Kaip nenuorama Tautvydas Lubys vaidino klouną vienuolikmečiams krepšininkams

Tautvydas Lubys, daugeliui, matyt, iki šiol labiau žinomas kaip dviračiu įveikęs maršrutą Palanga-Vilnius-Palanga, pasirinkęs kultūros vadybos studijas sostinėje, nepakėlė sparnų į platų pasaulį, o grįžo į gimtąją Palangą, kur jis šiandien dirba Palangos jaunimo studijos vadovu. 22-ejų jaunuolis šiandien džiaugiasi grįžęs dirbti savo gimtajam miestui.

Atvira erdvė jaunimui
T. Lubys šiandien – Palangos jaunimo studijos vadovas. Apie tokią dar negirdėjote? Nieko keisto, anot Tautvydo, tai seniai daugelio norėta įgyvendinti svajonė – atvira jaunimo erdvė. „Tokios mūsų mieste niekada nebuvo ir nėra, o mes su komanda padarysime“, – entuziastingai nusiteikęs yra jaunas vaikinas.
Paklausus, kas toje studijoje vyks, T. Lubys atsako labai paprastai: „Viską! Tai bus atvira erdvė, kurioje visas Palangos jaunimas nuo 14 iki 29 metų galės užsiimti tuo, kas jam miela – žaisti stalo žaidimus, bendrauti, klausytis muzikos, žiūrėti filmus, skaityti knygą, o gal visiškai nieko neveikti ir tysoti išsitiesus ant grindų su ausinuku ir telefonu rankose. Paliekama visiška laisvė“.
Tai, anot jaunuolio, bus ne tik laisvalaikio erdvė: jaunimas galės organizuoti konferencijas, didesnei grupei žmonių suorganizuos visa komanda. Taip pat atėję sulauks pagalbos rašant projektus, bus organizuojami įvairūs mokymai. Kitaip tariant, po vienu stogu įsikurs visos jaunimo organizacijos, bus paprasčiau dalintis informacija, ko šiandien labai trūksta.
Palangiškis pastebi: „Vaikštant po miestą, jaunimą gali pamatyti mažose centro kavinukėse – jos visada pilnutėlės. Bet jaunimas ten sėdi ne dėl to, kad ta vieta patinka ar kad mėgtų kavą. Jie man atsako – o kur kitur sėdėti? Nėra kur, ypač kai prastesni orai“.
Tokios studijos mintis pirmiausiai kilo Jaunimo reikalų koordinatorei Laurai Grendienei. „Ji šią mintį, atsimenu, kėlė labai seniai, tik neturėjome tam erdvės, nebuvo bendraminčių ir žmonių, padėsiančių sumanymą įgyvendinti“, – teigė T. Lubys.
Palangos jaunuoliai, pasak T. Lubio, trykšta idėjomis: „Jie turi labai gerų minčių, tiesiog fantastiškų. Tačiau labai dažnai nežino, su kuo jomis pasidalinti, kaip jas įgyvendinti ir pan. Čia vėl „suveiks“ Jaunimo studija, kur kiekvienas ras pagalbą“. T. Lubys ir jo komanda tikrai neparašys kiekvienam atėjusiam projekto: „Tai būtų beprasmiška. Aš ne tik neduosiu meškerės, bet geriau paaiškinsiu, kas yra žvejyba“.
Tolimas ir idealistinis Jaunimo studijos planas – daugiafunkcis pastatas. „Turėtų kada nors atsirasti ir svečių namai, erdvės organizacijoms, mokymų centrai, žaidimų zonos ir daugybė kitokių erdvių, veiksiančių ištisus metus. Bendrausime su kitų miestų jaunimu, kviesime juos pas save, keisimės idėjomis“, – apie ateities planus su užsidegimu pasakojo palangiškis.

