Klaidų neišvengiama arba kaip šaukštas deguto medaus statinę gali sugadinti

Prieš kurį laiką „Palangos tiltas“ palangiškių teiravosi, ar jie patenkinti komunalinių paslaugų kokybe ir jų kaina. Į redakciją užsukęs palangiškis Antanas Butkevičius, šiuo metu jau besimėgaujantis užtarnautu poilsiu, pasidalino, kokios klaidos visgi bado akis ir ką būtų galima ištaisyti. Tiesa, pasak pašnekovo, jos nedidelės, pastangų nereiktų daug, tačiau vaizdas tikrai būtų geresnis. Anksčiau dirbęs Palangos vandens ūkyje brigadininko pareigose Antanas apie šią sritį gali daug papasakoti, keletu įsimintinų detalių jis ir atskleidė. Tačiau nepaisant visko, jis pripažino, kad Palangoje nėra blogai.

Apie kapines ir vandens gręžinius
„Aš irgi komunalinėmis paslaugomis Palangoje nesiskundžiu. Tikrai, kad viskas gerai, bet yra tokių vietų, į kurias nekreipia dėmesio nei komunalininkai, nei Savivaldybė. Pavyzdžiui, senosios kapinės. Jos – taip pat atspindi Palangos veidą. O jis tikrai ne koks, pažvelgus į jas. Koks baisus tas kelias, juosiantis kapines, ypač palijus, žmonėms tenka ten maudytis. O ir tvora jau nėra itin geros būklės, tiek ten tereiktų, kad vaizdas greit pasikeistų. Visi dabar daugiau prižiūri antras kapines, naująsias dar idealiau sutvarkė, o senosios atrodo tragiškai. Daug senų medžių, pilna lapų. Jūs pažiūrėkit, aplinkiniuose kaimuose – kapinės idealios, juolab, kad lietuviams tokios vietos yra svarbios. Nesakau, išties takai šluojami, tvarkomi, bet tuos senus medžius galėtų jau iškirsti“, – savo nuomone dalijosi A. Butkevičius.
Kalbant apie palangiškiams tiekiamą vandenį, pašnekovas tikino, kad jo kokybę gelbsti šiuolaikinės priemonės, kadangi kurorte vanduo ne visose vietose yra geros kokybės.
„Nei vienoje Lietuvos vietoje nėra tokio gero vandens kaip Palangoje, tačiau ne visose vietose. Ganyklų gatvės gale glūdi giluminis dolomito sluoksnis, maždaug 20 metrų gylyje jie užtinkami, jie labai korėti, vanduo ten geras“, – pripažino palangiškis Antanas.
Apie grafus Tiškevičius daug galintis pasakoti pašnekovas priminė, jog pirmąjį vandens gręžinį išgręžė būtent grafai, ėmęsi statyti Kurhauzą. Ir to vandens gyventojams jie negailėjo. Visi veždavosi vandens tiek, kiek norėjo, nes kur tik žmonės bekasdavosi šulinius, tik giliau pakasdavo ir tuoj vanduo atbėgdavo geltonas – visur buvo durpė.
„Kai tik išgręžė gręžinį, pradžioj jis fontanavo. Žmonės važiuodavo su ratais ir statines prisipildavo vandens ir jį parsiveždavo. Gręžiniui reikėjo elektros, ją prižiūrėjo tam paskirtas žmogus – kai reikdavo vandens, elektrą įjungdavo. Paskui, po kurio laiko, pokario metu, išgręžtas dar ne vienas vandens gręžinys Palangoje. Ir jeigu jų nebūtų panaikinę, vandens kokybe būtų negalima abejoti nei per nago juodymą. Tai – beprotiški vandenys, dolomitiniai sluoksniai. Suvažiuodavo į Palangą būriais žmonių, visiems užtekdavo. Spaudimas buvo puikus“, – kalbėjo A. Butkevičius.

