Kaunietis palangiškiams priminė apie mažai žinomus didvyrius

Palangoje dažnai besilankantis, kurorte puikiai besijaučiantis kaunietis gidas profesionalas Chaim‘asBargman‘as, galima sakyti, yra tarsi aukso grynuolių ieškotojas. Tik jis aukso ieško netiesiogiai, tai, kas vertingiausia, jis įžvelgia žmonėse. Jo dėka sužinota daug detalių apie tris žmones, kurie verti didvyrių vardo. Apie tai jis kalbėjo trečiadienio vakare Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, o prieš tai jis užsuko ir į „Palangos tilto“ redakciją. Atskleidė, kokie žmonės, jo nuomone, turėtų būti verti didžiausios pagarbos. Beje, vienas tremtinys, kuris būdamas tremtyje buvo įkūręs slaptą biblioteką, jo dėmesį patraukė vienos palangiškės dėka.

„Dievas taip paliepė“
Taigi, kas tie trys didvyriai, kurie taip sudomino kaunietį ir paskatino apie tuos žmones kuo plačiau paskleisti žinią. Tai – kariuomenės savanoris, kaunietis, paskutiniu šių laikų knygnešiu pavadintas Petras Rolofas, Kazachijoje nuo pražūties vaikus išgelbėjusi iš Dzūkijos kilusi Marytė Bižytė ir ukmergiškis tremtinys Petras Skominas, įkūręs pogrindinę biblioteką. Beje, smalsų, nenustygstantį Chaim‘ąpastarasis didvyris sudomino po to, kai perskaitė palangiškės Vidos Galdikienės nedidelį straipsnelį laikraštyje „Tremtinys“. „O ji ir pati nežino, jog aš tęsiau ieškojimus apie šį žmogų po jos žodžių“, – nusišypsojo entuziastingas Chaim‘as.
Pasiteiravus, kokios priežastys nulėmė, jog kaunietis ėmėsi tokios užduoties, jis tik nusišypsojo ir atsakė: „Dievas taip paliepė“.
Apie šiuos tris minimus herojus Chaim‘as papasakojo daug įdomių detalių. O kaip kitaip, juk nebūtų patraukę dėmesio šie žmonės, jeigu nebūtų priežasties.
„Kodėl jie didvyriai? Galbūt atsiras žmonių, kurie sakys, kad jie ne didvyriai. Bet, mano nuomone, jie tikriausi didvyriai. Juk daug įvairių nuomonių išgirstame iš aplinkinių žmonių, bet manęs tai nelabai jaudina, man svarbesnė mano paties nuomonė. Aš esu įsitikinęs, jog elgiuosi teisingai“, – patikino Chaim‘as.

Paskutinis knygnešys
Save vadinęs knygnešiu P. Rolofas buvo kilęs iš Kėdainių, bet kokios jis tautybės, Chaim‘as sakė negalįs pasakyti.
„Jis mokėjo vokiškai, bet iš kur jis tą kalbą išmoko, aš nežinau, taip pat galėjo kalbėti ir lenkiškai, bet tai jau įprasčiau tuo metu buvo (P. Rolofas gimė 1930 metais Kėdainiuose, iškeliavo Anapilin 1997 metais Kaune). Kodėl aš jį laikau didvyriu? Jis visą savo gyvenimą ir sugebėjimus paskyrė lietuviškų leidinių gabenimui į lietuviškas saleles Lenkijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje“, – pasakojo pašnekovas.
Tai nebuvo taip paprasta, kadangi 1991, 1992, 1993 metais vežant labdarą per sieną, buvo būtina viską nuodugniai surašyti, ką veži. Iš viso Petras išveždavo po 25 prikrautas bananų dėžes ir apvažiuodavo po 12, 13 vietų.
Į šią veiklą buvo įsitraukęs ir Chaim‘as. Jis Petrui padėdavo gauti bananų dėžes, kurios buvo reikalingos leidinių gabenimui. „Kiekvieną mėnesį reikdavo surinkti po 25 dėžes. Tad keliaudavau į prekyvietes, prašydavau tų dėžių. Paskui sugalvojau ir pasiūliau mintį Petrui, jog reiktų taip suorganizuoti, kad tos dėžės sugrįžtų atgal. Ir sugrįždavo po 18 dėžių, tad bereikdavo gauti septynias, vis mažiau“, – prisiminė Ch. Bargman‘as. Su Petru Chaim‘as kartu dirbo Kauno namų statybos kombinate, jie puikiai sutarė, Petras daug istorijų iš savo gyvenimo Chaim‘ui pripasakodavo, pasitikėjo bičiuliu.
P. Rolofas pasižymėjo puikiomis lyderio savybėmis. Jis gebėjo patraukti į Sąjūdžio veiklą nemažą jaunimo būrį, subūręs jaunuolius į grupę, kuri užtikrindavo pirmųjų Sąjūdžio mitingų apsaugą nuo provokatorių, švarą ir tvarką teritorijose, į kurias susirinkdavo tūkstantinės minios.
Atkūrus nepriklausomybę, P. Rolofas tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Jį pažinoję žmonės neabejoja, jog jis visą savo gyvenimą buvo karys, tačiau itin apmaudu buvo, jog jo veikla nebuvo tęsiama, nespėjo surasti sekėjų. Dėl to itin apgailestauja ir Chaim‘as, kuris skatino Petrą užsitikrinti tęstinumą, kad tokia veikla nebūtų pamiršta.

