Justinas Marcinkevičius išėjo, bet jo žodžiai virpins ir palangiškių sielas

Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, per Lietuvą nuvilnijo skaudi žinia, palietusi ne vieno lietuvio širdį – Anapilin iškeliavo poetas Justinas Marcinkevičius, vadinamas dvasiniu tautos vedliu. Ne kartą poetas lankėsi ir Palangoje, kaip jį pažinoję palangiškiai teigė, mūsų kurortą labai mėgęs. Čia, žinoma, turėjo savą gerbėjų ratą. Tikriausiai valandų valandas kiekvienas Palangos intelektualas galėtų kalbėti apie šį iškilų žmogų, apie jo puoselėtas vertybes ir siekius vardan visos Lietuvos žmonių. Dabar tik šie prisiminimai ir teliko. „Brangiam bičiuliui“, - dailia rašysena jo paties dovanotoje knygoje išlikusi dedikacija. Tokį brangų atsiminimą, simbolizuosiantį pajūrio kraštą mylėjusį poetą prie širdies glaudžia ir architektas Leonas Mardosas, poeto kūryba lydėjo ir meniniu keliu žengiančiuosius.

Nepaprastai kuklus žmogus

„Jam visuomet labai skaudėjo širdį dėl lietuvių kalbos“, - prisiminimais apie poetą, vadinamą tautos dainiumi, pasidalino architektas L.Mardosas, kuriam nusišypsojo laimė vadintis šios iškilios asmenybės bičiuliu. Vasaromis atvykdavęs į Palangą atostogauti J.Marcinkevičius su žmona Genute atrado čia ir draugų. Kaip patikino architektas, poetui Palanga patiko, priešingai nei žmona, besilepinanti saulės voniomis prie jūros, jis mieliau pasirinkdavo pasivaikščiojimą po parką, jį viliodavo pajūrio gamta. Paskutinį kartą Palangoje poetas viešėjo 2009-aisiais.

„Jis buvo nepaprastai kuklus žmogus“, - atskleidė L.Mardosas, prisiminęs, jog teko daug pakeliauti drauge su poetu ir Gintautu Plaušiniu, kurio vadovaujamame viešbutyje ir apsistodavo tautos simboliu vadinamas J.Marcinkevičius. Dalyvaudavo masinėse kurorto šventėse, lankydavosi kultūriniuose renginiuose. „Pamenu, kai buvo pastatyta Mažvydo skulptūra Klaipėdoje, mes drauge vykome į šią šventę, kurioje J.Marcinkevičius sakė kalbą, paminėjęs, jog Mažvydas mus gerokai pabartų už kalbos nepuoselėjimą“, - atskleidė L.Mardosas, pripažinęs, jog išties dėl lietuvių kalbos, ypač pastaruoju metu, reiktų labai kovoti, mat daugelis jau mieliau naudoja įvairius svetimžodžius. 

„Kai minėjom Vasario 16-ąją, kaip tik norėjom paskambinti J.Marcinkevičiui ir pasveikinti jį su šia švente, tačiau išgirdom skaudžią žinią, jog jo jau nebėra. Tokių žmonių kaip J.Marcinkevičus jau nebėra“, - apie lemtingą minutę papasakojo L.Mardosas, neveltui paminėjęs, jog mirties data, kaip ir gimimo neatsiejama nuo poeto viso gyvenimo misijos. J.Marcinkevičius gimęs kovo 10 dieną – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse.

Skaudi visos tautos netektis

Palangos rašytoja Elena Karnauskaitė-Mažeikienė atskleidė, jog užaugo su poeto kūryba. „Žmogaus vertybės ateina ne tik iš šeimos, bet ir iš literatūros. Man J.Marcinkevičiaus kūryba buvo ir yra vertybinis orientyras“, - kalbėjo E.Karnauskaitė-Mažeikienė.

Moteris mano, kad poeto kūryba yra neatskiriama tautos dalis. „Tiek sovietmečiu, tiek Nepriklausomybės metais J.Marcinkevičius buvo populiarus savo kūryba, iškeltomis vertybėmis. Retas sugeba taip kūrybiškai ir vertingai „peršokti“ iš venos epochos į kitą“, - savo mintimis pasidalino rašytoja.

