Kovo 11-oji: tebūna ji santarvės diena

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS, 2014-03-03
Peržiūrėta
2004
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Kovo 11-oji: tebūna ji santarvės diena

Prisipažinsiu Jums – kiekvieną sykį grįžęs į Palangą trumpoms atostogoms, pasijaučiu lyg būčiau atvykęs į užsienio šalį. Savaime suprantama, jog viskas mūsų iniciatyvios ir itin miestui atsidavusios valdžios dėka gražėja neįtikėtinais tempais. Kinietiškas anekdotas, jog po metų grįžęs į Šanchajų neberasi senos gatvės, labai tinka ir mūsų kurortui. Tačiau aš jaučiuosi šioks toks svetimkūnis. Aplink nauji veidai, senųjų draugų ir klasiokų, su retomis išimtimis, beveik nebeliko. Dauguma emigravę į anglijas, airijas, norvegijas ar...Vilnių. O retkarčiais sutinkami seni bičiuliai, sutikti prie alaus bokalo ar šiaip prie šviesoforo, bando suvirpinti sąžinės balsą priekaištaudami dėl to, kad emigravau. „Visi jūs vienodi, palikote Lietuvą dėl gardesnio kąsnio. Valote senukams užpakalius ir sandėliuose bulvių maišus tampot“, – neseniai lepterėjo vienas bičiulis. Nesupykau, nes bendros emigracijos kaip neigiamo reiškinio vertinimo tendencijos Lietuvoje manęs jau nebestebina. Štai ir rašydamas šias eilutes, artėjant istorinei Kovo 11-ajai, noriu dar kartelį grįžti prie tos pačios emigracijos temos, kuri, nors ir truputėlį nuvalkiota, bet kiekvieną sykį skirtingo plunksnos brolio galėtų būti pateikiama savitai.

Tad ir aš dažnai sau keliu klausimą, kodėl emigracijos reiškinys ir emigrantai Lietuvoje vertinami neigiamai? Veikiausiai pats negatyvas apskritai yra pergalingai įsigalėjęs visų mūsų gyvenime. Istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius taikliai pastebi, jog sovietinis postkolonializmas suformavo psichologiškai traumuotų žmonių būrį, kuris yra labai patenkintas savo nepasitenkinimu. Blogos žinios, kito nelaimė ar pavydas kito sėkmei yra tas „maistas“, kuriuo minta didelė žiniasklaidos ir visuomenės dalis. Sovietmečiu visus kolektyviai ugdant, kiekvieno individuali terpė liko suardyta, todėl žmonės, praradę savastį, metėsi į netikrus dalykus – pradėjo nepasitenkinti tuo, ką turi, ir norėt daugiau negu realiai gali turėt, vienas kitą laikyt įtampoj. Tad iki dabar sąmonėje žmonių, kurie niekada nebuvo niekur išvažiavę, egzistuoja tam tikra nuomonė, jog išvažiavimas yra kaip pergalė, išvykę yra „laimėtojai“, „pranašesni“. Matai, mes likę asilai, o tie, kurie išvyko, ir „ilgesnę kapeiką“ gauna, ir po šiltus kraštus dukart metuose keliauja. „Aš taip gerai mokslus baigiau, ariu dabar vietos vergvaldžiui už pusantro tūkstančio per mėnesį, o štai profkę baigęs pusbrolis gyvena Anglijoje ir vargo nemato, nors sandėliuose žiurkes gaudo“, – guodžiasi vienas anoniminis komentatorius.

Taip dabar ir matau Jus, mieli skaitytojai, mane klausiantį: „Gal išvažiavėliai nusiteikę labai pozityviai, jeigu likusieji Lietuvoje apie šiuos taip gerai nemano?” Deja, atsakysiu jums, ir išvažiavėliai dažnai šneka tomis pačiomis klišėmis. „Kaip nemalonu sutikti kitą lietuvį, neduok Dieve“, – dažnai tenka išgirsti iš Anglijoje gyvenančių tautiečių ar skaityti internetiniuose komentaruose. Kita dažnoka išvykusiųjų pagiežos Lietuvai išraiška – netikėjimas, jog savame krašte kažkada gyvenimas gerės. Pamenu, po 2008-ųjų Seimo rinkimų viena Anglijos lietuvė man piktdžiugiškai džiaugėsi, jog „dabar Lietuva išsirinko muzikantus į valdžią, todėl ji amžiams pasmerkta būti Balanos gadyne“. Išvykusieji, dirbantys net ir nekvalifikuotus darbus, savo pasirinkimą Lietuvoje likusiems kartas nuo karto pateikia su patosu, pergalingai. „Eik jau, žinai, mano sūnus Anglijoje vairuotoju dirba, jo žmona nedirba niekur, gauna geras pašalpas už vaikus. Ne gyvenimas, o pasaka“, – Palangos poliklinikoje nugirdau pagyvenusios moteriškės džiaugsmus, perpasakojamus savo kaimynei. „Kaip taviškiams pasisekė!“ – antrina jai pašnekovė.

