Jūrinė Palangos kultūra įdomi ne tik žvejams, gelbėtojams ir literatams

Pilna meilės ir pagarbos Palangai yra mokytojos-rašytojos Aleksandros Šilgalytės beletrizuotų atsiminimų knyga „Žingsneliai ir žingsniai“ (1999). Ir šiomis dienomis vietos literatui ji – lyg rytmečio duona. Parankinė knyga XX amžiaus pradžios Palangai, jūrai, apylinkėms, o taip pat čia gyvenusių žmonių tradicijoms, verslams ir kt. pažinti. Dabartine leksika tariant, mylinčios Palangos dukters, - kiekviena smulkmena žaviuosi sąžiningai, „nuskenuota ir užseivinta“, iš šio jautriai rašyto „Palangos albumėlio“ jau nepabėgs nė vienas vaizdas, nė vienas žodis, nė viena mintis. Nepabėgs, kaip muselė iš gintaro inkliuzo.

Vizitinė kortelė
Knyga, auginanti šiandienos palangiškio sampratą apie savąjį krantą, ugdanti prieraišumą ir norą stengtis jį gražinti, nes tai juk ir visos Lietuvos „karūnos“ puošmena. Vizitinė kortelė. Štai tuo ir vertingi kraštotyriniai-literatūriniai, būtinai užrašytieji atsiminimai. Palangoje per šimtą metų gal daug kas pasikeitė. Tik ne jūra! Štai kokią ją matė ir aprašė maža mergaitė, čia gimusi Aleksandra Šilgalytė: „Niekas neužstojo vaizdo į jūrą. Už lango į vakarų pusę plytėjo lyguma, kurią žmonės vadindavo krontomis-kopomis. Tada tų tikrų kopų ir krontų nebebuvo, tik kur ne kur buvo likusi kokia daubelė, bet ir ta prižėlusi šiurkščios žolės. Joje galėjai rasti užuovėją nuo smarkaus šakšinio (pietvakarių) vėjo. Mes, vaikai, dažnai tokioje beišnykstančioje kopoje įsikurdavome žaisti. Iškasdavome kriaušyje nišą, o joje įtaisydavome lėlės namelius. Vykdavo tikros varžybos, kas gražiau sugebės iš drėgno smėlio padaryti sofas, lovas, stalus, kėdes, virtuvę. Virtuvei reikėdavo gražiausių šukių. Jų rasdavome šiukšlynuose. Puikūs servizai išeidavo iš pajūry surinktų kriaukutėlių. Jie tokie įvairūs: vieni rievėti ir stambesni, kiti lygiu paviršiumi ir gražios rožinės, mažo vaiko kūno spalvos. Vargu ar jų grožiui prilygtų net kinietiškas fajansas bei porcelianas.
Visa ta lyguma buvo apaugusi reta, šiurkštoka, nuolatinio jūros vėjo gairinama, žole. Platu vietos, bet per dieną daug kartų reikėdavo kilnoti ožką, o vakare ji smalsiai laukdavo kuokštelio daržo žolės.
Namas, kuriame turėjome nedidutį kambarėlį, priklausė tūliems Beniušiams. Visa jų sodyba buvo aptverta. Iš vakarų pusės supiltas aukštokas pylimas-šončius – tai apsauga daržui, vaiskrūmiams bei vyšnioms nuo smarkių, audringų jūros vėjų. Vakarinis namo galas stovėjo be jokios apsaugos, krūtinę atstatęs, ir savo stiklinėmis akimis žiūrėjo į jūrą, amžinai neramią ir viliojančią.
Ramus veidrodinis jūros paviršius nekėlė jokio įspūdžio pripratusiems prie tokio reginio. Tik tada, kai imdavo kaukti, purslotis baltais putų purslais, kai šakšinis imdavo šokti šėlsmo šokį, o palangiškių žvejų laiveliai dar nebūdavo grįžę į krantą, koks tada apimdavo nerimas visus, kas žvelgdavo į tą poetiškai gražų, bet gyvenimiškai žiaurų ir negailestingą jūružės veidą...“
Rašytojas Romas Sadauskas: „Vienu žodžiu, ir darbui, ir suaugusių žmonių žaidimams vandenyne erdvės ir galimybių iki valiai. Tik čia ne viskas taip akivaizdu, kaip žemėje. Tie patys didžiai neapkenčiami rykliai savo būdu ir prigimtim visiškai panašūs į mūsų apdainuotas žuvėdras, tačiau jas naikinti dar neatėjo į galvą. Be to, vandenyne bematant pasiduodi iliuzijai. Platu, gilu, aukšta. Atrodo, viskam nėra ribų ir dėl ko nors nerimauti juokinga. Tik vienas protas tvirtina, kad beribio ir begalinio nieko nėra, o juoba atsarga gėdos nedaro, atsidūrus mažiau pažįstamoj situacijoj. Yra tokia žuvis, vadinama locmanu, kuri plaukioja priešais alkano ryklio nasrus; yra toks žvėris, vardu hiena, kuris sekioja paskui negaluojantį liūtą. Žmogui per drąsu būti locmanu ir per žema – hiena. Jis turi savo kelią ir savo vietą gyvojoje gamtoje.
Aš ką tik perskaičiau laikraštyje latvių rašytojo Alberto Belo žodžius, kurių jis taip ir nepasigėdijo, taip ir pasakė: „Kol gamta dar neužrakino didžiojo gyvybės kambario, kol mes gardžiai geriame saldų gyvybės pieną ir taip toliau ir panašiai... – ateikit kada nors pas mane ir aš jums pasakysiu, kur galima išgirsti zyliukės ciepsėjimą, kad ir kokiomis kalbomis jūs savo dainas dainuotumėt, kad ir kokiais užraktais savo širdis rakintumėt“.

