Laima Liucija Andrikienė: „Susitvarkysime, tačiau tango sušokti reikia dviejų!“

Lietuvai 2021-uosius baigiant tvyrant įtampų židiniams – su Baltarusija ir Kinija, dėl migrantų krizės, koronaviruso pandemijos, Laima Liucija Andrikienė, 1990-ųjų metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarė, dabar – Seimo narė ir viena Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kūrėjų, tiki, kad Lietuva, padedant sąjungininkams ES ir Vašingtone, susitvarkys su Minsko ir Pekino iššūkiais. „Visi kartu mes esame stiprūs“, – L. Andrikienė, kuri yra Seimo Europos reikalų komiteto komiteto pirmininko pavaduotoja ir Užsienio reikalų komiteto komiteto narė, sakė „Lietuvos pajūriui“.

– Esate valdančiosios partijos, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Seimo frakcijos narė. Kuo ši Vyriausybė jums ypatinga? Ar tik dėl to, kad jai vienu metu tenka spręsti dvi itin dideles krizes – koronaviruso ir nelegalių migrantų prie Lietuvos-Baltarusijos sienos? 

– Tikrai ne dėl krizių, kurias minite, sprendimo. Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė man ypatinga pirmiausia tuo, kad tai yra ir mano Vyriausybė: su jos ministrais laimėjome 2020 metų Seimo rinkimus, sudarome valdančiąją koaliciją Seime, veikiame ne tik toje pačioje Seimo daugumoje, bet su kai kuriais dirbame toje pačioje Seimo TS-LKD frakcijoje. Linkiu šiai Vyriausybei sėkmės ir tik sėkmės, nes nuo jos darbo sėkmės nemaža dalimi priklauso ir visos Lietuvos, kiekvieno iš mūsų sėkmė. 

Paramos Vyriausybei formos gali būti įvairios, bet trumpai kalbant, turime mobilizuoti geriausius Lietuvos protus, sutelkti kuo veiksmingesnius vadybinius ir organizacinius gebėjimus bendriems tikslams pasiekti. 
Laikmetis – tikrai sunkus, pavydėti Vyriausybei nėra ko: koronaviruso pandemija, nesiliaujančios Lukašenkos režimo hibridinės atakos, ginklais žvanginantis Kremlius. O dar pridėkime komunistinės Kinijos spaudimą reaguojant į Lietuvos Vyriausybės sprendimus palikti liūdnai pagarsėjusį, nepasiteisinusį ir jokios apčiuopiamos naudos neatnešusį Kinijos inicijuotą ir prieš Europos Sąjungos vienybę nukreiptą Rytų ir Vidurio Europai skirtą neva ekonominio bendradarbiavimo, o iš tiesų – Kinijos ekonominės ekspansijos į mūsų regioną formatą 16+1, sprendimą leisti Lietuvoje veikti Taivano atstovybei, kurios paskirtis – ekonominių bei prekybinių ryšių tarp Lietuvos ir Taivano plėtojimas, investicijų ir inovacijų skatinimas. 

Tik stipri ir išmintinga Vyriausybės vadovė pajėgi išlaviruoti tarp šių ir daugelio kitų problemų ir neleisti Lietuvos laivui prarasti kursą ar – dar blogiau – atsimušti į ledkalnį tarsi kokiam šių laikų „Titanikui“. Vien dėl to, dėl dažnai ekstremalių sąlygų, kuriomis tenka dirbti, I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybė yra verta ne tik atjautos, bet ir paramos. 

– Kalbama apie įtampas tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Pasitelkite savo politinę patirtį ir gyvenimišką išmintį atsakydama – kaip jas mažinti?