Įvairių darbų teko imtis
Tais laikais, kai Antanas dirbo brigadininku, šalyje buvo 22 teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos, palangiškiams priklausė prižiūrėti Kretingos, Skuodo, Salantų ir Palangos vandens ūkius.
„Suvažiuodavo į Palangą gausybė žmonių ir tekdavo visus juos aptarnauti. Poilsinių čia būdavo nemažai. Įdomiausia buvo tai, kad kuri nors poilsinė būdavo vieno aukšto, o žiūrėk, kas užsimano, pasvarsto, kad netilps žmonės, reikia didesnio pastato, – pastatydavo ir antrą aukštą. Tekdavo ir mums eiti dirbti. O kai žmonės būdavo nukreipiami dirbti kitų darbų, mums jau brigadoje darbuotojų imdavo trūkti. Neužtenka dviejų aukštų – sugalvos ir pastatys dar vieną. Pastatai stypdavo greit“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Būta įvairių darbų, kurių kaip ir nederėtų atlikti vandens ūkyje dirbantiems žmonėms. Kai kada tekdavo ir pažeidinėti sanitarines taisykles, kadangi dirbant vandentiekyje privalu buvo laikytis idealios švaros, tuomet negalėdavai eiti prie kanalizacijos darbų, o visko būdavo.
Na, o kokia vandens kaina, palangiškis tik skėstelėjo rankomis – metams bėgant ji pasikeitė labai stipriai. „Prieš dešimt metų išėjau į pensiją, tuomet vandens kubo kaina kainuodavo apie litą, paskui tik ir brango. Įdomiausia tai, kad dabar žmogui tenka mokėti už kiekvieną turimą sklypelį, – pridėjo jis. – Nesvarbu, kad gal ten nei nebūni. Turi garažą, mokėk abonentinius mokesčius, turi sodą – taip pat. Visur už šiukšles taipogi reikia mokėti. Kiek gi tas žmogus prišiukšlina, juk nebūna vienu metu visur“.

Vandens bokšto griūtis ir likusi baimė
Anuomet, dirbant vandentiekio ūkyje Antanui, buvo statomas vandens bokštas Kretingoje, toks, kaip ir Šventojoje.
„Ar žinote, kad pirmasis Kretingos vandens bokštas nugriuvo? Valdžia nekontroliavo, prastai buvo statomas, prastos kokybės cementas buvo naudojamas. Dirbo aštuonių žmonių brigada, mėgo pakilnoti stikliuką vyrukai, išskyrus vieną kareivuką. Būtent jis ir buvo užlipęs į bokštą, kai bokštas ėmė griūti. Visa išbetonuota masė nugriuvo į šoną. Tas vargšas kareivukas tuomet vienintelis ir žuvo, visi kiti, užsiėmę kita veikla, laimingai išsigelbėjo. Šalia šio nugriuvusio bokšto pastatė kitą, bet žemesnį. O kai statė Šventosios bokštą, mes bijojome lipti, įsivaizduokit, gena mus į vidų, mes nenorim, bijom po tokios patirties. Reikėjo viską dezinfekuoti, chloruoti, kažkaip sugalvojom, kaip pasiekti tą bokštą“, – apie įvykį, žmonėms palikusį gilų įspūdį, pasakojo palangiškis.
Paskui, anot pašnekovo, valdžia sugalvojo, jog reikia bokšte vėtrungės. Pakabino laivą, o šis nesisuka, per daug tvirtai suveržtas kaip vėtrungei derėtų. „Mes vėlgi svarstom, kaip dabar bus. Trys vyrai užlipom, įsikibom į tą laivą, kuris prieš tai jau buvo išteptas tepalu, ir bandėm jį sukti. Žiūrim, ir pradėjo judėti“, – šypsojosi A. Butkevičius.
Visko būdavo. Daug darbų tekdavo atlikti, net ir taisyti kitų paliktas klaidas.
„Algos neįdrėbdavo. Viršininkams sakydavom, ką mes gaunam, neužtenka dorai išgyventi, o dirbdavom tikrai daug ir įvairių darbų. Pradėjom morkas auginti, nutrijas. Viršininkams ir sakau: ką aš dirbdamas tegaunu – menkniekis, dvi „žiurkes“ parduodu ir gaunu mėnesio algą. Parduodavom dar ir morkas, patikrindavo maitinimo įstaigas, ar nėra nitratų, – nėra, tai tinka. Eidavom ir į medžioklę. Per dieną šuo man uždirbdavo kaip pusės metų mano alga“, – tuometinę situaciją nupasakojo palangiškis.
Prisiminė Antanas ir J. Basanavičiaus gatvės rekonstrukciją. Anot jo, jos būtinai ten reikėjo. Nors dažnas palangiškis gailėjo ten buvusių kaštonų, A. Butkevičius patikino, kad gatvei buvo būtinas remontas. „Ten buvo keramikinė kanalizacija, kerodami medžiai savo šaknis jau buvo suleidę visur, net ir kanalizacijoje būta jų šaknų. Būklė jau tikrai buvo prasta“, – atskleidė aktyvus palangiškis Antanas.
Dar daug galėtų papasakoti palangiškis apie tuometinę Palangą, jos ryškius pokyčius, praeityje žengtus teisingus ir neteisingus žingsnius, svarbiausia, kad savą miestą mylintys žmonės nelieka abejingi, kiekvienas pastebėjimas suteikia progą miestą kurti dar jaukesnį.