Tad kodėl mes, likusieji Lietuvoje ir gyvenantys svetur, taip dažnai būname susipriešinę? Tas pats profesorius E. Aleksandravičius antrina, jog taip yra todėl, jog mūsų menkai suvokiamas ir apmąstomas pagiežos, pavydo bei pasityčiojimo paveldas yra pasekmė to milžiniško pažeminimo, kurį kelios kartos patyrė sovietmečiu. Žmogus kaip individualybė buvo absoliutus niekas ir susitapatino su tuo, kad bet koks „kitoks“ ar „svetimas“ automatiškai yra blogis. Tipiškas kalinio sindromas – kalinys, paleistas į laisvę, joje nebemoka gyventi, todėl nori greičiau grįžti „už grotų“. Tad ir tie, kurie išvažiuoja gyventi svetur, yra savą „gentį“ išduodantys, darantys nusikaltimą. Filme „Intermergaitė“ yra puikus sovietinę sistemą apibūdinantis epizodas, kuomet turtingą vakarietį į oficialius vyrus prigriebusi laisvo elgesio mergina išgirsta Švedijos vizą įteikiančio pareigūno verdiktą: „Jūs išduodate Tėvynę ir savo motiną. Tikiuosi, čia niekada nebesugrįšit“. Kas buvo sovietmečio žmogus? Nacionalizuotas gyvis, priregistruotas prie vietos, lygybės skurde puoselėtojas, kuriam net svajoti negalima apie „supuvusius Vakarus“, jau nekalbant apie galimybę ten patekti.

Kone identiškas šovinistinio „patriotizmo“ formas, fašizmo pavidalu besireiškiančias šiandien Putino Rusijoje, liudijame šiomis dienomis ir mes. Tuo tarpu civilizuotai Europos valstybei Lietuvai šiandien kaip niekuomet iki šiolei aktualu išmokti kultūringai susikalbėti tarpusavyje. Daugybė Anglijos piliečių gyvena ispanijose, portugalijose, kanadose ir kitose šalyse. Išvykėliai nekvailina likusiųjų, kaip ir pastarieji – sėslesnių savo tautiečių. Laikas suprasti, jog tikra globalizacija pas mus bus tada, kai Palangos pakraštys bus užpildytas pakistaniečių parduotuvėmis ir kiniečių užkandinėmis. Norime to ar nenorime. O kol kas bent jau taip patologiškai nesipykime tarpusavyje.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite


UAB "Palangos vandenys" informuoja, kad kovo 21 d. ir kovo 28 d. laikinai bus nutrauktas vandens tiekimas keletui vartotojų.


UAB "Palangos vandenys" informuoja, kad kovo 13 d. ir kovo 14 d. bus laikinai nutrauktas vandens tiekimas keletui vartotojų.


UAB „Palangos vandenys“ informuoja, kad v asario 28 d.  nuo 9 val. iki 14 val. bus laikinai nutrauktas vandens tiekimas


„Ryanair“, pigių skrydžių bendrovė, pranešė pirmadienį, sausio 18 d., kad dėl koronaviruso iki kovo atšaukia skrydžius iš Vilniaus ir Palangos į Dubliną. „Ryanair“ nuo 2020-ųjų kovo keleivius pradėjo skraidinti iš Palangos į Airijos sostinę Dubliną.


Savivaldybės Ekstremalių situacijų komisija pirmadienį, kovo 23 d., priėmė sprendimą, kad nemokamas mokinių maitinimas (mokiniams, kurių tėvai gauna mažas pajamas) turi būti organizuojamas nuo kovo 23 d. iki karantino pabaigos.


Jūros diena, Baltų vienybės diena, šventojiškių sueiga


Kovo 11-oji: tebūna ji santarvės diena

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS, 2014 03 03 | Rubrika: Nuomonės

Prisipažinsiu Jums – kiekvieną sykį grįžęs į Palangą trumpoms atostogoms, pasijaučiu lyg būčiau atvykęs į užsienio šalį. Savaime suprantama, jog viskas mūsų iniciatyvios ir itin miestui atsidavusios valdžios dėka gražėja neįtikėtinais tempais. Kinietiškas anekdotas, jog po metų grįžęs į Šanchajų neberasi senos gatvės, labai tinka ir mūsų kurortui. Tačiau aš jaučiuosi šioks toks svetimkūnis....


„Kultūros vertybės amžinos“ – tokiu šūkiu vakar Palanga – Kultūros sostinė 2013 pasitiko balandžio 15-ąją minimą Kultūros dieną. „Tegul kiekvieno mūsų širdyse Kultūros diena bus visą gyvenimą“, - po iškilmingos šventės atidarymo ceremonijos, išlydėdama centrinėn miesto aikštėn susirinkusiuosius palangiškius...


Ką reiškia Kovo 11-oji šiuolaikiniams jaunuoliams? Ar ji žadina jaudulį, išaušęs rytas pabudina norą švęsti šį visos Lietuvos pasiekimą? Deja, kaip paaiškėjo, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena jaunimui jau baigia prarasti reikšmę. Po penkerių metų gimęs, 1995 metais kovo 11 dieną, palangiškis Erikas Kubilius teigia, jog ši diena jam visgi labiausiai asocijuojasi su gimtadieniu, ne...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius