Kai nebeliko nieko: „vilko vaiko“ likimas

Palangos miesto viešojoje bibliotekoje iki kitos savaitės dar eksponuojama visą vasarą veikusi kilnojama paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Joje atskleidžiama, ką teko ištverti suniokotoje po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijoje likusiems dešimtims tūkstančių beglobių vaikų, kokie likimai jų laukė. Šioje parodoje įamžinta ir šiuo metu Vokietijoje daug laiko leidžiančios, Kretingos rajone gyvenančios Liucijos Mikutienės patirtis. Ji taip pat – „vilko vaikas“ Su ja kalbėjomės susitikusios Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.

Sugriuvusi šeima
Liucija tebuvo vos septynerių, kai teko išgirsti, jog teks išvykti. Šeimoje iš viso augo trys vaikai. „1944 metais atvykusi pas mus tėvo sesuo kartu su tėvais mums pranešė, kad teks važiuoti, nes vyksta karas. Kas yra karas, mes žinojome. Tėvai mums prisakė važiuoti su teta į Liudvikshafeną (tuo metu jie gyveno kaime pavadinimu UnterEisslen), kad pasislėptume nuo karo, o vėliau ir tėvai atvažiuos“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau nuo karo pabėgti nepavyko. Netrukus ir kitame miestelyje, kuriame šeima glaudėsi, ėmė kaukti sirenos, pranešančios apie pavojų. Teko vėl galvoti, kur slėptis. O tuomet septynmetė Liucija jau ruošėsi eiti į mokyklą, bet kur gi mokyklos rūpesčiai, kai karas – panosėje. Prasidėjus neramumams Liudvikshafene, vaikai vėl buvo grąžinti į savo gimtąjį kaimą, apie mokyklą ir čia buvo galima tik pasvajoti – ji jau buvo uždaryta.
„Mokyklos svajones nustūmus į šoną, tėvas ėmė taisyti vežimą, kad galėtume jau kažkur traukti. Gavus laišką iš kaimyninio miestelio tėvai persigalvojo ir nusprendė likti. Pagalvojo, kad rusai irgi žmonės, nieko nedarys. O vėliau spaudoje buvo minima, kad tėvas sunaikino šeimą, būtume pabėgę ir galbūt būtume išvengę skaudžios patirties“, – prisiminimais dalijosi L. Mikutienė. Tąkart visgi šeima persikėlė į netoliese buvusį Kinčų kaimą, kur dar keletą mėnesių išgyveno, vėliau kitur išvykti nebebuvo galimybės.
Prisimena pašnekovė, kaip pro šalį traukdavo kareiviai, kuriuos dar ir pamaitindavo jos mama. Tačiau vieną dieną užgriuvo tarsi griaustinis tokie kareiviai, kurie nepagailėjo kelyje pasitaikiusių. „Įvažiavo rusų tankas. Vyrai apgulę tą tanką. Mama pamačiusi sušuko ir nubėgo į tvartą. O jie pasiėmė mano tėvą ir išvežė, o pasipriešinusį mamos brolį nušovė“, – pasakojo Liucija. Staiga sumažėjusios šeimos nariai, nenorėję likti tuose namuose, išėjo miegoti pas kaimynus.

Skolino tarsi daiktą
Unikalios atminties pašnekovė detaliai atsimena kas kurią dieną įvyko. Moteris prisimena ir tai, jog laukė sugrįžtančio tėvo, nors niekas nesuprato, kad išvežti vyrai taip ir nebegrįš. O kartą pro duris žengusi nebegrįžo ir mama, ėjusi į namus kai ko parsinešti. Kareiviams pakliuvusi į rankas mama žuvo nuo jų rankų. Kaimynai atrado išniekintas, nužudytas moteris, padegtą tvartą.
Likusius našlaičiais vaikus išvežė į Tilžę, į lagerį. O ten vaikus jau „rūšiavo“. „Našlaičius vaikus pastumdavo į šalį, o moteris, nepilnamečius sodino į traukinį ir vežė į Latviją, tačiau pakeliui traukinį susprogdindavo. Vaikų traukinyje nesprogdino, mūsų traukinys pasuko link Kybartų. O iš Kybartų mane viena moteris išsivežė į Klaipėdą, seserį nusivežė į Kauną, o mažiausiąjį brolį nuolat užimdavo kareiviai. Paskui koks buvo jo likimas, nežinia“, – prisiminimais dalijosi Liucija.
Aštuonmetė jau tuomet mergaitė apsigyveno Akmenaliuose (Kretingos rajonas) pas žmones pavarde Martinkai. Neglostė jos likimas ir čia, Žemaitijoje. Pas tuos Martinkus ji pradžioj prižiūrėjo jų vaiką, tačiau aki vaikas mirė, jai liepta ganyti karves iki tol, kol šaltis prasidėjo. Kai žiema ėmė rodyti nagus, vaikas netapo nebereikalingas. „Mane tuomet „paskolino“, kitoks žodis kaip ir netiktų, savo giminaičiams. Tai buvo tik pradžia mano „skolinimo“, – pasakojo L. Mikutienė. Jai vėl teko prižiūrėti vaiką. Tačiau šie žmonės bent jau buvo gailestingi našlaite likusiais mergaitei, ją tinkamai aprengė, kad nebūtų šalta.
Neilgai mergaitė džiaugėsi geresniu gyvenimu, netrukus, atšilus orams, ją vėl norėjo parsivežti tie patys Martinkai, taigi, vėl reikėjo karves ganyti. „Jų giminaičiai buvo prisakę leisti mane į mokyklą. Nenorėjau aš pas juos grįžti, verkiau apsikabinusi moters, kurios vaiką prižiūrėjau, mamą. Bet tos karvės jau manęs laukė“, – pasakojo Liucija.
Ir pradėjo išties mergaitė rengtis į mokyklą, bet tuomet jai jau buvo 11 metų, kai tuo tarpu mokyklą lankyti pradeda gerokai anksčiau. Kadangi mergaitė buvo gabi, mokytojai siūlė pagreitinti mokymosi procesą, kad ji galėtų per dvejus metus baigti keturias klases. „Bet kadangi tie Martinkai buvo ubagai, kitaip jų nepavadinsi, nenupirko jie man knygų, baigiau aš tris klases, bet vėliau mokytis nebegalėjau“, – nelengvos vaikystės prisiminimus atgaivino L. Mikutienė.
Taip ji ir dirbo įvairiausius darbus, kokius tik nurodydavo neva ją globoję žmonės. Vėliau toje šeimoje gimė dukra, kurią vėlgi reikėjo prižiūrėti. Laimei, senelis ten buvo geranoriškas mergaitės atžvilgiu, jis ne tik ją nuolat užstodavo, nes būdavo mušama ir kitaip žeminama, bet dar ir padėdavo jai mokytis savarankiškai.
Klajonės per kitus namus nesibaigė, ji dar ne kartą gyveno ir sunkiai dirbo tai vienuose, tai kituose namuose, įprastai Martinkų giminaičių namuose – ji buvo nieko nekainuojanti darbo jėga kiekvienam jos prireikusiam.

