Kol nematai Palangos...

Lietuvai pagražinti draugijos Palangos skyriui daug metų vadovaujanti humanitarė Ieva Chovanienė pavyzdingiausiai savuosius kiemus, alpinariumus, gėlynus, žaliąsias vejas tvarkančius palangiškius, taipogi želdynus mūsų kurorte pastaraisiais metais ypatingai kruopščiai prižiūrinčias Gražinos Kuleševičienės vadovaujamo želdynų baro moteris iš UAB „Palangos komunalinis ūkis“ pakvietė į įspūdingą kelionę rudenėjančiais priejūriais net iki Ventspilio Latvijoje.

Stebuklai po langu

Ankstų rugsėjo 19-osios rytmetį į autobusų stabtelėjimo vietelę turgaus pašonėje atlydėjęs UAB „Palangos komunalinis ūkis“ direktoriaus pavaduotojas Stepas Šeputis pažintinės ekskursijos dalyviams lakoniškai palinkėjo: „Stebėkit. Smalsaukit. Įsidėmėkit, kas vertingiausia Ventspilio, Liepojos gėlynuose, vejose, alpinariumuose. Palangoje negali būti prasčiau“.

Gražina Kuleševičienė, baro vadovė, kuriai jau daugybę metų Palangoje kiekviena kiekvieno gėlyno gėlė kasdien taria „Labas rytas“, kuri pati niekada nebijo rankų susitepti ir, reikalui esant, visokiu oru dirba sykiu Palangos skvereliuose su Danute, Daiva, Onute, Rima, modeliuoja, į S.Šepučio žodžius teatsakė: „Gerai, jau gerai, pažiūrėsim, kuo jau ten pranašesni mūsų broliai ir sesės latviai...“

Prieš trejetą metų grėbiant lapus, tvarkant Birutės Botanikos parką, šviesaus atminimo palangiškis Viktoras Mikutis ironiškai tarstelėjo: „Durns esi: tau tos gėlės vaikiškom pasakom, eilėraščiais kvepia, o daugumai tai yra TIK „spalvotų žolių verslas“. Į tai teatsakiau, kad „be gėlių, be tujų, be išraiškingųjų akmenų, puikiai „susigyvenančių“ su gėlėmis, gyventume kaip kiauliukai tvarte ar patvartėse, tarp dilgėlių, varpučių ir fekalijų“. Keista, tačiau kai kam, ypač Virbališkės gyvenamajame mikrorajone, ŠITAIP, „nevališkai“, gyventi... patogu. Nes tingi tvarkytis. Ypač vyrai Sodų, Taikos gatvelėse – bevelija „bambalius“ tuštinti, latravoti nuo ryto iki vakaro, savo moteris girtai erzinti, o prie bet kokio gėlynėlio padirbėti, „fui, sunku, neturiu laiko“. Atviriau? Man pačiam gėda už kai kuriuos dvasinius impotentus.

Laimei, Lietuvoje laimi ir triumfuoja „moterų valdžia, jų teisybė“. Palangiškės nenuleido, nenuleidžia ir niekada nenuleis rankų. Dar prosenių žvejų žmonų dėka po namų langais sustabdytų smėlynų vietoje pražydo obelys. Mūsų gėlininkės, ypač Sermiestyje (senamiestyje), sugeba sukurti tokias gėlių kompozicijas, kad rugsėjo 1-ąją mamos greta jų fotografuoja savo vaikučius. Dieviška mūs moterų kantrybė, pasišventimas, intuicija ne tik į vietą „pastato vyrus“, bet ir užaugina vaikus, anūkus, SUKURIA namus, į kuriuos gera sugrįžti.

Namus, gėlynus greta namų, kuriais žavisi, vertina Palangos vasarotojai. Ponia Ieva Chovanienė sakė, jog dažnai sunku nuspręsti, kam skirti pavyzdingiausios sodybos vardą. Čia ir patarlė: „Parodyk man savo kiemą, „pasakysiu“, koks tu esi“.

Betgi sugrįžkime į Ventspilio pusėn riedantį, sumanaus vairuotojo Antano valdomą palangiškių „Dainabusą“.

Paslaptingas kareivinių Ventspilis

Ši palangiškių kelionė – gal viena iš šimto. Studijuoti gėlėtųjų  „Ventspilio pasakų“, kurias, padedami olandų floristams, kūrė turtingi to miesto vadovai, komunalininkai ir „šišo“ pagauti, visi Ventspilio gyventojai iš visų Baltijos kraštų plūdo smalsuoliai, lyg į Maskvos „Ledo baletą“, Panevėžio teatrą ar Šiluvos atlaidus. Aplankyti Ventspilį prieš gerą septynmetį buvo netgi kiekvieno Palangos svečio garbės reikalas. Mada. Mitas. Sektinas pavyzdys. Žiežirba, įkvepianti savišvarai, sąjūdžiui už europietiškąjį aplinkos tvarkymą.

Yra ir kita šių pažintinių kelionių į kaimyninį Ventspilį priežastis. „Brežnevinis“ Ventspilis ir 2000-ųjų Ventspilis tai yra tarsi stebuklinės pasakos apie gulbe tapusį bjaurųjį ančiuką iliustracija. Nes visi prisimename okupuotąją, militarizuotąją pajūrio zoną, kai nuo Klaipėdos iki Liepojos – Ventspilio – Talino lyg siaubo teletabiai sukaliojosi, dūzgė priešlėktuviniai lokatoriai, o į Vakarų pusę iš gilių šachtų žvalgėsi pačios tikriausios atominės raketos. Štai šitaip.