Kaip gintarai pavirto... kukurūzais
Jūros Palanga ir Žalieji priekrančiai, erdvės tarp vandenynų, tarp saulės spinduliais žaismingai raibuliuojančių bangelių ir visai čia pat nužvalgomo, „artimo dangaus“ labai greitai ir ženkliai gerina kranto kasdienybėje grubumo išvargintų liūdnų, dvejojančių, galvojančių, todėl dvasiškai nemirštančių žmonių regėjimą, šviesina mintis, atgaivina viltis, jūra kaip niekas kitas sustiprina pasitikėjimą Gyvenimo meile. Štai todėl ir einam, važiuojam „atsiduoti“ motulei Baltijai ir žiemos viduryje. Jūrinė tema, marinistika, šio krašto žmonių problemos rūpi ne tik Gediminui Griškevičiui ar Kęstučiui Oginskiui – šimtams ir tūkstančiams. Viena iš savo patriotiniais „poetizmais“ Palangoje gražiausių moterų, kurią gerbiu ne tik aš, bet ir keliasdešimt senjorų pajūryje, buvusi miesto tarybos nare ir „Bočių“ šeimos nare, 1998 metais, Vilniuje 1952-1956 metais pedagoginius anglistikos mokslus baigusi, Šiaulių katedroj naktį „šliūbą ėmusi“ Irtena Kusleikaitė-Beržienė vasario 1-ąją per autobuso į Klaipėdą langą „palaimino“ žvilgsniu mane – ilgabatį, su rusiuko gelbėtojo Valerkos kuprine Anaičiuose nustraksint „Žibos alėja“ link jūros. „Geriau ornitologija, negu onkologija!“ – galvojau eidamas Šaipių keliu, ir dar prisiminiau kelias išmintingas malonios palangiškės, ponios I. Beržienės eilėraščio „Trioleto“ eilutes:

„Gyvenimas jei pasiuntė išbandymą –
Priimti jį ir padėkok.
Matyt, likimas Tau taip lėmė,
Gyvenimas jei pasiuntė išbandymą –
Kitaip ir būti negalėjo!
Nepyk, neteisk ir verkt nustok.
Gyvenimas jei pasiuntė išbandymą –
Priimki jį ir padėkok, – padėkok!“