„Vilnius mane pavertė kitu žmogumi“
Tautvydas šiuo metu dar studijuoja Vilniuje kultūrinės veiklos vadybą. Baigęs mokyklą Palangoje, iškart išvyko į sostinę: „Ten per trejus metus pasikeičiau kardinaliai. Kai šiandien jau galiu palyginti, koks buvau tada, ir koks esu dabar, galiu pasakyti, jog du skirtingi žmonės. Kardinalūs pasikeitimai tik gerąja prasme: susipažinau su begale skirtingų žmonių, pakeičiau požiūrį į daugelį dalykų. Tapau profesionalesnis renginių organizavime, pradėjau kitaip vertinti kokybę“. Į Vilnių Tautvydas jau išvyko turėdamas renginių organizavimo patirties, tad manė, jog ten konkurencija jį nugalės: „Nieko panašaus – veik ką nori, niekam neįdomu. Bet mano tikslas buvo dirbti su geriausiomis Lietuvos įmonėmis ar organizacijomis“.
Jaunuolis džiaugiasi grįžęs į Palangą: „Čia galiu jaunimui perduoti tai, ką parsivežiau iš sostinės. Ten išmokau kitokios renginių organizavimo kokybės, ko ypač trūksta Palangoje. Nepatikėsite, bet didžioji jaunimo dalis net neįsivaizduoja, kas yra renginio organizavimas. Pirmiausia turi sukurti save, tik vėliau ko nors imtis“.
Kai Tautvydas paklausia jaunimo, ar patinka priklausyti vienai ar kitai organizacijai, dažniausiai išgirsta vieną ir tą patį atsakymą: „Čia žiauriai faina“. Bet kai paklausiu konkrečiai, fainumas baigiasi. Aš visiems sakau – organizavimas nėra tai, kai gali išpildyti net ir pačią kvailiausią idėją. Aš sumaniau minti dviračiu iš Palangos į Vilnių – žinojau, ką ir kodėl darau“.

Vilnius-Lisabona dviračiu jau kitą vasarą
„Visada mėgau važinėti dviračiu, tad jį nusigabenau ir į Vilnių“, – pasakojo Tautvydas. 2013 metais kilo mintis įgyvendinti visoje Lietuvoje šiandien jau žinomą projektą „Palanga-Vilnius-Palanga“ dviračiu, po kurio apetitas tik augo – jaunuolis mynė į Estijos sostinę Taliną, kur tik per plauką liko gyvas patekęs į avariją. Šiandien, po dvejų metų pertraukos, vėl naujas maršrutas: Vilnius-Lisabona, 4204 km. „Startuosiu jau 2017 metų birželio 1 d. Ši kelionė bus skirta vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, įkvėpti“, – planais pasidalijo pašnekovas.
Kiekvienoje iš maršrute numatytų sostinių bus organizuojamas susitikimas su vėžiu sergančiais vaikais: „Labai paprastas dalykas – jei aš galiu numinti 4204 kilometrus, tai jie gali pasveikti. Aš tikiu savimi ir jais“. Tautvydas pasakojo, kad žadama sukelti didelį judėjimą. Kodėl Lisabona? – toliausias Europos taškas. „Nebėra kur toliau važiuoti. Ir tokiu būdu galima pravažiuoti didžiąsias Europos sostines, – atsakė Tautvydas. – Kažkada sakiau, kad apvažiuosiu dviračiu pasaulį. Gal toje kelionėje ir žūsiu, bet apvažiuosiu“.

Darbas su vaikais – vienas įdomiausių
Tautvydas turi savo renginių organizavimo įmonę „TaTa – Jūsų šventei!“, kur dirba su stambiomis įmonėmis. „Bet mano hobis – darbas su vaikais, daugiausia šešerių metų amžiaus. Į klausimą, kodėl vaikai – negaliu atsakyti, nors pats to savęs seniai klausiu. Gal todėl, kad tokio amžiaus vaikai labai mąsto“, – teigė T. Lubys. Vaikinui tekę ne kartą susidurti su situacijomis, kuomet vedant renginį suaugusiems ir uždavus klausimą, atsakoma spontaniškai: „Suaugę nebemąsto. Jie atsako net nepagalvoję, o vaikai mąsto, konstruoja, kol pasako galutinį atsakymą ir „šauna“ tokią gerą mintį. Visada sakau – vaikai yra patys protingiausi žmonės“.
Kaip kilo mintis įkurti renginių organizavimo įmonę, šiandien Tautvydas atsimena su plačia šypsena: „Atvykus į Vilnių manęs paprašė vesti vaikų gimtadienį. Tai buvo pati didžiausia nesėkmė mano gyvenime. Tuomet neturėjau jokios informacijos, nei kokio amžiaus vaikai bus ir pan., o vaidinau klouną vienuolikmečių berniukų krepšinio komandai“.
Šiandien palangiškis šią nesėkmę prisimena su šypsena ir džiaugiasi, jog geba bendrauti su vaikais net be žaidimų: „Šiandien man jau paprasta juos sudominti, galiu dvi valandas kalbėti ir jie manęs klausosi“.