– Gyvenimo patyrimas kiekvienam mūsų sako: tango sušokti reikia dviejų. Kad ir koks geras būtų vienas šokėjas, meilės šokiui reikia ir antrojo šokėjo. Kai šokėjai nesutaria tarpusavyje, patrauklaus, susižavėjimą keliančio šokio nėra ko tikėtis. Taip yra ir valstybės valdyme, politikoje: kuo daugiau sutarimo, konstruktyvaus bendro veikimo, tuo geresni yra tokio darbo rezultatai. 
Dabartinėje situacijoje, kai Prezidentas G. Nausėda dirba jau dvejus su puse metų, o Seimas ir jo naujoji dauguma, kurią opozicija taip mėgsta vadinti „valdančiaisiais“, bei I. Šimonytės Vyriausybė – vienerius metus, kai išbandyti įvairūs veikimo būdai ir metodai, gali padėti per tuos metus išmoktos pamokos. O labiausiai turėtų ir galėtų padėti bendras tikslas – išvesti Lietuvos laivą per pastarojo meto audras ir sunkius išbandymus su mažiausiais galimais nuostoliais. O tam tikslui pasiekti būtinas ir niekuo nepakeičiamas yra suderintas veikimas. Konkurencija yra gerai, kritinis požiūris yra gerai, bet jis neturi būti svarbiausias dalykas. 
Čia norėčiau pacituoti buvusį Jungtinės Karalystės premjerą Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill), kuris sakė, kad politikai, nepaisant jų politinių pažiūrų, skirstomi į dvi grupes – valstybininkus (statesmen) ir politinius gyvulius (political animals). Pirmieji – turintys valstybės viziją, suvokiantys savo misiją, gebantys formuluoti tikslus ir rasti sąjungininkus, mobilizuoti žmones tiems tikslams įgyvendinti. Antriesiems gi rūpi tik artimiausi rinkimai ir pergalė juose, buvimas valdžioje ir jos teikiama nauda, o pergalei pasiekti visos priemonės yra priimtinos. 
Linkiu, kad Lietuvos politinėje padangėje būtų kuo daugiau valstybininkų ir kuo mažiau antrosios rūšies veikėjų. 

– Kai Baltarusijoje įvyko prezidento rinkimai 2020 metų rudenį ir tūkstantinės minios siūbtelėjo į gatves, palaikydamos demokratines Baltarusijos opozicijos jėgas, nemažai kas pagrįstai manė, kad autoritarinio Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos dienos – suskaičiuotos. Tačiau taip neatsitiko. Kodėl? Ar ukrainiečių laisvės dvasia buvo stipresnė, o priemonės – kitokios?