Priminsiu, jog I. Beržienės garbiosios Palangos senjorės-humanitarės, Druskininkų gatvės gyventojos, kur jau daug metų gyvena su irgi optimistiškos, jaunatviškos „dūšios“ vyru, Stanislovu Beržiu kūrybos pluoštas 2010 metais yra išspausdintas pirmajame respublikinės poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos almanache „Branduma“. Daug šiltų jausmų, žinoma, skirta ir jūrai, Lietuvai, Palangai. Beje, Pavasario lygiadienis ir Poezijos diena atsives ir neeilinį poetės gimtadienį. O Šaipių krante saulėtą vasario pirmąją pirmoji mane pasitiko labai žvalių šernų šeimyna. Atplazdėjo, kaip čigonai spalvingais skvernais nuo Plazės ežeriuko pievynais ir sustojo per penketą metrų, tarsi drąsūs kaimo vaikai: „Gerai, kad atėjai, mes čia tavęs pasiilgom“.
Vasario „velykėlės“ prie jūros įsiminė ledų marginiais visame krante, – panašiai gal Europoje būna druskingose šachtose, po kurias eini, kaip sapne ar pasakose. Balti ledo stalai, kėdės, lotosai, tarsi Antarktidoje, o čia pat – mėlyna jūra ir laivai nuo Klaipėdos į pasaulį išjudantys horizonte veikė išties optimistiškai. Tik geriau plikomis rankomis tų ledų nesiliesti – teisybė, juk... „gripo epidemija“!
Bet kas tai – vilkų pėdos. Prisiminiau rudenį girdėtus grybautojų „persergėjimus“. „Atsargiai, smėlynuose prie jūros ties Šaipiais reikia saugotis vilkų. Urzgia visai rimtai ir ne vienas!“
Paslaptis – neslėptina: Šaipiuose yra pasieniečių kinologijos centras, labai modernus, europietiškas, jį pastebi Dviračių taku keliaujantys. Nenuostabu, kad išmintingų augintinių dresuotojai pasiekia ir pajūrio smėlynus. Čia ir pasilieka „vilkų pėdos“, kurios tikrai negrėsmingos.
Prie jūros – visi savi. Jūrinė Palanga yra visų kultūrų vienytoja, visų šeimų „daktarė“. Vasario 1-ąją, nuo Nemirsetos eidamas pro „Auską“ pasilabinau ir po 10 minučių žinojau pusamžio pašnekovo vardą. „Vasilijus iš Voronežo, o ten – mano Lena“, – parodė draugiškas, net keturiomis juodomis voverėmis ar sabalais apsivyniojęs kailinių apykaklę papuošęs vyras. Išvaizda rodė – „bagočius“. „Aš – medžiotojas. Čia yra pietūs stirnai ir jos broliams ir kitiems jų draugams miške, – parodė į krepšelį. Mus čia permaitina, tad galim žiemą pasidalinti su Palangos keturkojais“. Be visa ko, pasidžiaugęs, jog „tokio ekologiškai tyro, be toksinų oro, ramybės, laisvumo, kaip čia, Palangoje, jie su žmona nedarę nei Egipte, nei Australijoje. Neveltui šioje vietoje statant Maskvos „Politbiuro“ poilsinę Tarybų sąjungoje pripažinta, jog meteorologija prie Baltijos jūros, Lietuvoje pralenkia net Kaukazo kurortus.
Atsisveikinant smagiaveidžiui Vasilijui rusiškai pasakiau, kaip pats dar 1969 m. skaičiau pakelėse Ukrainoje: „Laskovo prosim v naše selo!“ („Maloniai kviečiam į mūsų kaimą“). „Būtinai grįšim“, – sakė. Mums visai nesvarbu, ką galvoja Druskininkų Uodas.