Kaip prailginti savo gyvenimo brūkšnį
Sunki liga vienu vieninteliu brūkšniu nubraukia žmogaus kurtus planus, jo svajones ir siekius. Ji nubraukia patį gyvenimą. Ar gali šalia esantys žmonės padėti , kovojant su netikėtai užklupta neganda (sunkia liga). Ar dar vis esame sukaustyti baimių, beviltiškumo, visuomenės atstūmimo ir abejingumo svertuose.
Kelios įžvalgos šia tema.
Kančia – Dievo malonė
A.Lavastės pokalbių knygoje su kunigu Ričardu Doveika perskaičiau gana prieštaringą mintį. Anot kunigo , kančioje mes jaučiame Dievo malonę mums duotą laike, - tol, kol kiekvienas iš mūsų atsidurs „ Dievo delnuose“ .
Esu ne dvasininkas, ne medikas – esu žmogus, kuris jau gerą pusmetį būna šalia sunkiai sergančio ligonio. Įgyta patirtis šiandien man leidžia pasidalinti mintimis apie onkologinę ligą – vėžį.
Ar baisu apie tai rašyti? Sunkoka, nes visuomenė dar nėra pilnai pasiruošusi apie tai kalbėti, susirgę onkologinėmis ligomis žmonės tarsi Dievo pamiršti vaikai. Dažnas kenčia tyliai, nepasakoja apie savo ligą net patiems artimiausiems žmonėms.
Šalia ligonio esantis žmogus kenčia ne mažiau, nei jis pats.
„ Tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra mažytis tarpelis. Nereikia iškelti palydovų, kad transliuotume žinią į žemę, kad būtų ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Palydovas štai čia – širdis, protas, sąmonė. Per vidurį yra lūpos, žodis, kalbėjimas kartu su mintimi kaktoje. Visa šita yra gal dviejų sprindžių atstumas, kurį iki šiol sunkiausia paaiškinti žmonijai. Kelionė iš proto į širdį, iš širdies – į protą“, - drąsina mane kunigas R.Doveika savo autobiografinėje knygoje „Kunigas Ričardas“.
Iš ties, ligos niekas nelaukia. Ji ateina tada, kada žmogus visa savo esybe jaučia, tačiau stumdamas šalin mintis nenori tai pripažinti. Jis suranda tūkstančius priežasčių; bėga pas žolininkus, papildo kišenes maisto papildų prekiautojams , žiniuonims, kad tik išvengtų tradicinio gydymo būdo. Kiek vėliau ateina aiškus suvokimas: praradau pinigus ir laiką.
Onkologija – liga, o ne nuosprendis
Žinia, jog mano žmogui diagnozuotas vėžys mus pasitiko daugiau nei prieš porą metų gyvenant ir dirbant UK. Trys Karaliai (sausio 6-tą dieną) atnešė „dovaną“, kurios niekas nelaukė. Per porą savaičių britų medikai atliko pilną ligos analizę (namuose netilo medikų skambučiai, kas dieną gaudavome išsamią informaciją paštu) ir mėnesio laikotarpyje buvo nustatyta operacijos data . Medikų verdiktas buvo aiškus: po gydymo ligonis sugrįš į darbą. Deja, dažnu atveju žmogus , nesusitaikydamas su esama padėtimi, padaro daug klaidų.
Kur begyventum, yra aišku, jog vėžio diagnozė žmogui sukelia didžiulį stresą. Tokiu sunkiu jo psichikai laikotarpiu neabejotinai reikalingai pagalba : ligonio priežiūros, finansinės pagalbos, socialinių darbuotojų, psichologo konsultacijos.
Didžiojoje Britanijoje didžiulis dėmesys (finansavimas) skirtas vėžinių susirgimų tinklui vystyti, kurių yra kiekvienoje didesnio miesto ligoninėje. Taip pat šalia ligoninių įkurtuose vėžio centruose žmogus gali gauti visą išsamią informaciją, susietą su jo liga. Jam niekur nereikia blaškytis.
Nors me jau pusmetį kaip esame Lietuvoje, bet iki šios dienos ligonis, kuris gydėsi UK, yra to miesto ligoninės pacientas, juo domimasi ir jis bet kada yra laukiamas sugrįžtant. Deja, ne visada būna taip, kaip norisi...
Nenorėčiau sumenkinti vėžio centrų esančių Lietuvoje (etiniais sumetimais nevardinsiu nei miestų, nei ligoninių pavadinimų) darbo. Apsilankiusi viename iš jų pajutau nepaprastą čia dirbančių žmonių šilumą. Pasak moters, kuri padėjo įforminti Polo kortelę (lengvata onkologiniams ligoniams perkant vaistus, padengiant kelionių išlaidas ir t.t.) sakė, jog ji pati ir kiti čia dirbantys žmonės – visi savanoriai. Labai gaila, jog bendraujant su ligoniais (tam buvo ilgas laiko tarpas) suvokiau, jog žmonės, paskendę savo rūpesčiais (ypač vyresnio amžiaus) neturi tinkamos informacijos, arba ji nepakankamai plačiai jiems išdėstoma .