Jos mėgstami  J. Marcinkevičiaus eilėraščiai buvo „Septynios meilės elegijos“, eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. „Man labai patinka, kad jo kūryba yra aiški ir suprantama. J.Marcinkevičiaus kūrybą labai paprasta dėstyti vaikams, nes yra aiškios vertybės. Poetas visada turėjo aiškią moralinę poziciją, kitaip tariant, turėjo savo stuburą, tai yra itin svarbu rašytojui. Man yra be galo apmaudu, jog visa tauta neteko tokio reikšmingo žmogaus. Man – tai labai skaudi netektis“, - kalbėjo E.Karnauskaitė-Mažeikienė.

Buvusiai Palangos muzikos mokytojai Kostancijai Strikienei buvo taip pat labai sunku kalbėti, kadangi J. Marcinkevičiaus kūryba jai gyvenime reiškė šventumą. „Aš negalėjau patikėti, kai išgirdau apie poeto mirtį. Manau, tai ne tik man didelė netektis, tačiau ir visai mūsų tautai. Juk kiekvienas jo eilėraščio žodis yra šventas tautai, ne veltui visa Lietuva dabar gedi“, - kalbėjo K.Strikienė.

Iš J.Marcinkevičiaus pasiimtos ir liaudies dainos. „ Balio Dvariono liaudies dainai „Oi užkilokit vartelius“ tekstą rašė J. Marcinkevičius. Juk tai taip pat didelis palikimas mūsų tautai ir pati mėgstu padainuoti šią dainą“,- kalbėjo K.Strikienė.

Moteris sakė labai mėgusi J. Marcinkevičiaus kūrybą, lankydavosi jo poezijos kūrybos vakaruose, kai jis atvykdavo į Palangą, mačiusi visus spektaklius, pastatytus pagal jo kūrybą. „Ypatingai gerai pamenu spektaklį,  pastatytą pagal J. Marcinkevičiaus „Mažvydą“. Spektaklis vyko Klaipėdoje ir po jo visa publika atsistojo, plojo ir garsiai kartojo – „Lietuva, Lietuva! Tokio prisiminimo niekada neužmiršiu, tai yra nepaprasta“, - prisiminimais dalijosi muzikos mokytoja.

Iš tolo buvo juntama šiluma

K.Strikienė sakė, kai lankydavosi jo poezijos vakaruose, J. Marcinkevičius visuomet buvo itin paprastas. „Poetas buvo toks paprastas, kad net iš tolo galėjai pajusti jo gerumą, šilumą ir paprastumą. Jis visuomet spinduliavo meile šilumai, todėl iš jo tokių savybių galėjo pasimokyti kiekvienas. Man tai tikrai didelė netektis ir iki šiol dar netikiu, kad taip įvyko“, - kalbėjo K.Strikienė.

Dailininkė Eglė Lipinskaitė sakė, kad jai J.Marcinkevičius – tai tautos šauklys. „Dar būdama mokinė skaičiau „Mindaugą“, „Katedrą“, „Donelaitį“ ir  jaučiau kažkokį nerimą, jaudulį. Tai lyg praeitis – pabudusi, atgimusi iš naujo žadino širdis iš gilaus letargo. Tada, tie kūriniai man atrodė labai drąsūs, su labai aiškia ir orientuota į vieną tikslą potekste. Kūnu nubėgdavo vos juntamas šiurpuliukas ... „ar nesunaikins šio žmogaus bejausmė sistema““, - jausmingai kalbėjo E.Lipinskaitė.

O jis kūrė ir toliau jaudino mūsų tautiečius savo drąsia metaforos kalba, vertė susimąstyti, pagalvoti, atsibusti, apsidairyti. „Jei tuometiniuose mitinguose (atgimimo laiku į juos žmonės plūsdavo, kupini pačių nuostabiausių minčių, tikėjimo, vilties) pasirodydavo gerb. J.Marcinkevičius, minia ūždavo. Tai buvo šaltinio vandens lašas ištroškusioms sieloms....

Jo kūryba išliks visiems laikams reikšminga – minties gelme, žodžio lengvumu“, - kalbėjo E.Lipinskaitė.