– Nemanau, kad reikia ieškoti kokios nors vienos priežasties, jų yra daugiau nei viena. Pirmiausia, Ukrainos tauta yra neabejotinai labiau subrendusi nei baltarusių tauta. Juk žinome: daugelis mūsuose buvo apskritai „nurašę“ baltarusius kaip tautą. O ji ėmė ir prisikėlė kaip feniksas iš pelenų! Mes visi, visa Europa, tapome tautos atgimimo – o gal gimimo? – liudininkais. Į gatves išėję baltarusiai pasauliui ir mums, kaimynams, pasiuntė labai aiškią ir stiprią žinią: esame Europos viduryje, mes norime gyventi demokratinėje šalyje, mes suprantame, kad už tai reikia ir verta kovoti. Iki pergalės. 
Baltarusių kova už laisvę ir demokratiją prasidėjo ne prieš dvejus metus, ne po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų: šie rinkimai nebuvo pirmieji suklastoti ar, teisingiau pasakius, pavogti rinkimai toje šalyje. 
Čia vertėtų prisiminti ir neseną istoriją: kai prieš dvejus metus per laidotuves Vilniuje iš arkikatedros buvo išnešami 1863–1864 metų sukilimo vadų Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikai, baltarusiai, gyva grandine stovintys su baltomis-raudonomis-baltomis vėliavomis, puolė ant kelių… Emocija, simbolis? Taip, bet ji – labai stipri ir labai daug pasakanti. Prisiminkite mus, Lietuvą 1988–1989 metais ir kokią gilią prasmę mums turėjo, kokia jėga mus veikė trispalvės iškėlimas, mūsų tremtinių palaikų grąžinimas iš Sibiro tolių į Lietuvą… 
Šiandien sunku lyginti Ukrainą ir Baltarusiją, nes Ukraina yra gerokai toliau pažengusi ir demokratinių institucijų stiprinimo, piliečių dalyvavimo valstybės valdyme, ir identiteto, tautinės savimonės prasme. Jau ir Kremlius įsitikino, kad Ukrainos nepaklupdys. O Baltarusijos likimas ir ateitis balansuoja tarsi ant peilio ašmenų. Viena vertus, net ir šios šalies demokratinė opozicija priversta veikti taip, kad rinkimus suklastojęs ir valdžią užgrobęs Lukašenka neturėtų nė menkiausio preteksto „į pagalbą“ kviestis Rusijos kariuomenę. Kenčiame ir mes: hibridinės atakos, nesiliaujančios provokacijos pasienyje prieš Lietuvą ir kitas mūsų kaimynes, nukreiptos prieš visą Europos Sąjungą, grasinimai Baltarusijos teritorijoje dislokuoti branduolinį ginklą, nesiliaujančios represijos prieš režimo kritikus ir priešininkus, kurių gyvendami kaimynystėje negalime nepastebėti ir ignoruoti. 
Žinau, kad ateis diena, kai Lukašenkos nebeliks, toji diena – ne už kalnų. Tačiau tai dienai priartinti mums dar reikės padirbėti, suvienijus jėgas ir Europos Sąjungoje, ir su demokratinėmis valstybėmis už Atlanto ar kituose pasaulio regionuose. Esu Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ET PA) viceprezidentė, šioje asamblėjoje darbuojasi 648 parlamentarai iš 47 Europos valstybių. Joje taip pat kryptingai veikiame, kad Baltarusijoje įvyktų nauji prezidento rinkimai. Laisvi ir sąžiningi rinkimai – demokratinės santvarkos pamatas bet kurioje šalyje, o demokratinė Baltarusija neabejotinai išspręstų dalį svarbių ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos, viso pasaulio problemų. 

– Ar Lietuva turėtų taikytis su realia faktine situacija Baltarusijoje dabar – kad Lukašenka yra nelegitimus, tačiau faktinis šalies vadovas?

– Mes nepripažįstame Lukašenkos prezidentu, nepripažįstame taip vadinamo Baltarusijos parlamento, taigi, nepripažįstame Baltarusijos valdžios de jure. Negana to, mes suteikėme prieglobstį išrinktajai Prezidentei Sviatlanai Cichanouskajai, Vilniuje veikia jos vadovaujama taryba, jau įgijusi ir kitų demokratinių valstybių bei institucijų pasitikėjimą. Štai jums ir de facto situacija: su Lukašenka Europa ir demokratinis pasaulis nesikalba, tačiau kalbasi su S. Cichanouskaja. 

– Tačiau šalies prezidentas Gitanas Nausėda pasisako, kad būtų su Minsku – ir Lukašenka – kalbamasi? Nors sprendžiant migrantų krizę? Ar sutinkate su juo?

– Kai kas tai daro, juk žinome: lapkritį tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, V. Putino paraginta, du kartus skambino A. Lukašenkai ir su juo kalbėjosi. O pastarasis, kaip yra įpratęs, plačiai išskalambijo savo versiją, apie ką buvo kalbėta ir dėl ko neva sutarta, akcentuodamas, pasak jo, tuoj prasidėsiančias derybas tarp Minsko ir Briuselio. A. Merkel teko aiškinti ir aiškintis, paneiginėti A. Lukašenkos šias propagandines „antis“. Ar daug naudos iš tokio kalbėjimosi – nežinau, neturiu patikrintos, objektyvios informacijos. 
Kita vertus, prisimenu, kuo baigėsi kadenciją baigusios prezidentės D. Grybauskaitės geri norai „perkrauti“ santykius su Baltarusija ir Rusija, kvietimas A. Lukašenkai apsilankyti Vilniuje, kuriuo jis pasinaudojo, prezidentės vizitai į Minską ir Maskvą. Rezultatas – niekas tose šalyse ar mūsų santykiuose su jomis nepasikeitė, o prezidentė ne tik iki pirmosios, bet ir iki antrosios savo kadencijos pabaigos daugiau ten vykti nebenorėjo. 