Prisipažinsiu, jog ir man pačiai teko po kruopelytę susirinkti mano ligoniui reikalingą informaciją , kuri suteiktų galimybę kokybiškesnei jo priežiūrai. Susidūręs kakta į faktą, jog kelias į sveikatą bus ilgas, turi pasiryžti kovai. Kito pasirinkimo nėra.
Pamenu vienos ligonės nuskambėjusią mintį, išgirsta belaukiant tam tikrų procedūrų ilgame ligoninės koridoriuje. Pasak jos, vėžys nėra nuosprendis. Anksčiau ji galvojo, jog nesulauks savo anūkų, o štai šiandien ji ne tik močiutė, bet ir promočiutė.
Aplankei ligonį – 300 atlaidų
Didžiuojuosi, jog mano gyvenime buvo žmogus – chirurgas, kurio rankos darė stebuklus. Gydytojas iš pašaukimo (tokių medikų yra vienetai) aplankęs ligonį ( dieną ar naktį) juokdamasis sakė : „Aplankei ligonį - gauni 300 atlaidų”. Tada, jaunystės metais, šių žodžių nesureikšminau, šiandien manau, jog Lietuvoje žmonės bijo sunkiai sergančių žmonių . Draugas, ar giminaitis dažnai apsiriboja trumpu skambučiu - na, kaip jis,- ir iki kito karto . Žodžiu, žmonės labai mėgsta „pletkų lygį“, užuot pasiteiravus - gal ligoniui, ar šalia esančiam žmogui, reikalinga reali pagalba. Skubame, vis nėra kada... Susitinkame per laidotuves.
Prieš daugelį metų atvykusi gyventi į Angliją didelės svarbos žodžiui – dalintis, nesuteikiau. Kaip supratau vėliau, šis žodis britams jau kūdikystėje yra įdiegiamas kartu su motinos pienu.
Šiandien galvoju, jog patirtis, kuri tiesiogiai yra susieta su mano globojamu žmogumi turi teisę būti pasidalinta ir su kitais žmonėmis. Visiems į bėdą patekusiems (sunkios ligos atveju) žmonėms nieko nelaukiant reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją ir į savo miesto socialinius darbuotojus. Apsilankiusi savo miesto (Palangos) soc. aprūpinimo skyriuje, iki graudulio buvau sužavėta moterų noru greitai ir operatyviai spręsti rūpybos klausimus . Gyvename tarp gerų žmonių, ir tai teikia vilties . Pasak gerb. kunigo Ričardo, „ Kodėl dažnai pagalvoję apie žmogų, netrukus sulaukiame jo skambučio? Mintis yra energija, informacija, kuri juda. Ir ji juda apie mus. Mes to nematome. Ir negalime manyti, kad mūsų mintys yra kažkur, penkių kilometrų aukštyje“. Nebūtina jas matyti, jos yra šalia manęs ir tavęs. Šiame nuožmiame visuotino chaoso amžiuje, pergyvendami dėl žemės išlikimo, turime suvokti vieną vienintelę tiesą - šiame gėrio ir blogio kovos amžiuje reikia tiek nedaug – suteik džiaugsmo kitam žmogui ir mūsų gyvenimo „brūkšnys“, nors per milimetrą – pailgės.
Pabaigai
Kol laukiau kada pasibaigs eilinė gydymo procedūra maniškiui, nejučia nuėjau prie netoli ligoninės stūksančio bažnyčios bokšto. Gėlių apsuptyje bažnyčia ir pastatas (vėžio centras) tą rytą atrodė tarsi atvirutėje. Tuščioje bažnyčioje pasimeldusi ir įmetusi keletą monetų į aukos dėžutę už ligonius, išėjau į lauką. Šalia pastebėjau skulptūrą. Tai buvo Livingstonas Žuvėdra. Ryškios saulės šviesoje paukščio snape spindintis rasos lašelis man tapo prakaito, nugalint visas kliūtis, simboliu. Ši R.Bacho knygos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ apysakos motyvais sukurta istorija yra nepavaldi laikui, taip kaip skausmas - Dievo malonė, duota mums laike tapti geresniais nei buvome iki šiol.
„Kartais pasijunti tarsi skuduras, į kurį nusivalė kojas ir numetė. Maišaisi. Netiki. Užgoži. Tai degina. Man skauda. Jei ne malda ir tikėjimas, seniai būčiau atsitraukęs. Jei ne supratimas, kad tai yra mano kelias, kuriuo turiu eiti. Tada apsisprendi. Gali būti kaip skuduras. Arba sudegti kaip žvakė.“ – Ričardas Doveika.
