Katalikiškų ir pagoniškų papročių puoselėtojai: „Velykinis kiaušinis – pradžių pradžia“

Velykos vieniems siejasi su Kristaus prisikėlimu, kitiems – su iš žiemos sąstingio atbundančia gamta, ir tikriausiai tai paliečia kiekvieno širdį žinute: atėjo pavasaris. Velykos neįsivaizduojamos be šventės svarbiausio atributo – margučio. Kaip apstulbinti visus dar neregėtais margučių raštais? Kokios yra margučių puošybos paslaptys?

Kvietė Velykų Bobutės trobelė
Kasmet Birutės parke esančiame Sodininko namelyje prieš Velykas duris atveria Velykų Bobutės trobelė. Čia ir maži, ir dideli gali pasimokyti kiaušinių marginimo subtilybių. Palangos kultūros centro režisierė bei Velykų Bobutės trobelės sumanytoja Aušra Latonienė, kalbėdama apie Velykų Bobutės trobelės lankytojus, sakė, jog į Velykų Bobutės trobelę ateina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. „Žmonės jau įsiminė Kalėdų senelio namelį, dabar siekiamybė, kad jie taip pat įsimintų ir Velykų Bobutės trobelę“, – sakė velykinės buveinės sumanytoja.
Velykų Bobutės trobelėje margučių marginimo paslapčių lankytojus mokė ir etnologė Zita Baniulaitytė. „Taigi viskas – iš kiaušinio. Kiaušinis – tai pradžių pradžia. Tai pirmiausia gyvybės pradžia: pavasaris, prisikėlimas. Žiūrint į seniausius dalykus, žmonės tais laikais po žiemos buvo labai nusilpę, ir atsiradę pirmieji net ne vištų, o kitų paukščių kiaušiniai buvo išsigelbėjimo dalykas“, – sakė ponia Zita.
Per Velykas labai svarbu pramušti kiaušinio lukštą. „Kaip išsiperės paukštelis, jei jis nepraskels kevalo? Kaip kiaušinį suvalgysi nepradaužęs? Kieno stipresnis kiaušinis, kas stipresnis, kieno paskutinis žodis šiemet bus šeimoje?“ – šypsojosi Z. Baniulaitytė.
Etnologė sakė, jog dažant margučius labai svarbios yra žemės spalvos: raudona, ruda, juoda. „Kai dažė su cibullaiškiais, jie suteikia spalvas kiaušiniams. Tai – raudona, ruda, apskritai cibullaiškių spalvos buvo mėgstamos žemaičių. Raudona simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą, gyvybę. Anksčiau žmonėms atrodė, kad jei raudonas – tai sveikas, jei jau išbalęs – tai tada paliegęs“, – kalbėjo pašnekovė. Tarp kitų margučiams būdingų spalvų papročių žinovė paminėjo juodą, kuri susieta su žeme. „Prasideda žemės darbai, kad žemė duotų gerą derlių, reikėjo gražiai su ja sugyventi“, – pasakojo Z. Baniulaitytė. Margučiai marginti ir žalia spalva, kuri sietina su atgimstančia žaluma, geltona – pavasario spalva. „Klaipėdos krašte buvo mėgstama mėlyna spalva“, – nustebino etnologė.