Tada, kai mano brolis Kęstutis dar tik svajojo apie žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, kai jam „stuktelėjo“ 20 metų (1973), Mamutė, medicinos tarnybos atsargos majorė, mane ir brolį Vytautą suviliojo kelione į raketinį dalinį miškuose prie absoliučiai „uždaroje zonoje“ esančio kareivinių miestelio ir uosto Ventspilio. „Vargo vakarienė“ buvo prieš 36 metus Ventspilis. Nušiurę medinukai namai. „Pagyvenę šaligatviai“, kaip pasakytų palangiškis poetas Donius Remys. Tuščios parduotuvės ir daugybė ginkluotų sargybinių, praeivių veiduose įtariai įžvelgiančius šnipus ir antitarybininkus, todėl mažne kas antroje gatvėje tikrinančių asmens dokumentus. Dvi valandas mama sugipsuota ranka karinėje komendantūroje ir piktokai, ir ašarodama jurbarkietiška-rusiška protarme įrodinėjo, kaip mes, keliavę šimtus kilometrų net iš Kelmės, Šiaulių, „privalome, kur jis bebūtų, neeilinio gimtadienio proga pasveikinti mylimiausią sūnų ir brolį Kęstutį“.

Ventspilio karinis komendantas išsyk tarė griežtai: „Nelzia“ („negalima“). Pagaliau naktį „viliuku“ užtamsintais langeliais, kaip katinus maiše, nuvežė 30 km iki „raketų miško“. Todėl ir sakau, kad moterys VISKĄ padaro, ką užsispyrusios.

Tada galėjai tik sapnuoti, kad šita karinė galybė Sovietų imperijos pakraštyje, prie strategiškai dar Petrui I-ajam svarbios Baltijos jūros galėtų kada nors iš-lais-vėti, palikti Ventspilį, Latviją, Palangą, Lietuvą, Estiją.

Štai todėl, kai TA daliniai išsidangino, buvęs nušiurėlis, „saldafonų“ nugyventas Ventspilis pradėjo žėrėti ir garsėti olandiškais gėlynais, tai skambėjo, kaip ir „Laisvės – laimės simfonija“. Garsas apie Ventspilio grožybes ir jų kūrėjus plito „kosminiu greičiu“. Ekskursantų nestigo. Turtingas miesto meras ir nekvaili savivaldos tarnautojai, sumaniai išnaudodami uostu besinaudojančių naftininkų piniginiais „krepšeliais“, vystydami infrastruktūrą, skirdami milijonus gatvėms, šaligatviams, namų fasadams pertvarkyti, o ypač plėsdami gėlynus, alpinariumus, perimdami geriausių Europos, ypač olandų, skandinavų šalių floristų patirtį, sugebėjo pasiekti puikių rezultatų. Ventspilis atgimė. Jį tebelanko turistai. Gal kiek mažėlesnis už Šiaulius, gal Plungės – Telšių dydžio uostamiestis ilgą laiką, 1996-2008 metų laikotarpyje, buvo visos Lietuvos sesės Latvijos pažiba. Buvo?

„Nieko greitai, nieko dykai, nieko... amžinai“. Šia proga priminsiu, kad dar 1991 metais olandų milijonieriai siūlė Nemirsetoje įrengti „SAULĖS PARKĄ“.

Nauja patirtis praturtina

Su daug kuo iš keliavusiųjų sykiu palangiškių diskutavome apie „Ventspilio fenomeną“. Pripažinę, jog čia – daug gero, vertingo, perimtino į lietuviškąją „terpę“, Palangos įlankų erdves, ir ornitologė Lidija Imbrasienė, prasmingai kelionėje priminusi, pakildžiusi istorines žinias apie Latviją, poetiškai nužvelgusi jos „gamtos vitražą“, lobius ne tik krante, bet ir Baltijos gyventojus, taip pat Palangos kultūrine istorija besidomintis architektas Pranas Juozauskas, veterinarijos daktaras Antanas Raudys, pavyzdingų sodybų tvarkytojos Marytė Kniukštienė, Nijolė Saldūnienė, Alfredas ir Valdas Umbrasai, o svarbiausia – Palangos želdynų tvarkytojos Daiva Bagdonavičienė, Danutė Skurdauskienė, o ir mūsų :gėlių dirigentė“ Gražina Kuleševičienė vakarėjant kartojo: „Gražu, bet Palangoje – ne prasčiau, ir GALI būti gražiau, negu Ventspilyje. Gali, jeigu: a) miesto tarybos nariai balsuos už tai, kad šaligatvių tvarkymui, želdynų plėtimui, gėlynų kūrybai REIKIA skirti kaip galima daugiau pinigų, pasinaudojant ir Europos Sąjungos projektų galimybėmis; b) kad „gėlių ūkio“ plėtimas, miesto gražinimas būtų kiekvieno (!) palangiškio garbės reikalas. Ne tik komunalininkų ar senjorų. VISŲ.

Šitaip jau ne viename rajone. Kad pamatytume, kaip puikiai aplinką susitvarkė Kupiškis, Marijampolė, Varėna.

Daug gražaus Ventspilyje – gėlių ir fontanų, vaikų parkų, kažkiek „kičinių“ atrakcijų, sostinėje, ten, kur Mažasis ir senjoras vieningai dalyvauja Ventspilio tvarkymo talkose. Jie myli Tėviškę. Argi Palangoje gėles sodinti, alpinariumus įrenginėti... draudžiama? Po žuvų ženklu gimusi miesto gerbūvio tvarkymo darbams palangiškius uždeganti Ieva Chovanienė šypsosi: „Todėl ir reikėjo kelionės į Ventspilį, kad gimtų reikalinga diskusija“.