Mokykloje nebuvo visų mėgiamas ir mylimas
Pradinėse klasėse Tautvydas save atsimena labai užguitą ir niekam neįdomų vaiką, patyčių auką: „Buvau tas pastumdėlis, kurio nei aplinkiniai nemylėjo, juo labiau aš pats savęs. Buvau visiška nuobodyla, pilka užkampio pelė, kurią stumdė ir užgauliojo kas netingėjo“. Tokius vaikinas atsimena pirmuosius ketverius mokslo metus. Ilgainiui viskas ėmė keistis: „Bet ne dėl to, kad man kažkas padėjo iš šalies, kad kažkam pasiskundžiau ir pan. Ne. Pradėjau užsiimti tuo, kas man patinka, arba kitaip tariant, ėmiau ieškoti kitos veiklos“.
Mokydamasis jau vidurinėje mokykloje, vaikinas pradėjo domėtis mokykloje vedamomis diskotekomis: „Žiūrėkit, šis nevykėlis kartu su vyresniais ant scenos, jam leidžia liestis prie aparatūros – tokias kalbas ėmiau girdėti iš šalies. Tada pastebėjau, kad kai pradėjau nebekreipti į apkalbas ir patyčias dėmesio, o būti tiesiog savimi, blogiečiams atsibodau. Tad ir šiandien sakau visiems – būk tas vienintelis, nesvarbu kokioje srityje“.
Mokykloje palangiškis suprato: jei imsi abejoti savimi, dvejos ir aplinkiniai. Tuomet jis ėmė elgtis taip, kaip nori pats. Anot jo, nesvarbu, jog buvo daug klaidų, bet buvo daug ir pamokų.

Kas parginė į Palangą?
Didžioji dalis jaunimo iš mažesnių miestų baigę mokyklas traukia į didmiesčius ir retas kuris begrįžta. Klausėme ir Tautvydo, kas parginė iš Vilniaus į Palangą, kurioje, pasak daugelio, nėra ką veikti, mažos darbo perspektyvos ir pan. „Taip kalba tie, kurie nepažįsta savęs ir nėra matę visko, ką čia galima veikti. Aš žinau, ką gali duoti Vilnius. Veikiau ten viską, kas įmanoma – organizavau renginius stambiausioms Lietuvos įmonėms, prisidėjau prie ne vieno televizijos projekto ir pan. Viską, ką įmanoma geriausio, ten aš jau dariau, bet tai neįdomu. Ir nesvarbu, jog tai gera idėja, bet ji ne tavo“, – atskleidė vaikinas. Tuomet, pasak T. Lubio, imi mąstyti ir kurti ką nors savo.
Vaikinas labai dažnai palangiškių jaunuolių klausia, ar jie norėtų gyventi ar dirbti Vilniuje, ir dažno pirminė reakcija būna teigiama: „Bet kai aš paprašau konkrečiais faktais įrodyti, kuo ten geriau, jie neįvardija nieko konkretaus: klubai, senamiestis, kavinės. Kuo jos kitokios, negu pas mus? Kiek ilgai vaikščiosi po senamiestį ir kaip greitai jis atsibos? O pušynai, tyla ir jūra neatsibosta niekada“. Pradėjus dėlioti pliusus ir minusus tarp Vilniaus ir Palangos, pastarajam miestui pliusų kliuvo kur kas daugiau: „Visą Palangą gali pereiti pėstute ar pervažiuoti dviračiu, o Vilniuje kasdien rytą ir vakarą sugaišti po dvi valandas vien grįžti namo – tai dvi paros per mėnesį! Išeini pasivaikščioti Palangoje ir negirdi mašinų – tyla yra didelė prabanga. Oras čia visai kitoks, nėra net ko lyginti. Palanga man – idealiausia vieta augti ir kurti šeimą. Neįsivaizduoju kito miesto, kur galėčiau gyventi“.

„Noriu kurti savo miestą“
Į Palangą grįžti Tautvydą pakvietė L. Grendienė, prie kvietimo prisidėjo ir miesto meras Šarūnas Vaitkus. Paklaustas, ar ilgai dvejojo sulaukęs tokio pasiūlymo, jaunuolis susimąstė: „Prieš kokius tris mėnesius turbūt būčiau pasakęs, kad liksiu gyventi, bent jau kuriam laikui, Vilniuje. Šiandien galvoju jau kitaip. Turiu darbą savaitgaliais, bet ieškojau jo ir darbo dienomis. Kiek ieškojau Vilniuje, neradau įdomaus darbo, o kas man neįdomu – nedarau. Sulaukęs pasiūlymo ilgai negalvojau. Man nėra jokio skirtumo, iš kokio miesto važiuosiu į renginius savaitgaliais, bet darbo dienomis būsiu ten, kur mano širdis – Palangoje. Nėra reikalo savo laiko leisti be reikalo: „Kiekvieno pasirinkimas, ką veikti. Aš noriu kurti savo miestą, prisidėti prie jo kūrimo, kad galėčiau eiti po dešimties metu gatve ir sakyti, va, tą aš padariau, prie to aš pirštus prikišau. Tai nenusakomai smagu!“.