Vyrauja saulės motyvas
Kalbėdama apie margučių lukštus puošiančius raštus, etnologė paminėjo, jog jie paprastai būna sudaryti iš keleto pagrindinių elementų. „Raštai – iš taškelių ir brūkšnelio. Pagrindinis – saulė ir iš jos išplaukiantys motyvai. Taip pat paukščio pėdelė – lyg paukštelis per kiaušinį perbėgo. Puošta ir žalčiukais, bet mažiau. Pagrindiniai – saulės, kryžiaus ornamentai“, – kalbėjo papročių žinovė.
Pasmalsavus, kokia technika palangiškiai dažniausiai margindavo kiaušinius, Z. Baniulaitytė pasakojo, jog vyravę margučiai be jokio rašto. „Su vašku palangiškiai dažė mažai. Išimtiniais atvejais skutinėdavo, nes skutinėjimas – daugiau laisvalaikio užsiėmimas“, – sakė etnologė.
Skutinėti margučius Velykų Bobutės trobelėje susirinkusius palangiškius mokė Palangos botanikos parko darbuotoja Ingrida Paulauskienė. Palangos gyventojos margučius puošė gėlėmis, gyvūnais – įvairiais pačios kūrėjos sumanytais piešiniais, visai neprimenančiais tradicinių vašku pieštų ornamentų. Pasakodama apie savo pomėgį pašnekovė prisiminė, jog margučių skutinėjimu galėjo užsiimti tik paaugus vaikams. „Kol vaikai buvo maži, margučių skutinėjimui nebuvo laiko. Mano teta, gyvenanti Vokietijoje, skutinėja, rengia parodas. Ji atsiųsdavo darbelių, parodų nuotraukų, ir pačiai kilo pagunda pabandyti. Kasmet prieš Velykas organizuojamos parodėlės, tai jau yra tapę tradicija. Kasmet norisi parodyti kažką nauja, taip ir kilo mintis apie skutinėtus margučius“, – prisipažino I. Paulauskienė.
Margučių skutinėjimo technikos I. Paulauskienės niekas nemokė – jos teko mokytis pačiai. „Po truputį bandai, žiūri, kas išeina, perpranti technologiją, kasmet sugalvoji kažką naujo. Tetos atsiųstos nuotraukos sugundė pabandyti, bet perprasti technologiją turėjau pati“, – sakė pašnekovė.
Margučių skutinėtoja sakė, jog parodoms skirti margučiai marginami tušti – kiaušinio turinys, pradūrus lukšte skylutę, išpučiamas. Tai daroma tam, kad kiaušinis ilgai nesugestų. Velykų stalui skirti kiaušiniai dedami į dažus neišpūsti. „Marginti pradedame kelias dienas iki Velykų. Dažyti juos galima kaip kam patinka: tinka ir valgomi dažai, ir svogūnų lukštai – medžiagų pasirinkimas priklauso nuo to, kokias spalvas norime išgauti. Dažyti galima ir žalius, ir išvirtus kiaušinius, – pasakojo I. Paulauskienė ir pridūrė, jog nudažyti kiaušiniai skutinėjami labai aštriu peiliuku – taip išgaunami norimi raštai. – Kiti žmonės jau išskutinėtus kiaušinius nuvalo aliejumi, kad jie būtų blizgūs“.
I. Paulauskienė teigė, jog visgi labiausiai jai patinka būtent šis marginimo būdas. „Pamačiau, patiko, pabandžiau ir pavyko. Žinau, kad su šilku kiti žmonės dažo, bet man labiau patinka skutinėti, nes čia pats gali išgauti kokį nori paveiksliuką. Su šilku – jau priklauso nuo medžiagos, su vašku irgi nenupieši ko nori, o čia nepavykus įkišu į dažus ir vėl perpaišau – paprastai jau piešiu kažką kita“, – pasakojo pašnekovė ir patikino, jog, įkišus skutinėtą kiaušinį į jo spalvos dažus, margutį puošęs piešinys visiškai pasislepia.

Ne tik krikščioniška šventė
Nors šiandien Velykos daugeliui siejasi su Kristaus prisikėlimu, visgi, pasak Žemaičių alkos projekto vadovo, senųjų baltų tikėjimo apeigų vadovo Augusto Narmonto, ši šventė turi gilesnes šaknis. „Krikščionys šią šventę iš mūsų perėmė, jie priskiepijo savo matymą prie pagoniškos šventės“, – tvirtino pašnekovas.
A. Narmonto teigimu, pagonims Velykos buvo pavasario darbų pradžia. „Žmonės baigia gavėnią, kuri būna iki Velykų. Išsibadavę, nuo Velykų pradeda riebiai valgyti ir stipriai dirbti: reikia ruošti padargus, iš lomų nuleisti vandenį, kur yra aukštesnės vietos, jau galima pradėti arti žemę, kai kuriuos grūdus jau galima sėti – kol jie išmirksta, išdygsta, ateina tikroji šiluma. Ta diena pažymima vaišėmis. Pagrindinis šventės atributas – virtas kiaušinis, nes pagal senąją mūsų sampratą jis yra pasaulio pradžia – pasaulis išsirito iš kiaušinio. Žmogus žiūrėjo į vištą, į kiaušinį ir matė, kad iš jo atsiranda gyvybė“, – kiaušinio svarbą per Velykas pakomentavo senųjų baltų tikėjimo apeigų vadovas.
Kalbėdamas apie kiaušinių marginimą A. Narmontas sakė, jog baltai tam naudoję natūralius dažus, todėl ir spalvos vyravusios tokios, kurias suteikdavo gamtinės medžiagos. „Ąžuolo, alksnio žievė, svogūnų laiškai. Spalvos nebuvo svarbios – kadangi pasirinkimas nebuvo didelis, dažė kas kuo turėjo. Mes manome, kad iš pradžių kiaušiniai būdavo vienspalviai, raštai turėjo atsirasti gerokai vėliau“, – sakė pašnekovas.