– Baltarusijos opozicija – arba kalėjimuose, arba užsienyje, arba užčiaupta. Kai kalbėjome apie paramą Baltarusijos opozicijai 2020 metų rudenį, turėjome omeny jos konkrečius žmones, organizacijas ir panašiai. Kokia ir kam Lietuvos parama turėtų dabar būti?

– Pirmiausia – politiniams kaliniams Baltarusijoje, kurių oficialus skaičius artėja prie tūkstančio, bei jų šeimoms. Turime reikalauti ir reikalaujame, kad Baltarusija kaip Jungtinių Tautų (JT) narė, laikytųsi savo tarptautinių įsipareigojimų ir svarbiausių JT dokumentų, tokių, pavyzdžiui, kaip JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, garantuojanti prie šios konvencijos prisijungusių ir ją ratifikavusių valstybių piliečiams pamatines žmogaus teises ir laisves, pilietines ir politines teises bei laisves: žodžio, minties, susirinkimų ir kitas.

Antra, ieškome galimybių ir randame būdus Lietuvoje suteikti prieglobstį tiems baltarusiams, kuriems tėvynėje gresia persekiojimas dėl jų pažiūrų ar pilietinės pozicijos. Tūkstančiams baltarusių suteiktas prieglobstis Lietuvoje, jau neminint Europos humanitarinio universiteto (EHU), Baltarusijos universiteto tremtyje, veikiančio Vilniuje daugiau nei dešimtmetį. 
Remiame ir jaunus verslininkus, kurie palieka Baltarusiją ir kuriasi Lietuvoje. Mūsų parama jiems yra minimali, tačiau ir tokia parama verslo pradžioje yra ir reikalinga, ir vertinama. 
Visas kitas Lietuvos veikimas vyksta tarptautinėje erdvėje, Europos Sąjungoje, jos institucijose ir už ES ribų. Tai visų pirmiausia parama išrinktajai Prezidentei Sviatlanai Cichanouskajai, jos bendražygiams. Tiesa, mūsų atstovai Europos Parlamente reikalauja, kad Lukašenka būtų teisiamas, ir ne bet kokio teismo, o tarptautinio tribunolo. 
Lietuva supranta ir vertina tai, kad su baltarusiais esame ir būsime kaimynai, ir tuo viskas pasakyta. O blogi laikai kada nors pasibaigia, kaip ir viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

– Įvyko rinkimai į Rusijos Dūmą. Ar tarptautinė bendruomenė pripažins Rusijos Dūmą legitimia? Panašu, kad taip, nes Vakarams nesinori dar didesnės įtampos su Rusija, ar ne?

– Europos Parlamentas savo nuomonę pasakė nedelsdamas, kreipdamasis į Europos Sąjungą ir ragindamas apskritai nepripažinti balsavimų, Rusijoje vykusių rugsėjo 17-19 dienomis, rinkimais. Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ET PA), pasaulyje seniausioje parlamentinėje asamblėjoje, Rusijos Dūmos delegacijos kredencialus turėtume svarstyti ir tvirtinti arba netvirtinti plenarinėje sesijoje, kuri vyks Strasbūre 2022 metų paskutiniąją sausio savaitę. Štai tada ir sukryžiuosime ietis, balsuosime, ar Rusijos delegacija gali dirbti ET PA, bus sprendžiamas minėtų rinkimų, kaip ir visos Rusijos Valstybės Dūmos legitimumo klausimas. 
Svarbu paminėti, kad nė viena pripažinta tarptautinė organizacija, reaguodama į Rusijos valdžios nustatytus drastiškus ir niekuo nepagrįstus apribojimus tarptautiniams rinkimų stebėtojams, rinkimų stebėtojų į Rusijos Valstybės Dūmos rinkimus apskritai nesiuntė. 