Irena Valužė
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
nesvarbu niekas 2022-10-20 16:00 (IP: 162.158.222.233)
kad tik nesudegt greitaiTaip pat skaitykite
Su Rozana susipažinau skrisdama į Angliją. Visą kelionę be perstojo bendravusios, išsiskyrėme kaip geriausios draugės. Virtualus bendravimas nenutrūko ištisus dešimt metų. Šiandien – ji mano svečias.
Šiuolaikinės darbostogos – kaip nesupainioti darbo ir gyvenimo
2024 08 12 | Rubrika: Miestas
Rugpjūčio 22 d. 17 val. LNM Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejus kviečia į renginį „Šiuolaikinės darbostogos – kaip nesupainioti darbo ir gyvenimo“, kuriame gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, profesorius Eugenijus Laurinaitis pristatys ir kvies diskutuoti apie šiuolaikinių darbostogų fenomeną.
Jurgos Šeduikytės ir Kęstučio Pavalkio patyriminis koncertas „Aš – savo gyvenimo karalius““
Kaip sugauti savo gyvenimo „žuvį“
2023 05 30 | Rubrika: Miestas
Ar pastebėjote, jog kartais iš kažkur atkeliavę žodžiai mus susiranda, o susiradę – daugiau nepaleidžia.
Kaip prailginti savo gyvenimo brūkšnį
2022 10 19 | Rubrika: Miestas
Sunki liga vienu vieninteliu brūkšniu nubraukia žmogaus kurtus planus, jo svajones ir siekius.
Stasys Povilaitis: „Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros“
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 11 29 | Rubrika: Miestas
„Tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be Palangos ir jūros. Bent jau paskutinį dvidešimtmetį – tai tikrai“, – sužinojęs mūsų pokalbio temą patvirtina visų laikų Lietuvos šlagerių karalius maestro Stasys Povilaitis, kitąmet minėsiantis savo penkiasdešimtmetį scenoje. Ir priduria, kad jau nuo kovo mėnesio prasidės jo jubiliejinių koncertų turas po...
Inksto operacija privertė palangiškę pakeisti savo gyvenimo būdą 1
Rasa GEDVILAITĖ, 2011 05 06 | Rubrika: Miestas
Kada imame labiau kreipti dėmesį į savo sveikatą, savo savijautą, į tai, kuo gyvename? Tikriausiai dažnas atsakytų, jog susidūrus su liga, kuomet sunkiai priežastį bei jos gydymo būdą randa net gydytojai. Palangiškė Valerija Jonušaitė papasakojo, jog visapusiškai pakeitė savo gyvenimą sulaukusi 40 metų, kuomet jai operavo įgimtą nesveiką inkstą. Paaiškėjo, jog jai pavyko pasirinkti...
Jaunasis talentas G.Kvedaras: „Esu kaip kempinė, gerianti gyvenimo patirtį“
Rasa GEDVILAITĖ, 2010 10 20 | Rubrika: Kultūra
Guvus vaikinas, dėmesį patraukiantis dėl savo meniškos sielos neslepiančios išvaizdos bei mąslių akių, kurias puošia, kaip pats paminėjo tikrai ne Hario Poterio, tačiau vardiniai Džono Lenono akiniai, pasiruošęs šviesiai ateičiai, susijusiai su jį itin dominančiomis meno išraiškomis. Tai – palangiškis moksleivis Gintas Kvedaras, savo įžvalgomis galintis nustebinti net ir daug mačiusius...
Žydrūnas Savickas savo gyvenimo istoriją atvežė į pajūrį
Rasa GEDVILAITĖ, 2010 09 01 | Rubrika: Sportas
Net ir pliaupiantis lietus nesutrukdė žmonėms praėjusį sekmadienį išsirikiavus laukti eilėje prie Pramogų ir poilsio komplekso HBH „Juozo alus“, mat tądien ten svečiavosi stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas. Ten jis pristatė biografinę knygą „Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies“, kurią parašė Andrius Guginis. Stipriausias...
ES parama dviračių turizmui padės Palangai prailginti vasaros sezoną
Linas JEGELEVIČIUS, 2010 07 01 | Rubrika: Miestas
Palanga, kaip ir visa Lietuva, sunkiai įsivaizduoja ūkio, kultūros, informacinių technologijų plėtrą, socialinių ir ekonominių problemų sprendimą be Europos Sąjungos paramos. Kad jos parama Lietuvai yra itin svarbi, byloja ir faktas, kad šių metų beveik 30% biudžeto lėšų yra ES parama. Klaipėdos apskrityje, taip pat Palangoje, vykdoma daugybė projektų, kuriuos dalinai finansuoja Europos...