos žinovas“ man tikrai padėjo dalyvavimo tokiuose projektuose kaip „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ patirtis. Nors prieškonkursinis ar viešo kalbėjimo jaudulys niekur nedingo ir, manau, niekada nedings, dažnai varžantis tokiuose konkursuose, filmuojantis televizijoje, save ir savo darbus pristatinėjant didelei auditorijai prie lengvo streso pripranti, išmoksti jį padėti į antrą planą ir susikoncentruoti į pasirodymą.
„Lietuvos istorijos žinovo“ konkurse man padėjo tiek mokėjimas numalšinti stresą, tiek gebėjimas greitai, logiškai ir kryptingai mąstyti ir išmąstyti teisingą atsakymą net tada, kai jo nežinai. Nors tai yra tarsi natūralus žmogaus gebėjimas, neturint patirties neretai pritrūksta greitos reakcijos, viršų paima nežinojimo, bijojimo suklysti ar rizikuoti panika.
Visi konkursai, nesvarbu, laimi ar ne, ugdo žmogaus gebėjimus ir žinias konkrečioje srityje, motyvuoja dirbti ir tobulėti, atveria naujas domėjimosi sritis ir pomėgius. Pergalė pakelia ant sparnų, skatina visko imtis daugiau ir daugiau, siekti aukštesnių rezultatų, o pralaimėjimas sukelia norą parodyti visiems, kad nesi prasčiausias, kad gali geriau. Be to, neretai būtent konkursai nulemia sprendimą ateitį sieti su viena ar kita kryptimi. Dalyvaudamas juose ne tik susipažįsti su tos srities specifika, bet ir pamažu įsilieji į jos bendruomenę, tampi žinomesnis ir taip pradedi skintis kelią į ateitį.

– Ar spėji viskam pasiruošti ir visur sudalyvauti? Kam ruošiesi dabar?
– Kadangi mokausi puikiai, dalyvauju daugybėje įvairiausių konkursų, nemažai laiko skiriu ir kūrybai, laiko tikrai trūksta. Be to, esu perfekcionistė ir viską, ko imuosi, noriu padaryti maksimaliai gerai. Tiek kruopštus mokymasis, tiek preciziškas konkursinių darbų rengimas užima be galo daug laiko. Bet tik dideliu darbu galima pasiekti aukščiausius rezultatus.
Neseniai laimėjau Epistolinio rašinio ir Jaunųjų filologų konkursų etapus Palangoje, miesto Dailės olimpiadoje užėmiau II vietą, pelniau porą apdovanojimų projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“, parengiau keletą publikacijų kultūrinėje spaudoje ir almanachuose... Dabar laukiu 51-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso respublikinio etapo, esu išsiuntusi darbus į poezijos konkursus „Haiku Palangai“, „Labas“, rašinių konkursus Pasaulinei kultūros dienai ir Laikinosios sostinės šimtmečiui paminėti.