Kita vertus, jau gerokai prieš rinkimus buvo aišku, kad laisvų ir sąžiningų rinkimų Rusijoje tikėtis neverta: opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas – kalėjime, apie 100 opozicijos kandidatų atsisakyta registruoti rinkimams, o priėmus įstatymus dėl „užsienio agentų“ ir „ekstremistinių organizacijų“, nevyriausybinės ir pilietinės organizacijos uždarytos valdžios arba priverstos užsidaryti ir pan. Tai, kas vyko Rusijoje ir ten buvo vadinama rinkimais, tebuvo rinkimų farsas, pati tikriausia demokratinių rinkimų karikatūra bei pasityčiojimas iš demokratiniams rinkimams keliamų reikalavimų ir nustatytų standartų. 

Mano nuomone, Valstybės Dūmos rinkimai Rusijoje buvo ir pasirengimo 2024 metais turinčių vykti prezidento rinkimų šioje šalyje etapas, bandymas ir „pamatavimas“, kur yra Vakarų demokratijų raudonosios linijos, tai yra, kaip Vakarai, demokratijos vertins grubius tarptautinių standartų pažeidimus ir nukrypimus nuo jų, kiek gali sau leisti Kremlius, nerizikuodamas, kad kaip Lukašenka, taip vieną dieną ir Rusijos caras, tarptautinės bendruomenės bus pripažintas neligitimiu… 
Čia norėčiau priminti, kad Europos Tarybos (Council of Europe) nariais gali būti tik tos valstybės, kuriose: 1) šalyje vykstantys rinkimai yra laisvi, atitinkantys demokratiniams rinkimams keliamus reikalavimus ir standartus; 2) šalis besąlygiškai vykdo Europos žmogaus teisių teismo sprendimus (Rusija šioje srityje yra rekordininkė blogąja prasme: šiuo metu ji yra neįvykdžiusi 58! EŽTT sprendimų; 3) šalyje nėra politinių kalinių; 4) aktyviai kovojama su korupcija ir t. t. Rusijai, kaip ir bet kuriai kitai Europos valstybei, norinčiai tapti ar likti šio prestižinio demokratinių valstybių klubo nare, minėti ir čia nepaminėti reikalavimai taip pat galioja. 
O Rusija įžūliai įrodinėja, kad vsio zakonno, kad ji yra demokratija, kad rinkimai šioje šalyje yra laisvi, tiesa, su nedideliais trūkumais, bet ir tie artimiausiu metu bus ištaisyti… 

Apskritai kalbant apie Rusiją, tendencijos yra blogos. Gal ir neturėtume tikėtis ko nors kito, nes rusai nekenčia, o gal ir natūraliai bijo to, ko jie niekada nėra matę: demokratijos, Amerikos, Europos Sąjungos… Mūsų tikslas – nesitraukti nė milimetro nuo savo vertybių, įsitikinimų, savo žemės ir savo interesų. Turime suformuoti savo strategiją ar strategijas, kurios leistų rasti produktyvias sugyvenimo formas. 

– Ar Seimo ir URM pareiškimas dėl Rusijos Dūmos rinkimų jums buvo svarus, tinkamas? Ko pasigedote?

