Leonas Laimutis Mardosas: „Palanga – graži, nežiūrint į mūsų pastangas“

Vaidilė GEDMINAITĖ

Spalio devynioliktąją buvusiam Palangos miesto vyriausiajam architektui Leonui Laimučiui Mardosui sukanka 85 metai. Gražios sukakties proga šis didelę darbo ir gyvenimo patirtį turintis pernai Auksiniu architektūros riterio ordinu apdovanotas architektas mintimis apie gyvenimą, architektūrą ir Palangą pasidalino su „Palangos tilto“ skaitytojais.

„Smetoniškas“ vaikas
„Aš esu smetoniškas: pradžios mokyklą baigiau prie Smetonos Kaune, ten ir esu gimęs. Vėliau, kai Vilnių grąžino Lietuvai, mūsų šeima persikėlė į jį“, – paklaustas apie vaikystę pasakoja pašnekovas.
Pasak architekto, nors teko gyventi sudėtingu laikotarpiu, į komunistų partiją nestojo. „Vienintelė partija, kuriai priklausiau, buvo skautai. Jokiai kitai nepriklausiau – nebuvau spaliukas, pionierius“, – teigia jis ir prisimena, kad ir prabėgus daugeliui metų su buvusiais skautais sveikindavosi skautiškai.
„Mano tėvas dirbo geležinkelio valdyboje. 1940 metais jį suėmė, nuteisė aštuoneriems metams ir išvežė į tuometinę Komi autonominę respubliką. Mes tikėjomės, kad po aštuonerių metų jis grįš, tačiau jį dar penkiolikai metų ištrėmė į Sibirą, tik čia jau tėtis buvo ne kaip kalinys, o kaip tremtinys. Ir tik po dvidešimt trejų metų jis grįžo į Lietuvą. Kai tėtį išvežė, mes su mama persikėlėme į jos tėviškę. Ten aš baigiau gimnaziją. Nors architektu tapti nusprendžiau dar būdamas gimnazistas, 14-15 metų, tačiau baigęs mokslus toliau studijuoti negalėjau, nes buvo baisūs tarybiniai laikai, o mano tėtis buvo politinis kalinys“, – atviravo buvęs Palangos vyriausiasis architektas.

Ragavo mokytojo duonos
Negalėdamas įgyvendinti savo svajonės, L. Mardosas pradėjo mokytojauti. „Parašė man ten gerą charakteristiką, kad gal aš jau pasitaisiau, pasidariau geresnis, tada jau galėjau stoti į Dailės institutą“, – prisiminė pašnekovas.
Studijuodamas institute būsimasis architektas dirbo mokykloje. „Dėsčiau braižybą, todėl aš mokyklas projektavau“, – dabar prisimena L. Mardosas.
Pasak pašnekovo, dėstydamas braižybą, jis daug kalbėjo mokiniams apie architektūrą ir šiandien jau gali pasidžiaugti gausiu buvusių ugdytinių, pasirinkusių architekto kelią, būriu.
Į Palangą L. Mardosas atvyko 1977 m.

Projektai labai skirtingi
Šiandien buvęs vyriausiasis Palangos architektas prisimena, koks sėkmingas buvo pirmos jo projektuotos mokyklos projektas. „Pirmą mokyklą projektavau Elektrėnuose. Tai nebuvo pirmas mano projektas, bet labai plačiai nuskambėjo. Jis nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Žinau, kad net Londone apie tai rašė. Tai buvo labai netikėta, nes tuometinėje Tarybų Sąjungoje tokių mokyklų nebuvo. Dabar liepia sakyti sovietų, bet aš ieškojau žodyne, ten tokio žodžio neradau“, – šmaikštavo pašnekovas.
Vėliau L. Mardosas ėmėsi įvairių projektų: „Paskui viską projektavau. Pradėjau daryti visuomeninius pastatus. Teko daryti ministrų tarybos atstovybę Maskvoje, dabar ten Lietuvos ambasada. Toks gabus studentas Šipalis man ten padėjo, tai jis tapo mano bendraautoriumi.
Pasiūlė projektuoti kultūros namus Kelmėje. Dar ir dabar, kai ten nuvažiuoju, mane pažįsta.
Užsibaigia vienas projektas, darai kitą. Taip ir sukiesi“.
Nors L. Mardoso projektai labai skirtingi: mokyklos, Turizmo bazė Švenčionių raj., gyvenamasis namas su kavine „Monika“ Palangoje, Kūlupėnų bažnyčia, Palangos bendrasis planas (parengtas kartu su kitais kolegomis), Palangos centro suplanavimo projektas ir kt., autoriui ne visi vienodai brangūs. „Keturi darbai man brangiausi: pirmoji mano projektuota mokykla Elektrėnuose, Kūlupėnų bažnyčia, kultūros namai ir Lietuvos ambasada Maskvoje“, – sakė pašnekovas.

Palanga – chaotiška
Ne vieną priekaištą šiandienos statiniams turintis architektas apgailestavo, kad Palanga toli gražu neatrodo tobula.
„Truputį gaila, kad Palanga darosi chaotiška, neturi idėjos. Daug kas daroma neapgalvotai, kas kaip nori. Štai vienas verslininkas sugalvojo statyti purvo gydyklas, bet juk negalima statyti kur pakliuvo, kur norisi. Miestas juk gyvas organizmas. Namą pastatai per dvejus metus, o miestas statomas šimtmečiais“, – tvirtino L. Mardosas.
Per pastaruosius keletą metų Palangoje atsirado naujų prekybos centrų: „Rimi“, netrukus bus atidaryta „Maxima“. Nepaisant ant šių pastatų esančių puošmenų („Rimi“ veidrodinė siena su atsispindinčiais beržais, bangos ant „Maximos“ fasado, pastato įvairiaspalvis apšvietimas), buvęs miesto vyriausiasis architektas juos vertino skeptiškai.
„Dėžutės. Jeigu moteris išsitatuiruoja savo kūną, nuo to ji graži nepasidaro. Dažyk kaip nori, nepagražėja. Dėžutės yra dėžutės“, – įsitikinęs specialistas.