Tarsi gėlė gavusi vandens
Laimei, jog jos kelyje pasitaikydavo ir gerų žmonių, nors tokių buvo labai nedaug. Dėka jų sulaukusi jau pilnametystės ji gavo asmens dokumentą, kurio iki šiol neturėjo.
„Pasitaikė Grūšlaukės klebonijoje pagalbininkės gaspadinei, ten ir išėjau. Po visų vargų man ten buvo tikras atokvėpis. Ir buvau apsirengusi, ir pavalgiusi, ir švari, ne taip, kaip būdavau pas tuos žmones, kurie mane nuolat „pardavinėdavo“. Aš atsigavau kaip gėlė gavusi vandens. Manęs niekas neįžeidinėdavo, liepdavo būti linksmai, eiti šokti. O kai išėjau iš tų namų, kuriuose buvau taip išnaudojama, sulaukiau štai tokios dovanos: buvau gavusi vilnos pirštinėms nusimegzti, išeinant mane pasivijo ir atėmė tas pirštines. Už gerą darbą“, – to meto įvykius nupasakojo Liucija.
Vėliau susipažino pašnekovė su būsimu vyru. Jie susituokė 1959 metais. „Nebuvo labai laiminga mūsų santuoka, kadangi vyro šeima manęs nemėgo dėl mano šaknų. Patyčių mokykloje sulaukė ir mudviejų vaikai“, – pripažino L. Mikutienė. Iš viso sutuoktiniai susilaukė keturių vaikų.
Dabar, kai prisimena visą savo nelengvą gyvenimą, Liucija neslepia, jog pati nesuprantanti, kaip ji neišprotėjusi, kaip turėjusi tiek kantrybės atlaikyti visus vargus, bet ji atlaikė.
Sunkiausias momentas buvo, kaip atskleidė pašnekovė mirus vyrui, o metams praėjus žuvus ir sūnui. „Tuomet mažai betrūko, jog neišeičiau iš proto, buvo labai sunkus laikotarpis“, – prisipažino moteris. Sūnus visą gyvenimą svajojo skraidyti lėktuvais, nuo pat mažumės. Galiausiai jis šią svajonę įgyvendino, tačiau toji svajonė jį ir pasiglemžė.
Šiuo metu moteris vasaras leidžia čia, Žemaitijoje, o atšalus orams kelia sparnus į Vokietiją. Ji ten gyvena, turi veiklos, naujai išmoko vokiečių kalbą.
Nedaug liko žmonių, galinčių papasakoti apie to meto skaudžius įvykius, išgirdus apie tai iš paties įvykių liudininko, supranti, kokią nelengvą dalią teko išgyventi našlaičiais likusiems vaikams, nežinojusiems, kur likimas juos nublokš, kas jų laukia. Liucijos atveju nelaukė jos gėris, tačiau ji nepasidavė, kovojo už išlikimą ir išliko.

Paroda – iki kitos savaitės
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
2016 m. gruodžio mėn. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus parengė naują kilnojamąją parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ (lietuvių/vokiečių kalbomis). Parodos gamybą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Stenduose pristatoma istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta „vilko vaiko“ dalią patyrusio dvidešimt vieno asmens autentiška istorija, iliustruota šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengta kilnojama paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ Palangos viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 29 dienos.