– Lietuvos užsienio reikalų ministerija padarė trumpą, bet nedviprasmišką ir griežtą pareiškimą: „Nepriklausoma politinė opozicija neturėjo galimybės dalyvauti Dūmos rinkimuose; raginame Rusijos valdžios institucijas nutraukti sisteminį spaudimą prieš Rusijos pilietinę visuomenę, opoziciją ir nepriklausomą žiniasklaidą; …visi šie veiksmai demonstruoja Rusijos atsitraukimą nuo demokratinių standartų ir kelia abejonių dėl rinkimų skaidrumo. Apgailestaujame dėl šių neigiamų tendencijų, kurios prieštarauja Europos Tarybos principams, Europos žmogaus teisių konvencijai, ESBO ir kitiems tarptautiniams Rusijos įsipareigojimams…”. 
Seimas kaip institucija formaliai nepareiškė nieko, tačiau Seimo Užsienio reikalų komitetas mano iniciatyva padarė pareiškimą, kurį komitete priėmėme bendru sutarimu. Jame sakoma, jog Seimo Užsienio reikalų komitetas, atsižveldamas į nepriklausomų ekspertų, pilietinės visuomenės organizacijų, vietinių stebėtojų ir žiniasklaidos pranešimus apie Rusijoje vykusius rinkimus į Valstybės Dūmą, laikosi nuomonės, kad šie rinkimai nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi, neatitiko tarptautinės teisės ir pademonstravo nerimą keliančias autokratijos stiprėjimo tendencijas šioje šalyje. 
Komiteto pranešime taip pat griežtai smerkiamas rinkimų organizavimas neteisėtai aneksuotame Kryme ir okupuotose Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse bei kreipiamasi į tarptautinę bendruomenę, kviečiant išsakyti tvirtą poziciją dėl 2021 metų rugsėjo 17-19 d. vykusių  rinkimų į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą atitikties demokratiniams principams ir tarptautinei teisei. 
Seimo Užsienio reikalų komitetas taip pat paragino Rusiją laikytis prisiimtų Jungtinių Tautų, ESBO ir Europos Tarybos įsipareigojimų dėl žmogaus teisių ir demokratinių vertybių apsaugos; užtikrinti žmogaus teises ir pagrindines laisves bei nutraukti represijas ir kitas neteisėtas priemones, nukreiptas prieš pilietinę visuomenę, demokratinę opoziciją ir nepriklausomą žiniasklaidą. Komitetas taip pat paragino Rusiją nutraukti neteisėtą Ukrainos Krymo Autonominės Respublikos aneksiją, išvesti savo karines pajėgas iš okupuotų Ukrainos teritorijų ir gerbti tarptautinės teisės normas. 

Manau, kad Lietuvos URM ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimai yra adekvati reakcija. Tolesnis mūsų veikimas turėtų būti kartu su kitomis pasaulio demokratijomis. 
Kartais pagalvoju: kaip nusigyveno Rusija… Prisimenu B. Jelcino laikus, laisvės vėją Rusijoje, demokratus šios šalies valdžioje, tūkstantines demonstracijas Maskvoje, Peterburge ir kitur už nepriklausomybę kovojančiai Lietuvai paremti. Atrodė, kad ant sovietijos, tautų kalėjimo griuvėsių ir rusai pastatys demokratiją. Deja, valdžią Rusijoje perėmė tie, kuriems demokratijos nereikia. Ir ką turime? Ogi realybę, kai kalbant apie demokratiją, pilietinę visuomenę, žmogaus teises jau ne tik Baltijos valstybės, bet ir Moldova ar Ukraina rodomos kaip pavyzdžiai, kuriais galėtų sekti Rusija. Baltarusiai – net ir tie juda kruta, kovoja, o Rusija?.. Galiu ir noriu palinkėti: kelkis, Rusija!

– Kokią regite Lietuvos-Kinijos santykių perspektyvą atidarius Taivaniečių atstovybę Vilniuje? Atstovybė atidaryta – kas toliau?