Miestą puošia gamta
Paklaustas, kas jo, kaip architekto, akimis, yra Palangos miesto puošmena, L. Mardosas nedvejojo: „Miestą puošia jūra, kopos, medžiai, gamta“. Pasak pašnekovo, ne pastatais Palanga vilioja poilsiautojus.
„Ko žmonės važiuoja į Palangą? Kas juos traukia? Ar namai? Birutės parkas, tiesa, yra reto grožio, tačiau gražių parkų Lietuvoje yra daug. Bet nėra jūros, kopų“, – atviravo architektas.
L. Mardosas prisiminė, kaip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia pradėjo važiuoti turistai iš užsienio. „Čia važiavo daug iš Klaipėdos kilusių vokiečių, lietuvių iš Amerikos. Man yra tekę juos vedžioti kaip gidui. Savo ekskursijas aš pradėdavau nuo tilto. Turistams sakydavau: pažiūrėkite, čia Palanga. Tik smėlio juosta, o miesto nesimato, na, šiek tiek bažnyčios bokštas“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak architekto, tuomet visi jam tvirtindavo tą patį. „Visi kaip susitarę sakydavo: nepatikėsite, koks tai turtas. Visur prie jūros daug pastatų, o čia neužstatytos kopos. Tik nesugadinkite to“, – kalbėjo specialistas.

Negalima užstatyti
L. Mardosas įsitikinęs, kad statinių neužgožtas pajūrio peizažas ir sukūrė Palangą. „Jei nebūtų kopų, paplūdimio, tokios Palangos nebūtų“, – kalbėjo pašnekovas. – Vienas architektas pasakė: „Kur matyta, plauki jūra, o Palangos nematai“. Jis sakė, kad tie, kurie kūrė Palangos generalinį planą, turi atsiprašyti tautos. Aš esu vienas iš tų kūrusių, bet tautos neatsiprašysiu, nes mums svarbiausia buvo gamta“.
Pasak jo, Palangos miestas nusidriekęs palei jūrą, todėl jis statytas ypatingai. „Palangos ilgis – 25 km. Smėlio ruože buvo draudžiama ką nors statyti. Išilgai jūros statėsi Palanga, du-tris kilometrus užima miškas, parkas, toliau – Vanagupė, vėl miškas, Kunigiškės. Kad žmonės, atvažiavę į Palangą, iš vienos pusės turėtų kopas, iš kitos – mišką. Juk vasarą Palangoje ir lyja, tuomet galima būtų vaikščioti po mišką. Jeigu bus tankiai užstatyta pastatais, bus jau nebe kurortas, turi būti gamta“, – dėstė mintis specialistas.
Architekto teigimu, Palangoje leista statyti ne aukštesnius kaip 4 aukštų namus, Šventojoje ne aukštesnius kaip 3 aukštų. Taip siekiama, kad namai nebūtų aukštesni už medžius, kad Palanga būtų žalia.
„Jei galėtų, paplūdimyje statytų automobilius. Kurortas ne automobiliams. Jis atveža tave į kurortą, išsikrauk daiktus, vaikus, uošvę, tada palik automobilį tam skirtoje vietoje. O dabartiniai verslininkai sako, kad reikia visur privažiuoti“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Višta, dedanti auksinius kiaušinius
„Kai sako, kad pajūrį reikia užstatyti, kad plaukiant jūra Palangos nesimato, tai sakau: kiek Lietuva turi pajūrio? Į tą ruožą dar įeina Neringa, uostas, Būtingės terminalas, taigi, kranto, kur galima ilsėtis, lieka gal kokie 35 km. Tada klausiu, kiek jūros kranto turi Ispanija, Italija? 7 tūkst. km, Latvija – 460 km. Tai jie gali statyti, o mes saugokim. Iš ko gyvena palangiškiai? Ne iš žemės ūkio, ne iš pramonės, net ne iš žvejybos. Palangiškiai gyvena iš poilsiautojų. Jie veža pinigus į Palangą. Kopos – višta, dedanti auksinius kiaušinius. Tai nepapjaukim tos vištos“, – įžvalgomis dalinosi palangiškis.

Nuopelnų nesureikšmina
2013 m. L. Mardosui buvo įteiktas Auksinis architektūros riterio ordinas už viso gyvenimo nuopelnus, tačiau jis pats nelinkęs šio fakto labai sureikšminti.
„Kokie čia nuopelnai. Paimkim kad ir mokytoją J. Brindzą. Kiek jis išmokė vaikų. Ir dar kokio dalyko – lietuvių kalbos, – sakė architektas ir pridūrė, jog mokytojas jam – šventas žodis. – Aš pats dirbau mokytoju 11 metų. Bet dabar mokiniai mokytojų negerbia, juos terorizuoja, per pamokas išsitraukia mobiliuosius telefonus. Jei mokytojui mokėtų algą, kokios jis vertas, tai mažiau reikėtų kalėjimų“.
Pasitikdamas savo 85 metų jubiliejų, buvęs Palangos vyriausiasis architektas atviravo, jog, jei galėtų laiką pasukti atgal, ne viską darytų taip pat. „Daug keisčiau, daug klaidų pridariau. Aš sakau, kad Palanga – graži, nežiūrint į mūsų pastangas“, – šmaikštavo architektūros riteris L. Mardosas.