Žuvo gelbėdama vaikus
M. Bižytė gimė Dzūkijoje, Veisiejų miestelyje, tačiau likimas taip nulėmė, jog jai teko išvykti į Kazachiją, Rudnio miestelį. Dėl šios moters Ch. Bargman‘as kreipėsi į Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus komisiją, kad šiuo apdovanojimu būtų pagerbtas Rudnio mieste visiems laikams likusios jaunos lietuvės atminimas.
Į Rudnio miestą Marytė išvyko padirbėti, ketino užsidirbti ir sugrįžti namo pas ten likusią dukrelę. Tačiau nebuvo lemta jai sugrįžti. Grįždama po darbo į savo bendrabutį, moteris atkreipė dėmesį į gatvės pakraščiu žingsniuojančias dvi 3-4 metų mergaites. Netikėtai iš už posūkio išnirusi, dideliu greičiu lėkusi savivartė atsidūrė tiesiai prieš mažyles, sureagavusi Marytė puolė jų gelbėti. Nustūmusi jas nuo šaligatvio, pati liko gulėti po sunkiasvorės mašinos ratais.
Neliko nepastebėtas šis įvykis. M. Bižytei atminti Rudnio gyventojai pastatė paminklą, jos vardu pavadino miesto bulvarą. Marytės vardas žinomas ir Veisiejuose, ten jos vardu pavadinta viena gatvelė.
Chaim‘as džiaugiasi, kad pavyko surasti jos dukrelę Vidą, kuri buvo įvaikinta, nenorėjo jos auginti laikinai priglobusi moteris, kuri laukė, kol sugrįš vaiko mama ir jai sumokės. Pateko Vidutė į našlaičių namus. O vėliauChaim‘as surado ir mergaitės dėdę. Jeigu ne kaunietis, gal šeimos nariai nė nebūtų susitikę. Jam ieškoti M. Bižytės šaknų itin daug padėjo mokytojas iš Veisiejų Albinas Jarmala.
Kaip papasakojo pašnekovas, didvyrės mamos dukra žinojo apie jos lemtį ir atliktą žygdarbį, įtėviai niekada nuo jos neslėpė, iš kur ji kilusi. Vida lankėsi ir Rudnyje, kuriame užgeso jos mamos gyvybė. Beje, nepamiršo savo didvyrės ir tos dvi mažylės, jos net buvo atvažiavusios į Lietuvą.

Pogrindinis bibliotekininkas
O apie ukmergiškį Sibiro tremtinį P. Skominą Ch. Bargman‘as sužinojo, perskaitęs nedidelį straipsnelį „Tremtinyje“. Palangiškė V. Galdikienė jį nuvedė paieškų keliu.
P. Skominas gimė Lyduokių seniūnijos Skominėlių kaime. Gabenamas į tremtį mokytojas vežėsi ne duonos ir ne lašinių – kiek pajėgė pakelti, pasiėmė lietuviškų knygų, kuriomis vėliau dalijosi su likimo draugais. Likęs gyventi Tomske, savo namuose jis įkūrė pogrindinę biblioteką, iš kurios knygas imdavo ne tik lietuviai.
Ch. Bargman‘ui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre pavyko išsiaiškinti, kada P. Skominas gimė, kada buvo ištremtas ir paleistas, tačiau į Lietuvą taip ir nesugrįžo. Taip pat jis sužinojo, kad Ukmergėje gyveno ir mirė jo sesuo Jadvyga Markauskienė.
„Kai sužinojome, kurioje vietoje ji gyveno, nuėjome, tikėjausi sutikti, pasikalbėti, bet nusivylimas... Takelis seniai nemintas, žmogaus pėdų nesimato. Nuspėjome, jog jos jau gali nebebūti tarp gyvųjų. Tad teko ieškoti, kur moteris palaidota“, – pasakojo Chaim‘as.
Daugiau jokių giminių šiame krašte nebuvo likę. Kreipęsis į vieną Ukmergės redakciją Chaim‘as sužinojo, kur palaidota ieškomo tremtinio sesuo, o kapas nuvedė ir prie jį prižiūrinčio Jadvygos sūnaus. Jis papasakojo, kad dėdė tremtyje susituokė su lietuve. Jis pats į Lietuvą negrįžo, bet sugrįžo jo podukra, kuri gyvena Klaipėdoje. Užsispyręs kaunietis galiausiai susisiekė su šia moterimi – Regina Karklaite. Ji prisiminė slaptą biblioteką jų namuose, kur vis ateidavo pasiimti knygų žmonės. Ne iškart dar pavyko prisiskambinti, bet nenuleidus rankų, balsą jis išgirdo.
Palangoje lankęsis kaunietis sutiko pasidalinti savo istorijomis, kurios išties vertos dėmesio. Būtina prisiminti gerus darbus atlikusius žmones ir sekti jų pavyzdžiu.
Ir pats profesionalus gidas jau nusipelnytų medalio už savo užsispyrimą, atkaklumą, siekiant surasti reikalingos medžiagos. Įdomybių ieškoti jam įprasta – jis smalsus, jis nori dalintis savo atradimais, gido profesija tam praverčia.