– Toliau – Lietuvos prekybos atstovybės atidarymas Taivane, jo sostinėje Taipėjuje, tai turėtų būti padaryta 2022 metų pirmąjį ketvirtį. Artimiausios ateities planuose – ir nuoseklus, kryptingas darbas, atremiant komunistinės Kinijos atakas prieš Lietuvą, kaip bausmę ar kerštą už tai, kad Lietuva pasitraukė iš mano jau minėto Kinijos inicijuoto ir ES vienybę skaldančio formato 16+1, negana to, leido atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje. 
Negaliu nepasakyti: ankstesnių Lietuvos vyriausybių netoliaregiško veikimo dėka Lietuva buvo pakliuvusi ant Kinijos „kabliuko“, įsijungdama į 16+1 klubą, ir puoselėjo nerealias svajones apie tai, kad Kinijos investicijos sukurs Lietuvoje tūkstančius darbo vietų, kad Kinija lietuviškoms maisto prekėms, pirmiausia mėsos ir pieno produktams, plačiai atvers vartus į milžinišką, 1,4 milijardus vartotojų turinčią Kinijos rinką, kad Lietuvos ir Kinijos prekybos balansas ženkliai pagerės Lietuvos naudai. Nė viena iš šių vilčių ar svajonių netapo realybe – nė viena! Aštuonerių metų tam, deja, nepakako. Kodėl? – Nes Kinijos tikslai – visai ne ekonominis bendradarbiavimas su Lietuva, grįstas abipusiškumo, abipusės naudos principu, o dominavimas apskritai pasaulyje. Negana to, Kinijos interesas – silpna ir susipriešinusi Europos Sąjunga, be to dar ir supriešinta, sumušta kaktomis su savo tradiciniu partneriu už Atlanto, Jungtinėmis Valstijomis. 
Galime džiaugtis, kad nepriimtinas, agresyvus Kinijos komunistų, vadovaujamų šalies Prezidento Xi Jinpingo, veikimas per pastaruosius aštuonerius metus akis atvėrė ne tik Lietuvai, bet ir kitoms ES valstybėms narėms. Esu įsitikinusi, kad artimoje ateityje konstatuosime formato 16+1 mirtį, o ES ims bendrauti su Kinija ne pagal formulę 1+1, o formatu 27 (visos ES valstybės narės) + 1 (Kinija). Linkiu ir tikiuosi, kad jau artimiausią pusmetį, Prancūzijai pirmininkaujant ES tarybai, įvyks pirmasis tokio formato susitikimas, ir kad Kinija jame sutiks dalyvauti.  
O artimiausiu metu spręsime problemas, sukeltas neadekvačios, grubios Kinijos reakcijos į Lietuvos Vyriausybės sprendimus: veiksime Europos Sąjungos institucijose, Europos Komisijoje ir Europos Parlamente, dirbsime su ES valstybėmis narėmis, siekdami mums reikalingų sprendimų. Veiksime ir Pasaulio prekybos organizacijoje – dar viename tarptautiniame placdarme, kur galime veikti. Lietuvos verslas laukia ir mūsų Vyriausybės sprendimų, valstybės pagalbos ieškant naujų eksporto rinkų, be to, ir visokios formos kompensacijų nuostolius patiriančioms, su Kinija sąlytį turinčioms, įmonėms. Visų įmanomų formų kompensacijos nuostolius patiriančioms įmonėms, skiriamos ne tik Lietuvos Vyriausybės, bet ir Europos Komisijos, šalia to – valstybės pagalba ieškant naujų eksporto rinkų. Kalbėdama apie kompensacijas, turiu galvoje pačias įvairiausias jų formas: tai gali būti lengvatiniai kreditai su lengvatinėmis palūkanomis, valstybės garantijos eksporto draudimui, dotacijos naujų eksporto rinkų paieškai ir kt. Dirbant Europos Parlamente beveik kiekvienoje plenarinėje sesijoje priimdavome sprendimus dėl kompensacijų valstybėms narėms, patyrusioms ženklių nuostolių dėl potvynių, miškų gaisrų, sausros ir pan. Kinijos veikimas – ne gamtos stichija, bet Europos Sąjungoje pasistengę rastume galimybių ir tokius nuostolius kompensuoti, suteikdami daugiau pasitikėjimo įmonėms, nuogąstaujančioms dėl galimų sankcijų ir jų pasekmių. 
Susitvarkysime, tuo labiau, kad ir patyrimo turime: prisiminkite 2014 metus, Krymo okupaciją, Europos Sąjungos sankcijas Rusijai ir atsakomąsias Rusijos sankcijas, kurių vienas iš taikinių buvo Lietuva – patyrėme lietuviškų prekių embargo. Susitvarkėme. Susitvarkysime ir dabar, tuo neabejoju, tuo labiau turėdami tokius draugus ir sąjungininkus, kaip Europos Sąjunga ir jos valstybės narės, JAV, kitos pasaulio demokratijos. Ir Taivanas, apie kurį pastaruoju metu tiek daug kalbama ir rašoma. 

Visi kartu mes esame stiprūs.