Jaunimas nežino, ko nori
„Kai manęs klausė, ar tikrai noriu dirbti Palangoje, kai tuo tarpu mano draugai peikė mane, jog dirbsiu valstybinėje įstaigoje, kur pinigai menki, jiems atsakau – pinigai man ne rodiklis. Svarbu, kad būtų įdomu“, – pasakojo Tautvydas. Jis dažnai girdi kalbas, kad šiandien neįmanoma suprasti, ko nori jaunimas. „Ir nereikia suprasti, nes jie patys nežino, ko nori. Tokio amžiaus žmonės dažniausiai žino emociją – faina. Viskas. Čia jų dažniausias atsakymas į daugelį klausimų“, – apibūdino palangiškis.
Šiandien Palangoje Tautvydas save įvardija kaip profesionalų draugą: „Aš sutikęs jaunimą gatvėje neklausiu, kas gero, nes tai žinome ir matome visi. Geriau paklausiu, kas blogo, kad tas problemas visi kartu išspręstume. O problemų yra nemažai. Pagrindinis jaunuolių atsakymas – nėra ką veikti. Čia yra baisi melagystė! Palangoje yra tiek ką veikti, tik pesimizmo per daug“.
Jaunuoliui labai svarbu, kad kurorto moksleiviai suprastų, kaip galima išspręsti problemas: „Kai kalbamės, darosi aišku, kad didžioji dalis nežino labai daug elementarių dalykų. Jiems tenka išvardyti papunkčiui, ką galima padaryti, kad būtų geriau, kad susidorotų su juos užklupusia menkiausia bėda. Labai dažnai žmonės daro kažką, kas jau buvo, nes tai pasiteisino. Tokių dalykų labai nemėgstu – sukurk kažką savo. Vilniuje Sereikiškių parke yra akmeniniai šaškių stalai – gerais orais prie jų susirenka virš trisdešimt žmonių. Kodėl kažkas panašaus negalėtų atsirasti Palangoje, kai žinotum, kad bet kokiu paros metu ar metų sezonu nuėjęs į parką rasi tokią vietą“.

Palanga parodo visą pasaulį
Palanga T. Lubiui miela ir brangi visokia: „Ji parodo viską. Čia gali pamatyti ir geriausius, ir blogiausius nutikimus, daugiausiai žmonių ir natūralią gamtą arba priešingai, kuomet tuščia. Čia gali pamatyti geriausius kylančius politikus, sportininkus. Čia visko labai daug“. Bet įvardija ir paradoksą: „Čia noriu gyventi, bet ilsėtis kitur. Va, Vilniuje galėčiau ilsėtis, bet gyventi – tikrai ne. Priklauso nuo žmogaus. Manęs neerzina Palanga vasarą, kuomet čia knibžda žmonių. Man patinka tarp jų būti“.
Dar mokydamasis mokykloje Tautvydas dirbo padavėju Palangoje: „Čia susipažinau su įvairių kultūrų žmonėmis, klausiausi jų atsiliepimų apie mūsų kurortą ir tai skatino kažką daryti vardan savo miesto, prisidėti prie jo kūrimo“.
Šiandien jaunasis palangiškis gali su šypsena žvelgti į kelią iki Jaunimo studijos vadovo, ir ši stotelė tikrai ne paskutinė: „Ploviau automobilius, pardavinėjau laikraščius, dirbau net santechniku ir elektriku, vėliau jau prasidėjo renginių organizavimas“. Tai, kad šiandien dirba Palangoje, Tautvydas įvardija svajonės išsipildymu: „Kad darytum tai, ką nori, turi labai gerai išanalizuoti ir pažinti save, o tada pildyti savo svajones. Kai jas pildai, esi ne tik pats laimingas, bet ir aplinkiniai. Labai nemėgstu meluoti sau – niekada nedarau to, kas man nemiela“.
Vaikinas niekada nesiims darbo, net už didžiausius pinigus, kuris jam nebus mielas: „Esu vedęs renginį ir be atlygio, nes man tai buvo tiesiog smagu. Vedžiau tikrai stambiai ir žinomai įmonei, įgijau milžiniškos patirties“.
Kartais jaunasis vadovas pasijuokia iš tų, kurie sako, kad už pinigus nenupirksi laimės: „Pravedęs, tarkim, kitą savaitę gerą ir puikiai apmokamą renginį, aš galėčiau nupirkti mamai bilietus į Portugaliją, kur gyvena mano sesuo – kiek jai „nupirkčiau“ laimės! Ir pats tada būsiu laimingas“.