Verba – pavasario atributas
Pasiteiravus, kodėl būtina sudaužyti margučio lukštą, A. Narmontas sakė: „Kiaušinį reikia suvalgyti, taip pat žmonės žiūrėdavo, kieno kiaušinis stipresnis“. Prisimindamas savo vaikystės Velykas, senųjų baltų tikėjimo apeigų vadovas pasakojo, jog verbą tuomet atstodavusi šventinta beržo su lapeliais šakelė. „Antrą Velykų dieną eidavome po namus su verbomis ir, radę dar miegančių, jiems verba sudroždavome. To prasmė – kad ilgai neužsimiegotų, kad reikia ruoštis darbams. Verba – kaip pavasario darbų rodiklis: skleidžiasi lapeliai, vadinasi, jau reikia eiti į laukus, neužmiršti žemės darbų. O tų verbos simbolių yra visokių visokiausių: ir pasaulio medis, ir gyvybės medis. Krikščionys jau turi savo simboliką“, – kalbėjo A. Narmontas.
Kalbėdamas apie senąsias pagonių velykines tradicijas, kurios yra išlikusios iki šių dienų, A. Narmontas paminėjo ir vandens kultą. „Dabar per Velykas bažnyčioje šventina vandenį. Tas vandens kultas atėjo iš senųjų tikėjimų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Gamtos atgimimo šventė
Kalbėdamas apie Velykas, senųjų baltų tikėjimo apeigų puoselėtojas pabrėžė, jog senovės pagonims tai buvo atgimimo, prisikėlimo šventė, tik ne Kristaus, kaip krikščionims, bet gamtos. „Galima išvesti paralelę tarp Kristaus prisikėlimo iš mirties ir pagonių gamtos prisikėlimo iš žiemos sąstingio. Atgimimo simbolika atėjo iš senųjų tikėjimų“, – tikino pašnekovas.
Su gamtos atgimimu susijusi ir kasmet vis kita Velykų diena. „Velykas labiau perėmė krikščionys, o senųjų papročių daugiau išliko kitose šventėse. Tik pagalvokite, kaip Kristus galėjo mirti vis kitu laiku. Velykų dienos kilnojimas – pagoniškos šventės reliktas. Pagal mėnulio fazes žemdirbiai orientuodavosi, planuodavo darbus. Pirmykščių žmonių kalendorius buvo ne pagal saulę, o pagal mėnulį, nes saulę labai sunku pagauti, o mėnulio fazes lengva pastebėti. Todėl pagal jo kalendorių žemdirbiai ir gyvendavo, – pasakojo A. Narmontas. – Dabar jau senųjų Velykų nešvenčiame – tos apeigos jau krikščioniškos. Mes dažome kiaušinius. Prisikapojau alksnio, ąžuolo žievės, turiu dilgėlių. Dar galima lapelių pridėti. Naudojame bičių vašką: jei nori, kad tam tikros margučio vietos neužsidažytų, uždedi augalo lapelį, užlieji vašku ir merki į dažus. Kai vaškas nutirpsta, lieka baltos dėmės. Raštai ypatingos reikšmės neturi: visi jie liudija gyvybę. Kad ir žalčiukai: žaltys – gyvybingas, jis būna lyg sustingęs, o saulei pašvietus atsigauna“.